Ingos Juodytės / BFL nuotr.

Pastarąjį metą didžiausiuose Lietuvos interneto dienraščiuose bene viena labiausiai komentuojamų temų – pokario rezistencija. Iš pirmo žvilgsnio – nieko keista. Artėja Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis. Apie didvyriškas mūsų partizanų kovas ir privalėtume plačiai, išsamiai rašyti, kalbėti ir rodyti. Tačiau iki vėlyvo praėjusių metų rudens masinio susidomėjimo pokario partizanų kovomis tarsi ir nebuvo nei spaudoje, nei interneto portaluose, nei radijuje bei televizijoje.

Keisčiausia, kad pokario tema daugiausia dėmesio sulaukė po Rūtos Vanagaitės teiginių, kad vienas partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas neva talkinęs ar net tiesiogiai dalyvavęs žydų tautybės žmonių žudynėse Druskininkuose, kad todėl nevalia 2018-uosius skelbti A. Ramanausko-Vanago metais. Dėl R. Vanagaitės kilo iki šiol neregėta masinė reakcija. Na ir prasidėjo tam tikro visuomenės sluoksnio atstovų, kaip sakoma, išsikrovimas po įvairių straipsnių apie R. Vanagaitę komentaruose.

Žavi tų komentatorių, beje, ir straipsnių autorių, pilietinė, argumentuota pozicija, tačiau glumina, nejaukiai pasijusti verčia, švelniai tariant, žiniasklaidos priemonių prasčiokai komentatoriai, išsiskiriantys savo „turtinga“ leksika. Ji primena mūsų literatūros klasikų Kristijono Donelaičio ar Žemaitės kai kurių kūrinių personažų kalbą, elgseną.

Liūdniausia, kad pastarieji komentarai, manau, labiau išpopuliarino R. Vanagaitės vardą, paskatino platesnį žmonių sluoksnį domėtis praėjusiais ir ankstesniais metais jos išleistomis knygomis. Gal jų autorė sąmoningai siekė skandalo, viešai pareiškusi abejones dėl vieno žymiausių Lietuvos partizanų vadų reputacijos?

Nejau savotiškai grįžtame į balanos gadynę? Juk tam tikras žmonių sluoksnis vulgariai, įžeidžiamai kalbėjo, keikėsi, pavyzdžiui, kaip K. Donelaičio personažai daugiau nei prieš 200 metų... Nejau civilizacija, kultūra neatėjo į kai kurių Lietuvos žmonių sąmonę, įvykus net XXI amžiaus ne vienam komunikacijos stebuklui? Nenorėčiau abejoti, tačiau tokių minčių neišsklaido būtent pastaruoju metu pagausėjus neetiškų anoniminių komentarų interneto dienraščiuose. Apskritai kai kurie anoniminiai straipsnių komentatoriai nevengia kitų žeminti, menkinti ar net suvesti asmeninių sąskaitų. Gal neatsitiktinai prieš kelias savaites vienas interneto dienraščių „Bernardinai.lt“ savo sprendimu išjungė anoniminį komentavimą prisidengiant slapyvardžiais. Šios redakcijos darbuotojų nuomone, toks komentavimas neretai neatitinka etikos standartų ar tampa įrankiu ad hominem išpuoliams.

Liūdniausia, kad pastarieji komentarai, manau, labiau išpopuliarino R. Vanagaitės vardą, paskatino platesnį žmonių sluoksnį domėtis praėjusiais ir ankstesniais metais jos išleistomis knygomis. Gal jų autorė sąmoningai siekė skandalo, viešai pareiškusi abejones dėl vieno žymiausių Lietuvos partizanų vadų reputacijos? Jeigu tokia kaina – tai apgailėtina! Iki šiol knygų autorė R. Vanagaitė visuomenei nepaaiškino, kodėl taip pasielgė, tik atsiprašė, kad suklydo dėl savo teiginių apie A. Ramanauską-Vanagą. Tačiau ir atsiprašė tikriausiai dėl grėsusios baudžiamosios bylos už šmeižtą? Apie tai tegalima spėlioti.

Šioje skandalingoje istorijoje kaip yla iš maišo išlindo tikriausiai tolesnis nemažos visuomenės dalies noras misti sukurptomis, niekinančiomis mūsų pokario (ir ne tik) istoriją rašliavomis, apskritai mėgti negatyvą. Tokiam populiariam skaitalui parašyti neretai nereikia jokio talento, daug pastangų. Ir tokios knygos sėkmė – iš anksto garantuota. O jei dar žiniasklaida tokį rašytoją pamalonina... Lydi dar didesnis populiarumas.

Žinoma, skaitytojas skaito, ką nori. Jo valia. Ir žiniasklaidos priemonių šeimininkai elgiasi taip, kaip jiems atrodo geriausia, pelningiausia. Suprantu, kad tai verslas. Bet ar daugiau nieko? Buvau skaudžiai nuviltas, nustebintas, kad mano teigiama (kitokia ir negalėjo būti) publikacija apie Dzūkijos partizanus, keturis brolius Vincą, Praną, Joną ir Antaną Ivanauskus, ir šioje apybraižoje minimą partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą sudomino tik vieną žiniasklaidos priemonę, nors šį pasakojimą buvau nusiuntęs ir vienam didžiausiam interneto dienraščiui.

Nepublikavo, net nesulaukiau atsakymo iš redakcijos. Tikriausiai būtų publikavę, jei apie partizanus būčiau bjauriai parašęs. Matyt, nesvarbu buvo anam, dideliam, portalui tai, kad apybraiža parašyta pasitelkus faktus iš esamų dokumentų, gyvų mano gimtinės liudininkų pasakojimus, mano tėvų užrašytus prisiminimus. Beje, partizanai Ivanauskai buvo mūsų kaimynai. O vienas brolių – Vincas Ivanauskas-Gegutis – ėjo A. Ramanausko-Vanago adjutanto pareigas.

Partizanai Ivanauskai dažnai užsukdavo į tėvų sodybą. Kelis kartus pas mano tėvus buvo atėjęs ir partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas. Apie tai parašiau. Kalbinau Merkinėje gyvenančią partizano Jono Ivanausko-Rugio žmoną Malviną Ivanauskienę-Remeikienę. Moteris, kad ir perkopusi devyniasdešimties metų gyvenimo slenkstį, išsaugojo puikią atmintį. Papasakojo apie paskutines savo vyro partizano gyvenimo dienas, žūtį netoli sodybos, buvusios Merkinės krašto Randamonių kaime.

Partizano žmona, patyrusi tremtį, giminių dėka sugebėjo išsaugoti unikalią savo vyro partizano nuotrauką, kurioje jis ant rankų laiko maždaug dviejų mėnesių sūnų Mindaugą. Parašiau, kaip susiklostė partizano sūnaus Mindaugo Ivanausko – ilgamečio Vilniaus oro uosto generalinio direktoriaus, vokalinio vyrų ansamblio „Bijūnai“ dainininko – likimas. Tačiau tai nesudomino minėto portalo darbuotojų. Tą pačią didelės apimties apybraižą įdėjau ir į 2017 metais išleistą savo publicistikos knygą „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“.

Knygą teigiamai recenzijose įvertino literatūros kritikai Alfredas Guščius ir Valentinas Sventickas, rašytojas Jonas Mačiukevičius. Beje, palankiai – ir apie minėtą apybraižą. Tačiau knygą, išleistą tik 1000 egz. tiražu, buvo sudėtinga platinti. Didžiąją tiražo dalį pavyko realizuoti knygos pristatymo metu, įvairiose prekybos vietose, nemažai egzempliorių nupirko bibliotekos, nedaug telikę neparduotų. Bet ir tūkstantinį knygos, kurioje nėra negatyvo, tiražą, kiek teko bendrauti su kitų knygų autoriais, šiandien Lietuvoje išplatinti – nepaprastai sunku.

O štai knygų autorė R. Vanagaitė savo knygas leidžia dešimčių tūkstančių tiražu. Ir sėkmingai platino iki kilusio skandalo. Pavyzdžiui, skandalingąją knygą „Mūsiškiai“. Spėju, kad dar sėkmingiau savo knygas ji realizuos, kai jas atgaus iš sandėlių, nes tokio maisto reikia nemažai Lietuvos žmonių daliai. Be to, jas išreklamavo ir tebereklamuoja didžiausios žiniasklaidos priemonės. Tokiai literatūrai – idealios sąlygos klestėti, nes ją tokią plačiai komentuoja, populiarina ir šiuolaikiniai K. Donelaičio būrai. Paradoksali situacija – regis, kitaip neapibūdinsi...