Facebook nuotrauka

Nuo š.m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymas, su nedidelėmis išimtimis uždraudęs svaigiųjų gėrimų reklamą Lietuvoje. Nuo įstatymo įsigaliojimo praėjus vos kelioms dienoms, gyventojai pradėjo piktintis sugadintais užsienio šalyse išleistais žurnalais, kurie pasiekė skaitytojus užlipdytais ir iškarpytais puslapiais. Leidinių platintojai tokiu būdu šalino alkoholio reklamą iš savo platinamų leidinių. 

Paprašytas pakomentuoti tokią situaciją, spaudos ir leidinių platinimo bendrovės „Press Express“ vadovas Vigintas Bartaševičius pareiškė, kad dar prieš porą mėnesių jis kreipėsi į kelis Seimo komitetus, teiraudamasis, kaip reikėtų užtikrinti alkoholio reklamos draudimo įstatymą, platinant užsienio leidinius. Atsakymo jis tebelaukia iki šios dienos. 

Ar reikėtų suprasti, kad atskiri Seimo nariai ar ministras galėtų leisti nesilaikyti įstatymo, kurį patys ir sukūrė? Ar tai tik teisinis analfabetizmas, ar teisinės sistemos erozijos pradžia?

„Dura lex, sed lex“, tad ponas V. Bartaševičius greičiausiai stabdys leidinių platinimą, nekreipdamas dėmesio į LVŽS pirmininko R. Karbauskio ir sveikatos apsaugos ministro A. Verygos patikinimus, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai „iki kovo netaikys baudų ir toliau vykdys švietėjišką veiklą“ (iš ministro A. Verygos paskyros feisbuko socialiniame tinkle). Ar reikėtų suprasti, kad atskiri Seimo nariai ar ministras galėtų leisti nesilaikyti įstatymo, kurį patys ir sukūrė? Ar tai tik teisinis analfabetizmas, ar teisinės sistemos erozijos pradžia?Keistai atrodo ir NTAKD atstovės Gražinos Belian pasvarstymai, kad užsienio leidėjai galėtų atsižvelgti į Lietuvos interesus ir parengti atskirą leidinių tiražą, skirtą tik Lietuvai. Mūsų užsakomų leidinių tiražai tikrai nėra tiek svarbūs ir reikšmingi, kad tarptautiniai leidėjai rūpintųsi išskirtinai Lietuvos rinkai siunčiamais leidiniais. 

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai jau pateikė pataisą, kuria vadovaujantis siūloma numatyti reklamos draudimo išimtį importuotiems leidiniams užsienio kalba, leidžiamiems užsienyje registruoto juridinio asmens. Pasak LRS narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, vienos įstatymo pataisos iniciatorių, „tokia išimtis numatyta Tabako kontrolės įstatyme, ir ši nuostata veikia tinkamai, todėl nematome priežasčių, kodėl toks pat principas negalėtų būti pritaikytas ir alkoholio kontrolės įstatyme“. 

ES teisė yra suvienodinusi taisykles valstybėms narėms, įpareigodama nustatyti draudimus tabako gaminių reklamai leidiniuose (išskyrus specializuotus), televizijoje ir pan., tad šiuo atveju nekyla problemų, susijusių su tabako reklama užsienio leidiniuose, televizijoje ar internete. 

Tuo tarpu dabartinė ES direktyva 2010/13/ES, koordinuojanti įstatymus ir taisykles teikiant audiovizualines paslaugas (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva), jau yra nustačiusi bendrus kriterijus nepilnamečių apsaugai: jais vadovaujantis televizijoje transliuojama alkoholio reklama neturėtų būti susieta su nepilnamečių psichinės, seksualinės ar socialinės energijos didinimu, skatinant nenuosaikų alkoholio vartojimą. 

Kadangi dėl šios direktyvos įgyvendinimo kilo daugybė diskusijų, 2016 metais Europos Komisija parengė naują pataisą, kurią nusiuntė Europos Parlamentui ir Tarybai. 

O kol kas valstybės narės alkoholio reklamos rinką reguliuoja kiekviena savaip. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2010 m. bent 3 Europos regiono šalys netaikė jokių suvaržymų alkoholio reklamai, tuo tarpu 14 šalių nereguliavo šio produkto reklamavimo sąlygų. Tad ir kyla problemos, su kuriomis kaip išmano priversti dorotis leidinių platintojai. Tokių problemų netrukus kils ir dėl internetu ar užsienio transliuotojų platinamos informacijos. Ir ką – bus įvesta cenzūra? 

Ar naujoji alkoholio reklamos draudimo pataisa atitinka Europos Sąjungos teisę?

Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ekspertai projekto svarstymo metu kėlė klausimą, ar naujausios Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos atitinka Europos Sąjungos teisę. Apie tai kalbamės su Daiva Stepaniene, Europos Sąjungos institucinės ir administracinės teisės vyriausiąja specialiste.

Kaip galėtumėte pakomentuoti naujausias Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis vadovaujantis darkomi užsienio žurnalų atskiri lapai? Kaip tokios pataisos galėtų būti vertinamos Europos Sąjungos teisės požiūriu?

Daiva Stepanienė

Esant ginčui mūsų institucija atstovauja Vyriausybei Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (taip pat ir ginant poziciją dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų nuostatų), tad man komentuoti jau priimtą ir galiojantį įstatymą nėra visiškai tinkama.

Konkrečiai šio įstatymo projekte (pirminiame jo variante) buvo siūlomi įvairaus pobūdžio ribojimai, susiję su alkoholio prekybos sąlygomis: amžiaus cenzo nustatymas, pardavimo laiko ribojimas parduotuvėse ir pan. Mūsų departamentas nurodė, kad tam tikros prekybos sąlygos, jeigu jos turi vienodą poveikį tiek nacionaliniams, tiek iš kitų Europos Sąjungos valstybių importuojamiems produktams, nelaikomos kaip pažeidžiančios ES teisę. Vertinant išorinės alkoholio reklamos draudimą laikraščių ir jų savarankiškų priedų, žurnalų bei knygų išorinėse viršelių pusėse taip pat nematėme pažeidimų Europos Sąjungos teisės požiūriu. Tačiau visiškas alkoholio reklamos draudimas įstatymo projekte pasirodė vėliau, svarstymų Lietuvos Respublikos Seime metu, prieš pat įstatymo priėmimą, dėl kurio išsakėme nuomonę tik žodžiu.

Svarbiausia būtų pačios siūlomos priemonės proporcingumas siūlomam tikslui pasiekti (t. y. priemonė, kurios imamasi, turi būti tinkama siekiamam tikslui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti). Klausimas, ar siūloma priemone bus sumažintas alkoholio vartojimas visuomenėje, taip pat alkoholio prieinamumas nepilnamečiams. Europos Sąjungos teisė valstybių narių teisės aktais nustatomas prekybos kliūtis vertina būtent per tokią prizmę – ar nustatytas prekių ir paslaugų judėjimo vidaus rinkoje ribojimas proporcingas siekiamo tikslo atžvilgiu.

Vertinti dabartinę situaciją galima įvairiai, tačiau užsienio leidybos produktams reikėtų nustatyti išimtį – negali būti jokių kliūčių jų prekybai.

Bet kuriuo atveju svarstant įstatymo projektą galima prevenciškai teikti siūlomas nuostatas Europos Komisijai, kuri vertina su laisvo prekių ar paslaugų ribojimu susijusius reikalavimus, galinčius daryti poveikį kitose ES valstybėse narėse pagamintoms prekėms, pareikšdama savo nuomonę.

Vertinti dabartinę situaciją galima įvairiai, tačiau užsienio leidybos produktams reikėtų nustatyti išimtį – negali būti jokių kliūčių jų prekybai. Kalbant apie vietinių leidinių diskriminaciją reikėtų pabrėžti, kad Europos Sąjungos teisė leidžia pozityvią diskriminaciją, tad nebent galėtų kilti klausimas, ar įstatymo nuostatai atitinka Konstituciją.

Vadovaudamasi ES teise, Lietuva negali sudaryti kliūčių produktui patekti į rinką, jei tas produktas teisėtai parduodamas kitoje ES valstybėje narėje. Tačiau jei valstybė nustato ribojimus savo vietiniams ūkio subjektams, gali kilti klausimas, ar nepažeidžiamos lygios konkurencijos sąlygos, tačiau tai ne atitikties Europos Sąjungos teisei klausimas.

Įstatymas galioja jau pusę metų, tad leidinių platintojai galėjo pasiruošti. Suprantama, kad kiekvienos normos priėmimo metu turi būti vertinama praktinė jos įgyvendinimo pusė, tačiau mūsų departamentas to padaryti negali. Visi draudimai ir ribojimai turi būti vertinami pagal proporcingumo principą, o kitos ES valstybės narės (jų ūkio subjektai), Europos Komisija taip pat turi būti informuojamos iš anksto apie naujus reikalavimus Lietuvoje, kad galėtų pareikšti savo nuomonę, protestus.

Tiek Konstitucinis Teismas, tiek kiti teismai, priimdami sprendimus bylose, taip pat turi vadovautis ne tik nacionaline, bet ir Europos Sąjungos teise. Jei nežinoma, kaip taikyti ar aiškinti Europos Sąjungos teisę, galima kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kad būtų priimtas prejudicinis sprendimas dėl vienokios ar kitokios ES teisės normos išaiškinimo ir tinkamo taikymo įvertinimo. Tas procesas gali būti ilgas, bet priemonių yra įvertinti priemonės tinkamumą ir proporcingumą.

Kaip vertinate TS-LKD iniciatyvą teikti Alkoholio kontrolės įstatyme pataisą, numatant išimtį užsienio leidiniams?

Ją priėmus jau nebekiltų klausimas dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo.

Jūsų departamentas dar įstatymo priėmimo stadijoje irgi teikė savo vertinimus. Ar į juos buvo atsižvelgta?

Patį pirminį Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimo projektą, kaip jau minėjau, vertinome raštu, tačiau jame nebuvo visiškai uždrausta reklama. Buvo kalbama tik apie išorinės reklamos uždraudimą. Kalbant apie leidinius buvo svarbu, kad alkoholio reklamos nebūtų ant leidinio viršelio. Tokį reklamos ribojimą vertinome kaip proporcingą priemonę, kurios tikslas – užtikrinti alkoholio neprieinamumą nepilnamečiams, taip pat visos visuomenės alkoholio suvartojimo mažinimą. Seime posėdžių metu dėl alkoholio reklamos leidinio viduje minėjome, kad tai galėtų būti neproporcinga priemonė. Mūsų nuomonė buvo išklausyta, tačiau Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos yra ekspertinė institucija, o ne politikos formuotoja. Ar buvo atsižvelgta į mūsų nuomonę - pamatėme vėliau.

Teisininkai netiki, kad leidėjai performuotų savo leidybos grandinę dėl Lietuvos nacionalinės teisės ypatumų

Justas Čobotas

Advokatų profesinės bendrijos „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ teisininkas Justas Čobotas, vertindamas situaciją, kai užsienio leidiniuose užklijuojama ar plėšoma reklama, teigė: „Manau, kad pirmiausia turime galvoti apie laisvą prekių judėjimą Europos Sąjungoje. Galima traktuoti, kad užkertamas tokios kokybiškos prekės judėjimas – ji gali pakliūti visur, tik ne į Lietuvą. Tokiu būdu iš esmės uždaromas priėjiimas prie Lietuvos rinkos.

Vartotojas, užsisakęs prenumeratą, tikisi gauti žurnalą tokį, koks jis yra. Jis turi teisę skųstis Vartotojų teisių ir apsaugos tarnybai, jeigu pasikeičia žurnalo turinys, skųsdamas žurnalo pardavėją Lietuvoje.“

Vertindamas NTAKD atstovės Gražinos Belian komentarą, kad užsienio leidėjai, atsižvelgdami į naujai priimto įstatymo nuostatas, Lietuvos rinkai galėtų paruošti leidinius be alkoholio reklamos jis sakė, jog tai nerealu. „Yra sukuriami tam tikri ekonominiai kaštai, kurie užkerta kelią laisvai judėti prekėms ir patekti į Lietuvos rinką. Abejočiau, kad leidėjai leistų specialų tik Lietuvai skirtą tiražą, nes tai reikštų ne tik spausdinimo, bet ir maketavimo bei kitas sąnaudas. O jei taip ir nutiktų, milijoninius tiražus leidžiantis leidėjas pakeltų kainas Lietuvai skirtiems keliems šimtams leidinių, tad vienas tokio žurnalo numeris galėtų kainuoti ir 50 eurų. Nesu leidybos specialistas, tačiau netikiu, kad leidėjai performuotų savo leidybos grandinę dėl Lietuvos nacionalinės teisės ypatumų. Užsienio leidėjas galėtų teikti skundus, kad Lietuvoje yra kuriami neprognozuojami leidybos ir leidinių platinimo teisiniai apribojimai, uždarant rinką, t. y. sukuriant uždarą rinką Lietuvos leidėjams.

Ar LR Konstitucinis Teismas galėtų užginčyti visišką alkoholio reklamos draudimą?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, advokatas Petras Ragauskas, komentuodamas pastarųjų dienų įvykius, teigia, kad jei leidiniai vartotojų perkami (prenumeruojami) iš tarpininkų – Lietuvos subjektų, situacija kebli, nes platintojai turi pareigą laikytis Alkoholio kontrolės įstatymo, o vartotojai turi teisėtų lūkesčių.

Petras Ragauskas

„Dėl žurnalų ir leidinių cenzūravimo situacija nevienareikšmiška. Jei kalbame apie prekyboje Lietuvoje esančius leidinius – vartotojų teisės nėra pažeidžiamos, nes, jei nepatinka, tokių leidinių jie gali paprasčiausiai nepirkti. Jei kalbame apie leidinius, kurie užsisakyti iš užsienio subjektų – vien tik logistines paslaugas teikiančios įmonės jų liesti neturėtų.  

Tačiau jei leidiniai vartotojų perkami (prenumeruojami) iš tarpininkų – Lietuvos subjektų – situacija kebli, nes platintojai turi pareigą laikytis Alkoholio kontrolės įstatymo, o vartotojai turi teisėtų lūkesčių. Manau, kad tokiu atveju prenumeratoriai gali atsisakyti prenumeratos ir atgauti savo įmokas. Sunkiau pasakyti ar įmonės patirtų nuostolių atlyginimo gali reikalauti iš Lietuvos valstybės, nes verslininkams keliami didesni apdairumo reikalavimai, o apie draudimą buvo žinoma nuo praeitos vasaros.

Mūsų Konstitucinis Teismas dėl alkoholio reklamos yra ne sykį pasisakęs. Tačiau tai darė ne absoliutaus uždraudimo, o tik jos ribojimo kontekste. Antai 1997 m. vasario 13 d. nutarime argumentuodamas išvadą, kad alkoholio reklamos ribojimas neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nurodė: „Alkoholio kontrolės įstatymo 30 straipsnio pirmojoje dalyje, kur kalbama apie alkoholinių gėrimų reklamos draudimą, yra nustatytas konkrečių reklamos formų bei būdų draudimas. Akivaizdu, kad jie neaprėpia visų galimų alkoholio reklamavimo būdų, todėl šiuo atveju negalima teigti, kad tai yra visiškas alkoholio reklamos draudimas. Faktiškai tai yra dalinis (nors ir ženklus) komercinės informacijos apie alkoholį ribojimas.“

Tiesa, tame pačiame nutarime (dėl kito įstatymo) Konstitucinis Teismas pasisakė, kad absoliutus tabako reklamos draudimas yra konstituciškai pateisinamas. Tačiau produktai reikšmingai skiriasi, tad minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas negali būti naudojamas kaip argumentas, esą ir alkoholio reklamą galima visiškai uždrausti. Tabakas yra vienareikšmiškai žalingas produktas, sukeliantis tik sveikatos problemų. Tuo tarpu alkoholio poveikis nėra toks vienareikšmiškas; saikingai vartojant bent kai kurie jo produktai gali duoti netgi ir naudos.

Todėl šiuo požiūriu ypač svarbus Konstitucinio Teismo patikslinimas: „Informacijos laisvės ribojimo masto Konstitucija neapibrėžia. Tai reiškia, kad pasirinkti ir nustatyti ribojimo apimtį yra neabejotina įstatymų leidėjo prerogatyva. Suprantama, kad tokie apribojimai atitiktų teisingumo sampratą bei reikalavimus, turėtų būti atsižvelgiama į anksčiau minėtus teisėtumo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijus.“ 

Pasak dr. P. Ragausko, ribojimų proporcingumas, pagrįstumas ir būtinumas – pagrindiniai visiško alkoholio reklamos draudimo vertinimo aspektai. Visiško reklamos uždraudimo sąlygomis jie sudaro prielaidas iš naujo kelti abejones tokio informacijos apribojimo konstitucingumu. Ypač atsižvelgiant į tai, jog pagal galiojantį įstatymą alkoholio reklama nelaikoma tik „informacija apie alkoholinius gėrimus informaciniuose pranešimuose, kurie skirti tik alkoholio verslo specialistams” (sistemiškai vertinant, tai turėtų reikšti, kad bet kokia vartotojams (ne specialistams) skirtuose informaciniuose pranešimuose esanti informacija apie alkoholinius gėrimus gali būti laikoma alkoholio įsigijimą arba vartojimą skatinančia ir todėl draudžiama reklama).

„Neproporcingo informacijos ribojimo grėsmę dar labiau padidina tai, kad galiojančiame įstatyme nėra vieno Konstitucinio Teismo dar 1997 m. vasario 13 d. nutarime įvardintų reklamos požymių – atlygintinumo. Tiesa, toks įstatymų kūrėjų pasirinkimas turi argumentų. Tačiau bendro teisinio reguliavimo rezultatas yra vargu ar proporcingas: dabar draudžiama reklama turėtų būti laikoma netgi paties gamintojo ar pardavėjo darbuotojo betarpiškai potencialiam pirkėjui teikiama informacija apie produkto privalumus (pavyzdžiui, vyno skonio, kvapo, išlaikymo ir kitas savybes). Turint omenyje, kad nemokamos degustacijos (išskyrus parodas ir muges, bet ne prekybos vietas) draudžiamos jau senokai, vartotojo galimybės išsirinkti jam tinkantį produktą neprotingai suvaržomos. Taigi, visiško alkoholio reklamos – taip, kaip ji apibrėžta Alkoholio kontrolės įstatyme – draudimo užginčijimas Konstituciniame Teisme turi perspektyvų, tegu jos ir ne šimtaprocentinės.“