„Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ – taip pavadintas pirmą kartą Katalikų Bažnyčios istorijoje vyksiantis susitikimas, vyskupų sinodas. Ta proga buvo parengtas įvadinis dokumentas, kurį toliau publikuojame ir Bernardinai.lt puslapiuose. Pirmoje dalyje apžvelgiama socialinė ir kultūrinė aplinka, kurioje auga bei priima sprendimus šių dienų jaunimas.

Jūsų dėmesiui – tolesni antrosios dalies skyriai, aptariantys pašaukimo įžvelgimo ir palydėjimo tarpsnius. 

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.

Pašaukimo keliai ir užduotis

Pašaukimas įžvelgiamas ne vienu taškiniu aktu, net jei ir pasakojimuose apie kiekvieną pašaukimą galima įvardyti lemiamus akimirksnius ar susitikimus. Kaip ir visi svarbūs gyvenimo dalykai, pašaukimo įžvelgimas yra ilgas laike besirutuliojantis procesas. Jo metu ir toliau būtina budriai stebėti ženklus, kuriais Viešpats patikslina ir konkretizuoja išskirtinai asmeninį ir nepakartojamą pašaukimą.

Viešpats prašė Abraomo ir Saros iškeliauti, tačiau tik tolesniame kelyje ir ne be klaidingų žingsnių paaiškėjo, kas yra tas iš pradžių paslaptingas „kraštas, kurį tau parodysiu“ (Pr 1, 12). Pati Marija vis geriau suvokia savo pašaukimą apmąstydama išgirstus žodžius ir jai nutikusius įvykius, taip pat tuos, kurių nesupranta (plg. Lk 2, 50–51).

Priimti užduotį reiškia būti pasirengusiam rizikuoti savo gyvenimu ir eiti kryžiaus keliu, paaukoti savo gyvybės už žmoniją.

Norint patikrinti priimto sprendimo faktinę kryptį, esmingai svarbus yra laikas. Kaip mokoma kiekviename Biblijos puslapyje, nėra pašaukimo, kuris nebūtų orientuotas į kokią nors užduotį, priimamą su baime ar užsidegimu. Priimti užduotį reiškia būti pasirengusiam rizikuoti savo gyvenimu ir eiti kryžiaus keliu, sekti pėdomis Jėzaus, ryžtingai pasukusio į Jeruzalę (plg. Lk 9, 51) paaukoti savo gyvybės už žmoniją.

Tik atsisakant atsistoti su savo poreikiais scenos viduryje, atsiveria erdvė priimti Dievo planą, kuris gali reikšti šeimą, įšventinamąją tarnybą ar pašvęstąjį gyvenimą, taip pat sąžiningą profesinį gyvenimą ir nuoširdžią bendrojo gėrio paiešką.

Pirmiausia ten, kur kultūra giliau paženklinta individualizmo, būtina patikrinti, kiek sprendimus lemia narcizinės savirealizacijos siekis ir kiek jie apima pasirengimą gyventi vadovaujantis dosnaus dovanojimosi logika.

Todėl pašaukimo įžvelgimo kelionėje labai svarbus sąlytis su skurdu, pažeidžiamumu ir nepritekliumi. Pirmiausia seminarijų ugdytojams derėtų patvirtinti ir puoselėti seminaristų pasirengimą būti persmelktiems „avių kvapu“.

Lydėjimas

Kaip įžvelgimo pagrindą galime atrasti tris įsitikinimus, tvirtai įsišaknijusius kiekvieno žmogaus patirtyje, perskaitomoje krikščioniškosios tradicijos šviesoje.

Pirmutinis yra tai, kad Dievo Dvasia kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje veikia per jausmus ir troškimus, susijusius su idėjomis, vaizdiniais ir planais. Atidžiai įsiklausydamas, žmogus gali tuos signalus paaiškinti.

Antras įsitikinimas yra tai, kad žmogaus širdis dėl savo trapumo ir nuodėmės paprastai būna padalyta, nes yra traukiama įvairių ar net prieštaringų vilionių.

Trečias įsitikinimas yra tai, kad gyvenimas bet kuriuo atveju verčia apsispręsti, nes neįmanoma likti amžinai neapsisprendusiam. Tad būtinos priemonės norint Viešpaties kvietimą į meilės džiaugsmą atpažinti ir nuspręsti į jį atsiliepti.

Tarp tokių priemonių dvasinė tradicija pabrėžia asmeninio lydėjimo svarbą. Norint lydėti kitą asmenį, neužtenka išstudijuoti įžvelgimo teoriją; būtina pačiam mokėti aiškinti širdies judesius siekiant atpažinti Dvasios, kurios balsas kiekvienam kalba nepakartojamai, veikimą. Asmeninis lydėjimas reikalauja nuolatos tobulinti savo jautrumą Dvasios balsui ir skatina savitomis asmeninėmis aplinkybėmis atrasti išteklius bei turtus.

Palydėjimu siekiama palengvinti asmens santykį su Viešpačiu, bendromis jėgomis stengiantis pašalinti tai, kas tam trukdo. Tuo lydėjimas įžvelgimo procese skiriasi nuo psichologinės pagalbos, kuri, jei atvira transcendencijai, vis dėlto irgi gali būti labai svarbi. Psichologas palaiko žmogų sunkumuose ir padeda jam suvokti savo silpnybes ir potencialias galimybes; dvasinis vadovas kreipia žmogų į Viešpatį ir rengia dirvą susitikimui su Juo (plg. Jn 3, 29–30).

Evangelijos tekstuose, kuriuose pasakojama apie Jėzaus susitikimus su jo meto žmonėmis, išryškinami kai kurie elementai, padedantys nusakyti idealų profilį, lydintį jaunuolį pašaukimo įžvelgimo kelionėje: tai – meilės kupinas žvilgsnis (pirmųjų mokinių pašaukimas, plg. Jn 1, 35–51); autoritetingi žodžiai (mokymas Kafarnaumo sinagogoje, plg. Lk 4, 32); gebėjimas „pasidaryti artimu“ (palyginimas apie gerąjį samarietį, plg. Lk 10, 25–37); apsisprendimas „eiti greta“ (mokiniai iš Emauso, plg. Lk 24, 13–35); autentiškas liudijimas nesibaiminant prieštarauti paplitusiems prietarams (kojų mazgojimas per Paskutinę vakarienę, plg. Jn 13, 1–20).

Įsipareigodama lydėti jaunas kartas, Bažnyčia atsiliepia į savo pašaukimą prisidėti prie jaunuolių džiaugsmo, užuot mėginusi būti jų tikėjimo šeimininke.

Įsipareigodama lydėti jaunas kartas, Bažnyčia atsiliepia į savo pašaukimą prisidėti prie jaunuolių džiaugsmo, užuot mėginusi būti jų tikėjimo šeimininke (plg. 2 Kor 1, 24). Tokia tarnystė galiausiai šaknijasi maldoje ir prašyme dovanoti Dvasią, kuri vestų bei apšviestų visus ir kiekvieną.