Patrick Fore nuotrauka.

Nors „Tėve mūsų“ yra malda, kurios savo mokinius išmokė pats Jėzus Kristus, katalikai skirtingose šalyse ją kalba nevienodai. Skiriasi šeštasis iš septynių maldoje išsakomų prašymų, lietuviškai sakomas „neleisk mūsų gundyti“, pastaruoju metu sulaukęs nemenko dėmesio.

Štai Prancūzijos katalikai nuo šių liturginių metų pradžios vietoje „ne nous soumets pas à la tentation“ (liet. nevesk mūsų į pagundą) sakys „ne nous laisse pas entrer dans la tentation“ (liet. neleisk, kad būtume gundomi). Prancūzijos vyskupai nusprendė, kad ligšiolinis pažodinis vertimas iš lotynų kalbos „et ne nos inducas in tentationem“ buvo dviprasmiškas. Neaišku, ko prašoma – ar kad Dievas nepastūmėtų į pagundą, ar kad nuo jos saugotų?

Pažodžiui lotyniškąjį tekstą kartoja ir itališkasis bei angliškasis maldos vertimai, į kuriuos gruodžio mėnesį dėmesį atkreipė popiežius Pranciškus. Pasak Šventojo Tėvo, toks vertimas nėra geras, nes Dievas negundo. Kaip laiške rašo apaštalas Jokūbas: „Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas.“ Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas.“

Ar vertimo keitimas padės?

Evangelistai Lukas ir Matas užrašė, kaip mokinių paprašytas Jėzus mokė melstis, tačiau maldos tekstas skiriasi jau jų Evangelijose. Prancūzų dienraščiui „La Croix“ duotame interviu dominikonas Jocelynas Dorvault atkreipė dėmesį, kad apaštalai tekstą kūrė, atsižvelgdami į savo auditoriją. Lukas – pagonių, Matas – žydų. Kaip primena vienuolis, Evangelijos savaime yra Jėzaus gyvenimo perpasakojimas, vartojant įvairias mitui ir poezijai būdingas kalbines priemones, dėl to tekstus galima iš naujo versti, siūlyti naujas, šiandienai prasmę teikiančias interpretacijas.

Pasak jo, naujoji prancūzų tariama maldos formuluotė lieka ištikima graikiškam tekstui ir sumažina Dievo atsakomybę už mūsų patiriamus išmėginimus. Tuo metu dešiniųjų dienraštyje „Le Figaro“ kvestionuojamas Prancūzijos vyskupų dar 2012 m. priimtas ir šiemet įsigaliojęs sprendimas pakeisti vieną iš maldos prašymų. Ar ši permaina nėra revoliucinga – klausiama – dabar visa atsakomybė už pagundą perkeliama ant žmogaus pečių, kai ankstesnėje prancūziškoje „Tėve mūsų“ maldos versijoje ji padalinta tarp žmogaus ir Dievo. Ja buvo meldžiamasi pusę amžiaus nuo 1966 m., kai imta keisti liturginius tekstus po Vatikano II Suririnkimo, siekiant sudėti naujus teologinius akcentus.

Dar Bažnyčios tėvai kėlė klausimą, kaip teisingai išversti „Tėve mūsų“ maldą iš Jėzaus gimtosios aramėjų kalbos į graikų. Pavyzdžiui, šv. Augustinas rašė, kad gundymas gali būti dvejopas. Viena, kai žmogų apgauna ir pajungia velnias, kita – kai gundymu Dievas išbando žmogų.

Pasak biblisto kun. Francesco Giosuè Voltaggio, popiežius Pranciškus teisus teigdamas, kad „Tėve mūsų“ maldos vertimo keitimas suteiktų aiškumo, tačiau praktiškai rasti tinkamų žodžių kalbose neįmanoma, nes Dievo žodžiai yra daugiaprasmiai. Katalikiškam amerikiečių dienraščiui „National Catholic Register“ kunigas pažymėjo, kad kur kas labiau reikia gerinti katechezes, supažindinant tikinčiuosius su Bažnyčios tradicija. Hebrajų, graikų ir aramėjų kalbų specialistas F. Voltagio teigė, kad šiuolaikinėje egzegezėje kartais veltui ieškoma tikslaus žodžio vertimo.

Pavyzdžiui, graikiškas žodis „peirasmon“ pažodžiui gali reikšti ir „pagundą“, ir „išmėginimą“, taip pat ir hebrajiškai bei aramėjiškai. „Juk nesakome, kad Dievas gundė Abraomą, sakome, kad paskyrė tikėjimo išbandymą, išmėginimą tam, kad jis augtų šventumu“, – pabrėžė kunigas italas. Pradžios knygoje skaitome, kaip Abraomas išbandomas, paprašius paaukoti sūnų Izaoką.

 

J. Ratzingeris: pagunda kaip išmėginimas

Tokį paaiškinimą yra pateikęs ir popiežius emeritas Benediktas XVI knygoje „Jėzus iš Nazareto: nuo krikšto Jordane iki atsimainymo“. Joje teigiama, kad, melsdami „nevesk į mūsų į pagundą“, prašome neskirti daugiau, nei įstengiame pakelti, būdami pasirengę priimti išbandymų naštą.

Akcentuojama, kad gundymai buvo svarbi Jėzaus kelio Kryžiaus link dalis. Jis buvo gundomas dykumoje, kur nuvedė Šventoji Dvasia. „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“, – rašoma laiške žydams.

Taip pat Josephas Ratzingeris primena ir Jobo knygą. Ji pasakoja, kaip Dievas duoda laiko šėtonui išbandyti dorą, dievobaimingą vyrą, tačiau nustato jo kančios ribas. Teigiama, kad prašydami nevesti mūsų į pagundą išreiškiame žinojimą, kad šėtonas nepajėgus mums ką nors padaryti, jei jam pirma to neleidžia Dievas.

„Kaip vynuogių sultys turi išrūgti, kad pavirstų vynu, lygiai taip žmogui reikalingi apvalymai, perkeitimai, kurie jam pavojingi ir gali jį parblokšti, bet kartu yra nepakeičiami būdai ateiti pas save ir Dievą. Meilė visada yra apvalymų, atsižadėjimų, skausmingų mūsų virsmų procesas, o per tai ir brandos kelias“, – rašoma knygoje „Jėzus iš Nazareto: nuo krikšto Jordane iki atsimainymo“.

Remdamiesi šiuo išaiškinimu popiežiaus emerito gimtojoje Vokietijoje vyskupai nusprendė likti prie tradicinio „Tėve mūsų“ vertimo. Siekiama ne keisti maldos žodžius, o tikintiesiems geriau išaiškinti jų prasmę. Juoba kad maldos tekstas Vokietijoje yra suderintas su protestantais. „Tėve mūsų“ malda yra vienintelė, kurią kalba visų konfesijų krikščionys. Pavyzdžiui, Lietuvoje evangelikai liuteronai ir stačiatikiai meldžiasi, prašydami Dievo „nevesk mūsų į pagundą“, kaip darė ir katalikai iki praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio.

Lietuvoje diskutuota dar sovietmečiu

Popiežiaus Pranciškaus gruodžio pradžioje iškelta mintis dėl eilutės „nevesk mūsų į pagundą“ nevienareikšmiškumo Lietuvoje svarstyta prieš daugiau kaip pusšimtį metų. 1966 m. birželį naujam vertimui „neleisk mūsų gundyti“ pritarė ordinarai – vyskupijas valdę vyskupai ir kunigai – ir jis vartojamas iki šiol.

Prieš ir po šio sprendimo vyko intensyvūs svarstymai. Būta įvairių nuomonių – tiek palaikusių pažodinį vertimą, tiek skatinusių ieškoti naujų interpretacijų. Diskusijos tęsėsi iki pat 1979-ųjų. Atsižvelgta ne tik į kunigų pastabas dėl liturginių tekstų sulietuvinimo, nuomones teikė ir pasauliečiai. Įdomus jų įsitraukimas sovietmečiu – laikais, kai procesas vyko slapta, o religiniai leidiniai, pavyzdžiui, maldynai buvo tikras deficitas, jų tiražus leista spausdinti tik nedidelius. 

Pagrindinis svarstymų moderatorius buvo tėvas Vaclovas Aliulis MIC, ėjęs Lietuvos vyskupijų Ordinarų kolegijos Liturgijos komisijos sekretoriaus pareigas. Taip pat įdomu, kad svarstant naujų liturginių tekstų vertimus kreiptas dėmesys ne tik į teologų, bet ir į šį darbą įsitraukusių garsiausių ano meto profesorių kalbininkų – Lietuvoje likusio Juozo Balčikonio bei į JAV pasitraukusio Prano Skardžiaus – pastabas.

„Svarstymuose dėl vertimų išryškėja skirtingos perspektyvos – teologinės, lingvistinės, biblinės. Reikėjo rasti bendrą vardiklį, geriausiai atspindintį tai, ko prašome maldoje. Ordinarams nusprendus, liko nepatenkintų, bet taip visada būna. Ano laiko diskusijos šia prasme nieko nesiskira nuo šiandienos, – komentuoja Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius. – Manau, kad šį etapą jau esame praėję. Nuomonių gali būti įvairių, bet kažin, ar yra ką dar svaraus pridėti prie 7-ojo dešimtmečio diskusijų.“

Pasak jo, anais laikais Lietuvoje buvo apsišvietusių, užsienio ir klasikines kalbas mokėjusių kunigų ir pasauliečių, kurie, teikdami pasiūlymus dėl „Tėve mūsų“ maldos lietuviškojo vertimo, remdavosi  pavyzdžiais kitose kalbose, neretai būdavo nurodoma į prancūziškąjį variantą. 1969 m. balandžio mėn., atsakydamas į vieną pasauliečio laišką dėl eilutės „neleisk mūsų gundyti“ vertimo, tėvas V. Aliulis rašė: „Pagunda – didelės nelaimės, dvasinio nuopolio ar net amžinos pražūties proga bei tam tikra įžanga, o mes trapūs, silpni. Todėl turime prašyti, kad Viešpats mus nuo jų gintų. Šis prašymas savaime apima ir kitą: kad Viešpats stiprintų ir neleistų suklupti, kai esame gundomi. Plg. prašymą saugoti nuo ligų ir kitų nelaimų.“