Autoriaus nuotr.

„Kartais naktimis aš vis dar išgyvenu tas baisias akimirkas, kurias man teko patirti. Tačiau mano gyvenimas visada yra nukreiptas į ateitį. Kai atsigręžiu atgalios, stengiuosi prisiminti ir mėgautis džiugiais dalykais“, – teigia litvakas Saadia Bahatas, kuriam liepą sukaks jau devyniasdešimt.

Apsistoję Saadios ir Judy namuose Kiriat Bialike, visiškai šalia Haifos uosto, su sužadėtine Vita jautėmės taip tarsi gyventume muziejuje. Kiekviename žingsnyje mus pasitikdavo Saadios skulptūros – daugiausia iš akmens ir medžio. Skulptūra – antroji Saadios profesinė karjera, kurią jis pradėjo po to, kai išėjęs į pensiją baigė dirbti inžinieriumi. Didžiausias darbų ciklas pavadintas „Medžiagos siela“ ir, kaip teigia pats Saadia, yra skirtas ne atkartoti Dievo kūrinius, o pamėginti atskleisti medžiagų savybes – formą, tekstūrą, sluoksnius.

Dauguma kūrinių yra abstraktūs, tačiau ne visi. Mano akis užkliūna už kūrinio, kuris vaizduoja ant žemės gulinčią yrančią, trupančią svastiką, pro kurią prasikala gėlė. Ant jos – rasos lašelis, o veikiausiai – ašara. Ši skulptūra nėra tik Holokausto aukų paminėjimas. Kartu tai yra ir galingas simbolis, skelbiantis vilties, gyvenimo, tikėjimo triumfą prieš destrukcinę, mirtį sėjančią ideologiją. Ši skulptūra atsirado iš paties Saadios patirties – gimęs Alytuje, vėliau su tėvais persikėlęs į Vilnių, jis patyrė Vilniaus geto ir koncentracijos stovyklų košmarus ir yra gyvas pavyzdys to, ką reiškia neprarasti vilties net tada, kai viskas atrodo beviltiška, o mirtis yra kas akimirką vis arčiau sėlinanti ir tykanti pasiglemžti realybė. Tačiau pradėkime nuo pradžių. 

Aušra 

Gimė Saadia 1928-aisiais Alytuje, kur praleido pirmuosius 11 savo gyvenimo metų. „Buvau labai laimingas vaikas ir puikiai jaučiausi namuose, priešingai nei mano sesuo, su kuria vis pajuokaujame, kad, rodosi, augame su skirtingais tėvais. Alytų prisimenu kaip savo vaikystės miestą. Iš ten išsinešiau daug laimingų prisiminimų. Lietuvoje aš užuodžiu ir jaučiu savo vaikystę. Man tai yra ypatingas jausmas ir grįžęs į Lietuvą jaučiuosi laimingas“, – pasakoja S. Bahatas.

Saadios teigimu, jo tėvai trečiojo dešimtmečio kontekste buvo labai pažangūs. Tėtis mokėjo net dešimt užsienio kalbų. „O jo darbo vietoje kabėjo ženklas, ant kurio net trisdešimčia kalbų buvo užrašyta, jog rūkyti draudžiama“, – prisimena pašnekovas. Mama, anot jo, taip pat buvo labai apsiskaičiusi. Abu tėvai praktiškai mintinai mokėjo rusų klasiką. Skaitymas tapo neatskiriama paties Saadios gyvenimo dalis. Prieš kelionę į Izraelį Saadia mūsų prašė, kad atvežtume paskaityti kažką iš lietuvių klasikos, nes visas savo bibliotekos lietuviškas knygas jis jau perskaitęs. Tad skridome kartu su Juozo Apučio novelių knyga ir Rūtos Oginskaitės pokalbiais su Grigorijumi Kanovičiumi.

Vaikystėje, kaip pasakoja S. Bahatas, namuose jie kalbėjo jidiš kalba, tačiau tėtis norėjo, kad vaikai, t. y. Saadia ir jo sesuo, mokėtų ir lietuviškai. „Mama tuo tarpu norėjo, kad mokėčiau ir rusiškai. Tad aš pasakiau tėvams, kad su jais kalbėsiu tik gimtąja jidiš kalba. Tačiau su Rozalija, kuri visada gyveno su mumis ir mums dirbo, aš kalbėdavausi lietuviškai. Gatvėje taip pat kalbėdavau lietuviškai. Daugiau ar mažiau supratau rusiškai, kalbėjau vokiškai“, – dėsto Saadia.

Autoriaus nuotr.

Anot jo, tėtis buvo tikras Lietuvos patriotas. Dirbo ne tik advokatu, tačiau buvo ir Alytaus savanorių gaisrininkų komandos įkūrėjas bei viršininkas. Už darbą tėtis buvo apdovanotas ir medaliu „Žūvančių pagelbon“. Be to, būtent jis suprojektavo ir neužšąlančias bei nesudumblėjančias požemines vandens talpyklas, kurios užtarnavo jam ir medalį Estijoje.

„Kiekvienais metais tėtis organizuodavo naujų ugniagesių atranką, savotiškus kursus. Mano buvo gal septyneri ar aštuoneri, kai pasiprašiau dalyvauti kursuose. Aš išlaikiau teorijos egzaminą atsakydamas į tėčio klausimus, tačiau jis man neleido lipti į tuo metu vienintelį Alytuje buvusį keturaukštį pastatą“, – prisimena Saadia.

Jo teigimu, tėtis buvo sionistinių pažiūrų, o mama prijautė socialistinėms idėjoms, dėl kurių tėtis kartais juokaudamas pavadindavo ją „Stalinu“.

Naktis

1939 metais Bokšickių šeima (pavardę Bahat Saadia gavo jau išvykęs į Palestiną po karo) persikėlė į Vilnių. „Alytus buvo vienintelė vieta, kurioje aš iš tikrųjų turėjau tėvus. Kai persikėlėme į Vilnių, jau buvo šiokių tokių problemų. Mano tėtis buvo labai užsiėmęs, tada po metų prasidėjo sovietinė okupacija, galiausiai atėjo naciai“, – prisimena Saadia.

Nekalbame apie detales, man svarbiau yra suprasti, kaip trylikamečiam berniukui pavyko nepalūžti ir ištverti visus Holokausto siaubus. Stengiuosi kuo mažiau klausinėti ir leisti Saadiai kalbėti, kad jis papasakotų tiek, kiek nori ir gali. Prisimenu, kaip vaikystėje vakarais išsireikalaudavau, kad močiutė papasakotų apie Sibiro patirtis. Man tai buvo skaudi, šiurpi, bet vis dėlto tolima istorija, kuri padėjo ne tik geriau pažinti tėčio mamą, tačiau ir patenkino smalsumą. Tik vėliau, jau subrendęs, susimąsčiau, kiek daug močiutei galėjo kainuoti tie pasakojimai, tas mano prašymas sugrįžti į išgyventą siaubą.

Autoriaus nuotr.

Saadia, kuris išgyveno ne tik Vilniaus getą, tačiau ir koncentracijos stovyklas Estijoje, mirties maršus Vokietijoje, pasakoja, kad žmonės, kurie nebuvo visiški optimistai, nežmoniškomis sąlygomis mirdavo labai greitai: „Kažkodėl aš buvau tvirtai įsitikinęs, jog liksiu gyvas. Labai stengiausi, kad taip ir įvyktų. Teko labai daug vaikščioti, nes vienu metu dirbau 15 kilometrų už stovyklos. Tad per dieną sukardavau po 30 kilometrų ir dar 10 valandų dirbdavau pelkėje statydamas geležinkelį kariuomenei. Visa tai buvo šiaurės Estijoje, Soski, už 37 kilometrų nuo sienos su Rusija. Eidamas aš širdyje tylomis dainuodavau. Tikėjau, kad išgyvensiu, nors tam galimybių tarsi ir nebuvo. Nebuvo kada dvejoti.“

Anot jo, yra dalykų, kurių neįmanoma suvokti, jei pats to nepatyrei. Kalbėdamas apie Holokaustą, Saadia pamini du tokius dalykus – ėjimą kolonoje ir nuolatinį alkį.

„Labai lengva vesti 200–300 žmonių koloną, ir tam tereikia 2–3 prižiūrėtojų kolonos gale. Jie turi lazdą arba šautuvą, kuriais gali mušti arba šauti. Visi stengiasi judėti į priekį, nes kiekvienas baiminasi atsidurti gale. Tad, prieš išeidami į darbą, stipriausi vyrai atsistodavo priekyje. Gale atsidūrusieji norėdavo juos aplenkti, tad stengdavosi eiti greičiau. Tad ėjimas tuo metu buvo kone bėgimas, nes visada jausdavai spaudimą ir girdėdavai šūvius gale“, – prisimena Saadia.

Kalbėdamas apie alkį, jis pabrėžia, kad šiandieniam žmogui labai sunku suvokti, ką reiškia būti išbadėjusiam ketverius metus be perstojo: „Alkis pakeičia net mąstymą, galvoji tik apie valgį. Gal ir gerai, kad jūs to jau nesuprantate.“

Soskio koncentracijos stovykla buvo miške. Saadia pasakoja apie tai, kaip vieną žvarbią žiemos dieną jam galiausiai visiškai suplyšo batai. Laimė, stovyklos komendantas jaunuoliui suteikė galimybę neiti į darbus, kol šis negaus jam naujos avalynės. Vis dėlto kiekvieną rytą ir vakarą Saddia su kitais, kurie liko be batų, privalėjo dalyvauti rikiuotėje.

„Mes 4 ar 5 buvome be batų ir sugalvojome sistemą. Atsikeldavome anksti ryte, paimdavome akmenį, jį pašildydavome ant pečiuko ir, kai būdavome kviečiami rikiuotėn, su tuo akmeniu kelis šimtus metrų nukeliaudavome iki vietos. Kai būdavo labai šalta, atsistodavome ant akmens. To pakakdavo, kad ištvertume skaičiuotę. Tačiau jei kas nors bandydavo pabėgti ar mirdavo, tai rikiuotėje trūkdavo kalinių. Tada viskas užtrukdavo ilgiau, t. y., kol išsispręsdavo problema. Jei kas nors būdavo miręs, jį surasdavo per 15–20 minučių. Jei kas nors bandydavo pabėgti, tai vokiečiai su šunimis leisdavosi paskui bėglį, o mes rikiuotėje laukdavome valandą ar dvi. Tuo tarpu akmuo nuo šalčio galėdavo padėti tik labai trumpą laiką – 15–20 minučių. Galiausiai mes gavome klumpes“, – pasakoja Saadia.

Po to jis prisiminimais grįžta į Vilniaus geto laikus, tiksliau tą laiką, kai jis kartu su kitais buvo išvežtas iš geto. Niekas nežinojo, kas jų laukia ir kur jie atsidurs: „Iš Vilniaus geto sunkvežimiu buvome nuvežti į geležinkelio stotį ir įstumti į gyvulinį vagoną su dviem mažais langeliais. Į vagoną buvo stumiama vis daugiau žmonių, nemaža dalis jų neurėjo vietos prisėsti. Aš vagone atsidūriau vienas pirmųjų, tad radau vietos atsisėsi. Prieš uždarant duris prižiūrėtojai įmetė dėžę su gal aštuoniais buteliais vandens. Visa tai šimtui žmonių. Tada durys buvo uždarytos ir užrakintos. Galiausiai kažkas atėjo ir lentomis užkalė langus. Sėdėjome beveik tamsoje. Traukinių stotyje manevravo kariniai traukiniai, tad mūsų vagonai buvo stumdomi pirmyn ir atgal. Mūsų gretose būta žmonių, dirbusių geležinkelyje, tad jie pažindavo vietas, į kurias mus nustumdavo. Štai vienas sako, kad esame Paneriuose, ir visas vagonas ėmė verkti. Tada buvome perstumti kitur ir stumdymas tęsėsi gal keturis ar penkis kartus. Galiausiai privažiavo lokomotyvas.“

Kelionė tęsėsi tris ar keturias dienas, per kurias vagono durų niekas neatvėrė. Žmonės troško, o vanduo, savaime suprantama, teko stipriausiems. „Kai atvykome į Estiją, pirmoji stovykla buvo kažkur pelkėje, buvo kelios salelės du–trys metrai, o aplink – vanduo. Tame vandenyje buvo ir tuštinamasi, tad puikiai supratome, jog kiekvienas, kas gers tą vandenį, mirs. Mes pradėjome darbus. Mums duodavo gerti tik tokios cikorijų kavos. Aš gėriau ją karštą, skystis degino gerklę, tačiau mano kūnas kentėjo nuo dehidratacijos. Net negalėjau suvalgyti duonos, kurią davė kartu su kava – tokia perdžiūvusi buvo mano gerklė. Galiausiai išmainiau pusę kepalėlio duonos į kavą“, – pasakoja S. Bahatas.

Autoriaus nuotr.

Anot jo, pirmą ar antrą sekmadienį nereikėjo eiti į darbus. „Miegojome lauke, dar nebuvo barakų. Buvo tik tokia medicininė palapinė, kurioje dirbo slaugė iš Vilniaus geto. Ji pamatė mane. Pasirodo, kad slaugė pažinojo mano tėvus. Ji pasisiūlė man padėti ir paprašiau vandens. Galiausiai iš palapinės slaugė atnešė butelį vandens, ir tai išgelbėjo mano gyvybę. Mano kūnas atsigavo“, – lemtingą išgyvenimui vandens butelį prisimena Saadia.

Prisimena Saadia ir krizę, kuri jį ištiko sužinojus apie Vilniaus geto likvidavimą: „Kai Vilniaus getas buvo sunaikintas, dalis žmonių buvo atgabenti į Estiją, dalis – į Dachau, dalis nužudyti Paneriuose. Estijoje atsidūrė daugiau ar mažiau laimingi žmonės. Aš klausinėjau jų, ar kartais nematė mano mamos ir sesers. Jie man sakė, kad taip, kartu atvyko. Nulėkiau į stovyklą jų ieškoti, tačiau neradau. Man tai buvo didžiulė krizė, pradėjau verkti. Stovykloje buvo keliolika penkiolikamečių ir vienas, kuriam buvo septyniolika. Jis mums daug padėjo. Aš verkiau visą savaitę, tačiau jis atėjo pas mane ir pasakė: „Jei nori likti gyvas, turi nustoti verkti.“ Man giliai įstrigo šie žodžiai. Žinojau, kad esu vienas pasaulyje, tačiau turiu stengtis.“

Artėjant sovietams, jis pakliuvo tarp 2 500 žydų, kurie iš Estijos laivais turėjo būti perkelti į Vokietiją. Klausausi pasakojimo apie tai, kaip ši didžiulė grupė žmonių buvo priversta pajūryje netoli Talino laukti juos išplukdyti turinčio laivo. Saadia teigia, kad vokiečiai iš pradžių nežinojo, ką su jais daryti, kol galiausiai nuėjo į miestą ir iš ten grįžo su krūva lentų, iš kurių buvo suręstas laikinas prieglobstis – apverstos v formos kortų namelis. Jo būta siauro, ilgo, jame grūdosi gausybė žmonių, o išėjimas buvo tik viename gale.

„Tad, jei kažkas turėjo problemų su skrandžiu ir miegojo barako gale, tai jis lipdavo visiems per kojas, tačiau nespėjęs visus reikalus atlikdavo dar pusiaukelėje.  Be to, lauke buvo labai šalta ir, jei kažkas miegodavo priglaudęs galvą prie sienos, ryte atsibusdavo prišalusiais prie lentų plaukais. Sunkiai atidarydavome duris, nes naktį žmonės šlapindavosi pravėrę duris, jie neidavo į lauką, tad prie durų susidarydavo sušalusio šlapimo kalnas“, – prisimena Saadia.

Galiausiai laivu jie buvo nugabenti į Štuthofą, kur Saadiai pavyko išgyventi vaikų selekciją: „Tada sutikau savo dėdę, su kuriuo nusprendžiau nesiskirti iki pat karo pabaigos. Iš vieno lenko gavau duonos kepalėlį, kurį pavyko iškeisti į vardą bei numerį kito žmogaus, todėl iki karo pabaigos tapau Israeliu Blecheriu.“ Kitos tapatybės prireikė tam, kad Saadia pagal dokumentus būtų vyresnis, nei iš tikrųjų yra, ir taip galėtų likti stovykloje su dėde.

Tiesa, dėdė netrukus susirgo šiltine. Bandydamas jam padėti ir slaugyti, taip pat susirgo ir Saadia. Kadangi artėjo rusai, visi koncentracijos stovyklos kaliniai buvo išvesti mirties maršui į Vakarus: „Dienas ir naktis buvome genami tolyn. Pasiekėme koncentracijos stovyklą netoli Godendorfo miestelio. Ten liga pablogėjo. Kai visa stovykla buvo pakelta toliau žygiuoti į Vakarus, mes likome mažame barake. Lauke girdėjosi kalenant automatinius šautuvus. Manėme, kad yra žudomi visi, kurie nesugebėjo pakilti tolesnei kelionei. Neabejojau, kad eilė laukia ir mūsų. Tačiau tik po keturių dienų supratome, kad susišaudymas vyko frontui persiritant per šią teritoriją, tad atėjo sovietai. Tik tada sužinojome, kad esame laisvi žmonės.“

Autoriaus nuotr.

Diena

Klausiu Saadios, kodėl po karo jis kartu su dėde nusprendė negrįžti į Lietuvą ir vietoje to patraukė į Palestiną. Saadia pasakoja, kad jau dirbdamas ligoninėje jo dėdė per karinį paštą sugebėjo išsiųsti laišką į sovietų okupuotą Lietuvą. Norėjo pasiteirauti, kas yra žinoma apie jo šeimą. Ir čia dėdę pasiekė tragiškos žinios, kad jo žmona ir trys vaikai paskutinę karo dieną vokiečiams traukiantis buvo gyvi sudeginti Kauno gete. Naciai padeginėjo namus, o Saadios dėdės šeima slėpėsi vieno jų rūsyje.

„Supratome, kad nėra jokio reikalo grįžti į Lietuvą. Dėdė turėjo brolį ir seserį Palestinoje, tad nusprendėme traukti ten. Tai ilga istorija. Buvome protingi, paėmėme su savimi į kelionę kelis butelius degtinės, kurie padėjo gauti vietą traukiniuose“, – pasakoja Saadia.

Tiesa, Saadios kelias į Palestiną nebuvo labai sklandus ir vedė per Berlyną, Paryžių ir Marselį. Teko bent jau kuriam laikui išsiskirti ir su dėde, nes į Palestiną Saadia turėjo keliauti su kitais Holokaustą išgyvenusiais vaikais ir paaugliais.

„Palestinoje aš gimiau iš naujo, – pabrėžia Saadia. – Kai atvykome į Haifą, mums pasakė, kad uostą galėsime pasekti tik ryte. Tad mes visą naktį šokome laive.“ Vis dėlto, nors ir suleidęs savo šaknis naujoje tėvynėje, kurią kurdamas dalyvavo ir Nepriklausomybės kare, o vėliau, darbuodamasis inžinieriumi smarkiai prisidėjo prie krašto apsaugos stiprinimo, Saadia nepamiršo ir Lietuvos. Jo kalboje neretai išgirsi nuskambantį vieną kitą lietuvišką žodį, kurį palydi džiaugsmas ir pasididžiavimas, kad pavyko nepamiršti ir išsaugoti kalbą.

Autoriaus nuotr.

Saadia pripažįsta, jog dalis jo draugų vis užduoda klausimą, kaip jis galįs taip entuziastingai kalbėti apie šalį, kurioje buvo nužudyti jo tėvai, kur jis pats patyrė daug kančių. „Taip, tačiau tai man pavyko kažkaip nustumti į pašalę. Kai atvykstu į Lietuvą, aš vėl jaučiuosi kaip mažas berniukas iš Alytaus arba dvylikametis vaikinukas iš Pylimo gatvės 22 namo. Prisimenu ikikarinę Lietuvą. Kaip iliustruoja viena mano skulptūrų, skirtų Holokaustui atminti, iš visos šios tragedijos galiausiai vis tiek išauga naujo gyvenimo gėlė. Kartais naktimis aš vis dar išgyvenu tas baisias akimirkas, kurias man teko patirti. Tačiau mano gyvenimas visada yra nukreiptas į ateitį. Kai atsigręžiu atgalios, stengiuosi prisiminti ir mėgautis džiugiais dalykais“, – pasakoja Saadia.

Daug dalykų dar buvo galima aprašyti šiame tekste. Pavyzdžiui, Saadios atsakymą jį viliojusiems Izraelio Darbo partijos nariams. Tuomet, kaip pasakoja pats pašnekovas, netrukus po Nepriklausomybės karo „buvau viliojamas darbuotis Darbo partijoje, kur man siūlė vadovauti jaunimo reikalų komitetui. Nesutikau dėl kelių priežasčių. Savo kibuce sėdėjome ant kalno, turėjome 400 ožių bandą, kurią ganėme. Banda perėjo Jordanijos sieną, tačiau kariuomenė mums sugrąžino visus ožius. Mums buvo leista suvalgyti 200 ožių, tad mes valgėme ožkų sūrį, pieną, mėsą ir pan. Kai Darbo partija išsikvietė mane į Tel Avivą ir verbavo pereiti pas juos, su savimi turėjau labai nedaug kišenpinigių pietums. Keliavau į Tel Avivą traktoriumi, kuris į Tel Avivą gabeno pieną. Diskutavome su svarbiausiais partijos žmonėmis. Tada paklausiau, ar nebus pietų pertraukos, kad galėčiau užkąsti. Man atsakė, kad valgysiu kartu su jais. Dar kiek padiskutavome ir galiausiai išėjome pietauti. Užėjome į vieną namą ir ten mus pasitiko ne tik kompotas ant stalo, bet ir siūlymai išsirinkti, ką gi norėsiu valgyti. Mus aptarnavo padavėjai juodomis kelnėmis, baltais marškiniais, persimetę rankšluostį per ranką. Manęs paklausė, kokios mėsos norėčiau. Supratau, kad šitie žmonės gali rinktis ir kasdien nevalgo ožkienos. Nenorėjau priklausyti tokiems žmonėms, kurie visko turi, kai tuo tarpu kiti stokoja. Tuo metu Izraelyje buvo tikras socializmas. Atlyginimas priklausė nuo šeimos dydžio, tad, tarkime, ligoninėje vadovo atlyginimas, jei jis turėjo du vaikus, buvo mažesnis nei valytojos, kuri turėjo šešis vaikus. Tuo metu tikrai nenorėjau priklausyti tų svarbių žmonių kompanijai.“

Autoriaus nuotr.

Panašių motyvų vedamas Saadia atsisakė ir stipendijos Jeruzalės Bezalelio menų akademijoje, į kurią buvo viliojamas dar tada, kai mokėsi Petach Tikvoje. „Atsakiau, kad šiuo metu negaliu atsidėti menui, nes reikia kurti valstybę. Taip savo menininko karjerą atidėjau gal 40 metų“, – pasakoja Saadia.

Vis dėlto, kad ir kiek istorijų papasakočiau šiame tekste, bičiulis Saadia man visada išliks pavyzdys žmogaus, kuris turi išskirtinai stiprią dvasią net ir sunkiausiomis akimirkomis neprarasti vilties ir stengtis, kovoti, kad būtų geriau, kad praeitis, kad ir kokia skaudi ir žiauri būtų, neatimtų šviesesnės ateities perspektyvos. Kartu jis turi ypatingą dovaną viltimi užkrėsti ir esančiuosius šalia. Pabuvęs kartu su Saadia supranti, ką iš tikrųjų reiškia būties pilnatvė ir gebėjimas vertinti šią konkrečią akimirką.