2017 m. rugsėjo pradžioje popiežiaus paskelbtas dokumentas „Magnum principium“ atnaujino daugybę dešimtmečių trukusias diskusijas. Katalikų maldų ir Mišių tekstų vertėjai nuo pat Vatikano II susirinkimo laikų laužo galvas, kaip geriausiai perteikti savo kalba lotyniškus originalo tekstus. Netrūksta ir siūlančių išvis atsisakyti vietos kalbų ir grįžti prie visiems vienos, universalios, lotynų kalbos. Nėra kalbos, nėra problemos.

Savotiškai ironiška, kad diskusija suaktyvėjo kaip tik protestantų Reformacijos jubiliejaus metais. Martino Lutherio Biblijos vertimas iš originalo – hebrajų ir graikų – į gimtąją vokiečių kalbą davė didžiulį impulsą Šventojo Rašto vertimams Europoje. Katalikai liturgijoje dar labai ilgai vartojo lotyniškus tekstus, tuo tarpu ortodoksiškose slavų žemėse jau nuo 9 amžiaus Dievo žodis buvo skleidžiamas, remiantis brolių Kirilo ir Metodijaus sukurta senąja slavų kalba. Šiandien, manau, visi esame dėkingi Bažnyčiai už tai, kad kada panorėję galime skaityti Šventąjį Raštą, net jeigu esame tokie neišsilavinę, jog neskaitome lotyniškai. Su visa derama pagarba šiai kalbų motinai.

Žinoma, tai brangus malonumas. Garsioji Biblijos vertimo dilema – likti ištikimam teksto raidei ar jo dvasiai – tiek pat aktuali ir liturginiams tekstams: maldoms, Mišių tekstams. Bažnyčia siekia labai sudėtingo dalyko – „aukso vidurio“. Popiežius savo naujajame dokumente pabrėžia, kad liturginių tekstų vertimas turi vadovautis trimis kriterijais: ištikimai perteikti turinį, atitikti kalbos, į kurią verčiama, specifiką ir būti gerai suprantamas žmonėms, kuriems jis skirtas. Kiekvienas vertėjas žino, koks sudėtingas šis intelektinis ir kūrybinis iššūkis. Tačiau negali jo vengti, matydamas, kad pats Amžinasis Žodis drąsiai nusivilko „originalo“ kalbą ir leidosi „išverčiamas“ – krikščionys išpažįsta: Dievas tapo žmogumi.

Kas naujo?

Kokių konkrečių pokyčių atnešė popiežiaus „Motu proprio“? Pirmiausia „Magnum principium“ Pranciškus suteikė daugiau įgaliojimų vietinėms Vyskupų konferencijoms. Anksčiau tai, kaip vertimas atitinka lotynišką originalą, tikrino Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, o dabar tam įgaliotos pačios Vyskupų konferencijos, savo darbą derindamos su kongregacija.

Kongregacijai palikta pareiga tvirtinti Vyskupų konferencijų atliktą vertimą.

Popiežiaus intencija ne visiems buvo iš karto aiški. Pats liturgiją kuruojančios kongregacijos vadovas kardinolas Sarah, komentuodamas įvedamą pakeitimą, spaudoje rašė, kad vis tiek lieka galioti 2001 m. paskelbtos instrukcijos „Liturgiam authenticam“ normos.

Tad pats popiežius laiške įgaliojo kongregacijos vadovą savo pastabas atšaukti ir atkreipė dėmesį, kad pastarasis „Motu proprio“ pakeitė kai kuriuos minėtos instrukcijos punktus – būtent tuos, kurie liečia vertimo tikrinimą.

Vertimą tikrina vietinė Vyskupų konferencija arba daugiau Vyskupų konferencijų, jei ta pati kalba vartojama ne vienoje šalyje. Tad kongregacija neturi Vyskupų konferencijoms primesti savo pačios atliktų vertimų. Lygiai taip pat ir į vertimo tvirtinimą, kuris ir toliau priklauso kongregacijos kompetencijai, neturi būti žiūrima kaip į formalų aktą, bet kaip į dialogo su vyskupais rezultatą – Vyskupų konferencijos atlikto darbo patvirtinimą.

Decentralizacijos pastanga

Naujasis dokumentas vertinamas kaip vienas stipriausių popiežiaus Pranciškaus žingsnių, realiai skatinančių Katalikų Bažnyčioje didesnį kolegialumą, tai yra siekiant, kad sprendimai būtų labiau priimami bendrai: vietos Bažnyčios drauge su Roma.

„Magnum principium“ šiek tiek pakoreguoja 2001 m. paskelbtą Vatikano instrukciją „Liturgiam Authenticam“, išleistą vadovaujant šv. popiežiui Jonui Pauliui II, kuri įtvirtino aktyvesnį Romos vaidmenį kontroliuojant vertimo procesą. Tačiau Pranciškus rūpestingai pabrėžė, kad pagrindiniai „Liturgiam Authenticam“ principai, įpareigojantys siekti, kad vertimai į vietos kalbas atitiktų lotynišką originalą, lieka galioti.

Motu proprio forma reiškia, jog tai asmeniškai popiežiaus paskelbtas dokumentas. Tad „Magnum Principium“ galime priimti ir kaip Pranciškaus atsaką į vieną aštriausių anglakalbių katalikų klausimų pastaruosius du dešimtmečius: kas turi nuspręsti, kaip katalikų maldos turėtų skambėti angliškai? Apie tai karštai diskutuota dešimtajame 20 a. dešimtmetyje ir 21 a. pradžioje.

Kaip rašo JAV katalikų portalas „Crux“, debatai vyko keliais lygiais. Vienas jų susijęs su klausimu: ar vertimai turėtų labiau prisitaikyti prie šiuolaikinės kalbos ir idiomų, kad būtų labiau suprantami – toks principas žinomas kaip „Dinaminis ekvivalentiškumas“ lotyniškam originalui – ar laikytis kiek įmanoma arčiau lotynų kalbos, idant tekstas būtų universalus ir antlaikinis?

Dauguma atvejų, dažniausiai dėl Vatikano įsikišimo, panaši įtampa būdavo sprendžiama universalumo naudai.

Kitos plotmės debatai vyko dėl paties proceso: ar sprendimus turėtų priimti vietos vyskupai, geriausiai pažįstantys savo aplinką, ar Romos atstovai, kurių atsakomybė – išlaikyti katalikiško pamaldumo vienovę. Išties Pranciškus savo dokumentu palaikė vyskupus. Šis žingsnis – dar viena pastanga siekiant decentralizuoti Bažnyčią.

„Nepatartina popiežiui, – yra sakęs Pranciškus, – perimti atsakomybę iš vietos vyskupų, spendžiant kiekvieną jų teritorijoje iškylantį reikalą.“

Pakoreguodamas Kanonų teisės 838 punktą, Pranciškus patikslino, kad Vatikanas vis dar galės pasakyti „taip“ arba „ne“ siūlomam vertimui, tačiau neturės jokio realaus vaidmens galutinai tvirtinant atliktą darbą. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija daugiau nebegalės pateikti siūlomų pataisų; ji galės patvirtinti arba ne galutinį rezultatą.

Motu proprio, remdamasis Vatikano II susirinkimo nutarimais, pabrėžia, kad vertimai, kuriuos patvirtino šalies Vyskupų konferencija, neprivalo būti peržiūrimi Šventojo Sosto (recognitio), bet gauti jo patvirtinimą (confirmatio). „Dera patikslinti, – rašo Pranciškus savo laiške kongregacijos vadovui kard. Sarah, – sprendimas, ar tekstas atitinka lotynišką originalą ir ar reikalingos kokios nors pataisos, lig šiol buvo kongregacijos uždavinys“, tačiau dabar naujoji „norma suteikia Vyskupų konferencijoms galią spręsti apie vieno ar kito termino tinkamumą bei atitikimą verčiant iš originalo, nors ir palaikant dialogą su Šventuoju Sostu.“

Confirmatio, anot popiežiaus, jau nereiškia „detalaus nagrinėjimo žodis po žodžio, išskyrus tuos atvejus, kai neatitikimas akivaizdus, tad gali būti nurodytas vyskupams, paraginant juos iš naujo permąstyti vertimą“. Tai ypač pasakytina apie „reikšmingas formules tokias, kaip Eucharistinė malda ir ypač tas, kurios vartojamos teikiant sakramentus ir kurios yra Šventojo Tėvo patvirtintos“.

Konservatyvių pažiūrų kun. Johnas Zuhlsdorfas, ne pirmus metus rašantis liturgine tematika, tvirtina, kad motu proprio ieško „vidurio kelio“ kolegialumo debatuose. „Kongregacija vis dar turi veto teisę ir tai gerai“, – rašo autorius, pabrėždamas, kad kongregacijos nariai – kompetentingi savo srities žinovai. Tačiau, anot Zuhlsdorfo, katalikų pamaldumo vienybei, principui, kurį pakartotinai pabrėžia popiežius Pranciškus dokumente, vis dėlto gali iškilti grėsmė.

Daugiabriaunė tradicija

Kalbant apie istoriją, popiežiaus Pranciškaus sprendimas yra itin reikšmingas anglakalbių šalims.

Anglų kalba dauguma liturginių vertimų įvairioms Vyskupų konferencijoms atlieka mišri komisija, žinoma kaip Tarptautinė liturginės anglų kalbos komisija (International Commission on English in the Liturgy) – ICEL. Šios institucijos būstinė yra Vašingtone, o jos vadovas – monsinjoras Andrew Wadsworthas iš Vestminsterio arkivyskupijos, gyvena Londone.

ICEL narėmis yra vienuolikos šalių Vyskupų konferencijos: Australijos, Kanados, Anglijos ir Velso, Indijos, Naujosios Zelandijos, Pakistano, Filipinų, Škotijos, Pietų Afrikos Respublikos ir Jungtinių Valstijų. Kitos penkiolika šalių, kur anglų kalba vartojama greta kitų, turi atvirą prieigą prie ICEL tekstų.

Amžiaus pradžioje grumtynės dėl ICEL ateities sudarė pagrindinį „liturginių karų“ komponentą ir baigėsi iš esmės Romos pergale bei jos troškimu, kad vertimai labiau atitiktų lotynišką originalą bei naujų klausimų iškėlimu.

Komentatoriai pažymi, jog pastaruoju metu dokumentas kur kas svarbesnis Europos šalims. Viena vertus, Vokietijos katalikų vyskupai prieš kurį laiką atsisakė dirbti su popiežiaus emerito Benedikto XVI laikais įkurta komisija ir tęsė vertimo darbus savarankiškai. Neseniai šį dokumentą atmetė Dievo kulto kongregacija, ir, kaip rašo prancūzų dienraštis „La Croix“, vokiečiai pasiskundė Pranciškui, šis jų žingsnis galimai paskatino motu proprio atsiradimą.

Kita vertus, kai kurie vyskupai, tokiose šalyse kaip Italija ir Prancūzija, niekada taip ir nesutiko, kad per Mišias kartojami lotyniški Kristaus žodžiai pro multis būtų verčiami fraze „už daugelį“, jie linkę išlaikyti senąją formą „už visus“, turėdami omenyje, už ką Kristus išliejo savo kraują. Kai kurie stebėtojai mano, jog, remdamosi naująja tvarka, Vyskupų konferencijos šiose šalyse dabar gali nustatyti taisykles, reikalaujančias vartoti pro multis. Neseniai ir popiežius neformaliai Pranciškus parėmė šią vartoseną, kurią pasiūlė Benediktas XVI.

Ispanakalbių šalių vyskupai taip pat gali atsikvėpti: gal tikrai aprims vidaus kovos dėl terminų.

Mokomės gyventi daugiabriaunėje Bažnyčioje?