Kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.
   Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“
   Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
   Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: 'Tau atleidžiamos nuodėmės', ar liepti: 'Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok'? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
    Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.

1 Sam 8, 4–7. 10–22a: Dėl savo karaliaus, kurį išsirinksit, jūs šauksitės pagalbos tą dieną, bet Viešpats neatsilieps jums tą dieną

Ps 89, 16–17. 18–19. P.: Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius.


Evangelijos ištrauką komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Jėzus vėl Kafarnaume. Sakytume, perėjo per miestelius ir kaimus ir sugrįžo ten, iš kur buvo išėjęs. Tačiau toks spėjimas būtų mažų mažiausiai neinformatyvus.

Jėzus yra namuose, kur buvo sergantis žmogus. Jėzus yra toje pačioje vietoje, kur išgydė daugelį. Jėzus nepalieka žmonių. Garsas apie Jį sklinda. O Jis maitina juos žodžiu.

Dar vakar dienos Evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus tiesiog neturėjo kur „pasidėti“, nes apie Jį sužinojo visi. Ir štai čia, į Petro ir Andriejaus namus ir netgi prie jų, susirenka ne vien išalkę ar sergantys. Susirenka ir tie, kurie atėjo „reikalo ištirti“ bei netgi manosi rasią kabliuką, už ko reikėtų užsikabinti. Tačiau tai tik pasakojimo fonas.

Mes visgi turėtume stabtelėti ties keliasi žmonėmis. Paralyžiuotuoju. Tuo, kurio visas gyvenimas, rodos, sustingęs. Visiškai nuo kitų priklausomo žmogaus. Neproduktyvaus ir nereikalingo, kaip dažnai mums atrodo. Ir kelių vyrų. Žmonių, kurie nepraranda vilties. Žmonių, kurie net ir susidūrę su kliūtimis, ieško bei randa tinkamą sprendimą tam, kad artimasis kuo greičiau atsidurtų po Jėzaus kojomis.

Koks sveikintinas gestas! Prisimenant jį, reiktų nepamiršti ir to, kad žmogus dažnai juk yra nuodėmės suparalyžiuotas ir tik Dievas jį gali išgydyti. Neformalus Dievas. Ne fariziejų ir viską perdėm žinančiųjų Dievas, įspraustas į vis mažėjantį Jo galimybių kamputį. Bet toks, kuris yra virš viso žmogaus paralyžiaus.

Šioje vietoje bent jau man asmeniškai labai simboliškai nuskamba Jėzaus kvietimas keltis, imti neštuvus ir eiti namo. Žmogus išlaisvinamas iš negalios. Jis vėl tampa savo kasdienybės šeimininku. Kasdienybės, prie kurios prisilietė Žodis.

Tad ir mes nepaliaukime šlovinę Dievą, nes Jis nuolatos daro tokių dalykų, kokių mes nesame matę...

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai