unsplash.com nuotr.

Metų knygos rinkimai vyksta nuo 2005-ųjų. Kasmet ekspertų komisija sudaro lietuvių literatūros vaikų, paauglių, suaugusiųjų ir poezijos (nuo 2012 m.) knygų penketuką, o skaitytojai iš kiekvienos kategorijos išrenka geriausią. O ką apie tokių rinkimų naudą mano literatūrologai? Ką jiems reiškia pati knyga? Apie tai mintimis dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros vedėja doc. dr. Asta GUSTAITIENĖ.

Literatūrologė doc. dr. Asta Gustaitienė. Romos Kišūnaitės nuotr.

Ką manote apie Metų knygos rinkimus? Kuo, Jūsų nuomone, naudinga tokia akcija? Ar Jūs pati, kaip skaitytoja, prisidedate prie balsavimo?

Jūsų klausimas privertė nusišypsoti: lyg žvelgdama į skirtingų profesijų žmones klaustumėte, ar siuvėja siuva, ar gydytoja gydo, ar kaminkrėtys vis dar valo kaminus. Mums, literatūrologams, skaityti, mąstyti, reflektuoti, analizuoti, recenzuoti knygas, gerai pažinti literatūros lauką yra ne koks nors pasirinkimas ar hobis, bet būtinybė. Kita vertus, visko perskaityti neįmanoma.

Pirmiausia, kai galvoju apie įvairius jau išrinktus penketukus, galiu įsivaizduoti, kas už viso to yra. Komisijos. Ekspertų komisijos. Ir bemiegės jų naktys, apsikabinus dešimtis knygų. Taigi, labai ačiū komisijos nariams.

Nėra tokio dalyko kaip geriausia knyga. Neįmanoma nustatyti. Vis dėlto penketukų sudarymas yra siekiamybė. Siekiamybė parodyti visiems, kad štai – krūvelė knygų, kurios vertos jūsų skaitymo, diskutavimo, vertinimų, abejonių, nesutikimo, pasipriešinimo, recenzijų ir t. t. Kita vertus, kartą atradę autorių, kuris mums pradeda patikti, jau be jokių rinkimų griebsime skaityti jo knygą.

Šiaip ar taip, manau, ekspertų komisijoms prasmingiausia skaitymą ir vertinimą pradėti nuo debiutuojančių rašytojų kūrinių. Kūrinių, kuriuos atrastų ir perskaitytų kiti – kaip kokius Vaižganto deimančiukus. Kai šalia garsių pavardžių ir gerai žinomų rašytojų atsiranda debiutuojančio rašytojo kūrinių (taip atsitinka ne kartą), debiutantui pasidaro labai sunku konkuruoti, nes neretai balsuojama ne tik už kūrinį, bet ir už gerai pažįstamą bei atpažįstamą rašytoją. Taigi balsas atiduodamas už atpažįstamą pavardę. Tai ką tada renkame? Čia, manau, gerai tinka ir rašytojo pavardės jėgą atskleidžia ištrauka iš romano, kuris patenka į šių metų knygos rinkimų penketuką: „Užtat žinojau, kad laiku ir vietoje išsitraukta knyga tam tikros rūšies moterims visada paliks įspūdį, o jeigu šis veiksmas paliks įspūdį, beveik visada gali būti tikras, kad Jurgio Kunčino pavardė uždės galutinį sėkmės antspaudą.“

Apskritai manau, kad kiekviena pastanga atkreipti skaitytojų dėmesį į geriausius literatūros kūrinius yra labai svarbi ir pasiteisina. Pagaliau iš pogrindžio į viešąją erdvę išvedami ir ne tokie žinomi rašytojai – daugelis televizijos programose, „Labo ryto“ laidose gali pamatyti gyvą rašytoją, suprasti, kaip jis mąsto, ką ir kaip kalba ir pan.

Ar tai padeda renkant geriausią knygą? Nežinau. Be abejo, tokie penketukai ir jų rinkimai skatina azartą, o į patį rinkimo procesą galima žiūrėti kaip į sporto varžybas: dalyviai – knygų rašytojai, treneriai – knygų leidėjai, fizinio pasirengimo treneriai – redaktoriai, maketuotojai ir pan., komentatoriai – recenzentai, sirgaliai – balsuotojai, skautai – priešininkų komandose ar knygose ieškantys silpnybių ir t. t. Daugelis tame procese turi savų interesų. Ir to nenuslėpsi. Vis dėlto telaimi knyga, telaimi skaitytojas, telaimi rašytojai.

Kaip vertintumėte paskelbtų kūrinių penketukus (skelbiami rudenį, spalio mėnesį, interneto puslapyje http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/)? Galbūt reikėjo įtraukti kitokių knygų?

Jau minėjau, kad niekada neišvengsime subjektyvumo. Vis dėlto galima pasitikėti ir ekspertų komisijos kolektyvo nuomone. Galiu atsakingai pasakyti, kad dažnai dalyvauju įvairiose ekspertų komisijose – vertindama ir knygas, ir įvairius kultūros projektus. Ir ką esu pastebėjusi?

Vertintojų nuomonė esminiais klausimais sutampa maždaug 80 proc. Ginčų vyksta tik dėl detalių, bet, šiaip ar taip, ekspertų komisijos, visas kolektyvas daugeliu atvejų prieina prie gana objektyvių vertinimų, nuomonių. Kiekvienas į geriausių knygų sąrašą galėtų įrašyti ką nors, kas galbūt labiau patinka, bet daug produktyviau yra svarstyti tai, kas jau išrinkta. Beje, man pačiai galutinis rezultatas ne toks įdomus, t. y. paaiškėjimas, kuri iš knygų yra ta pati pačiausia. Manau, kad knygos ir jų autoriai, patekę į penketukus (ar dvyliktukus), jau yra nugalėtojai ir gali švęsti. Širdyje aš tikrai pasveikinau kiekvieną iš jų.

Iškart pasakysiu, kad sergu už „Pietinia kronikas“. Esu labai patenkinta, kad ši knyga buvo parašyta, kad dalyvauja konkurse, nes pati esu iš Šiaulių ir vaikystę praleidau būtent Pietinia rajone.

Jūsų mokslinių tyrimų sritis apima vaikų ir paauglių literatūrą, todėl būtų įdomu išgirsti, kurios vaikų ir paauglių literatūros knygos, Jūsų nuomone, būtų naudingiausios ir vertingiausios jaunesniems skaitytojams. Ar visi kūriniai Jums girdėti, skaityti?

Esu patenkinta, kad atkreiptas dėmesys į šias knygas, įrašytas į penketukus. Yra du dalykai. Pirmiausia manau, kad įvyko didžiulis postūmis vaikų ir paauglių literatūros srityje. Tai, kad prieš kelerius metus leidykla „Alma littera“ ėmė rengti anoniminius (doc. dr. A. Gustaitienė tai išskiria kaip labai svarbų dalyką) paauglių literatūros konkursus, o fondas „Švieskime vaikus“ – vaikų literatūros konkursus, skirtus vaikams iki 10 metų.

Šiuose konkursuose galėjo debiutuoti, išbandyti save ir galiausiai net nugalėti nemažai iki šiol visiškai nežinomų rašytojų, kuriems anonimiškumas leido tiesiog pasitikrinti, ekspertų teismui atiduoti savo tekstus. Juk puikiai žinome, kiek šiandien garsių rašytojų – nuo Franso Silanpӓӓ, Astridos Lindgren iki Selmos Lagerlӧf – išgarsėjo tik dėl anoniminių literatūros konkursų.

Žvelgiant į Metų knygos rinkimuose dalyvaujančių rašytojų ir jų knygų sąrašą matyti, kad vos keli rašytojai (Renata Šerelytė, Ramutė Skučaitė) yra gerai žinomi vaikų literatūros kūrėjai, gyvi klasikai, o visi kiti – nauji, debiutuojantys, o tai, manau, labai gerai. Visa tai rodo, kad Lietuvoje vaikų ir paauglių literatūros procesas – gana dinamiškas. Esu skaičiusi visus, išrinktus į penketuką, kūrinius, o kai kuriuos – kai buvo tik rankraščiuose.

Negaliu sakyti, kad visi jie, ypač palyginti su pasaulinės vaikų literatūros standartais, yra tikri šedevrai, bet daugelyje yra kas nors tokio, kas juos pagrįstai išskiria iš kitų kūrinių. Nenoriu ir, manau, būtų neetiška vardyti knygas, kurias labiausiai palaikau, bet galiu pasakyti: manęs tikrai nenuliūdintų nė vienos knygos, kuri yra sudarytame sąraše, laimėjimas ir išrinkimas pačia pačiausia. Dar kartą pasikartosiu – man visos knygos ir jų autoriai, patekę į penketukus, jau šiandien yra laimėtojai.

Vyganto Skaraičio / BFL nuotr.

Mane vis mažiau domina nauji lingvistiniai žaidimai, vis nauji bandymai stebinti, šokiruoti, būtinai į eilėraštį įterpti kokių nors keiksmažodžių.

Kitos dvi kategorijos apima suaugusiųjų literatūrą ir poeziją. Kurias knygas Jūs išskirtumėte kaip labiausiai patikusias? Kuo jos sužavėjo?

Iškart pasakysiu, kad sergu už „Pietinia kronikas“. Esu labai patenkinta, kad ši knyga buvo parašyta, kad dalyvauja konkurse, nes pati esu iš Šiaulių ir vaikystę praleidau būtent Pietinia rajone. Nors Kaune gyvenu daugiau kaip dvidešimt metų, nuvažiavusi į Šiaulius su artimaisiais vis dar kalbu ta keista šiauliškių patarme, o tardama žodžius vis dar nukapoju jų galūnes ir pan. Tiesa, prisimenu, kaip teko prieš daugelį metų bendrauti su dviem penkiamečiais dvynukais, jie žiūrėjo į mane, kol kalbėjau, o galiausiai paklausė: „Teta, kodėl jūs taip keistai kalbate?“

Be to, Šiauliuose gyvenau kaip tik tuo laiku, kuris aprašomas romane, pažinau ir atpažinau daugybę prototipų, todėl jau vien tai, to laikotarpio ir patirčių interpretacija labai žavi. Be to, buvo toks įdomus ginčas su knygos autoriumi, kuris, mano galva, ne taip tarė kai kuriuos žodžius. Ginčijausi nesutikdama, kad yra buvę tokių žmonių, aplinkybių ir pan.

Vis dėlto manau, kad tai ne tik knyga, bet ir tam tikras reiškinys, pirmiausia svarbus ne pačius geriausius laikus išgyvenantiems Šiauliams. Rudenį teko apsilankyti šiame mieste, kai vyko šventė, surežisuota pagal „Pietinia kronikas“: skambėjo to laikotarpio muzika, gatvėmis važinėjo to laikotarpio automobiliai, ir žmonės buvo apsirengę, susišukavę kaip tada.

Taip pat labai patiko Tomo Vaisėtos knyga „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“. Romanas patiko, nes stiprus, subtilus, gilus, daug perskaitymo galimybių, daugybė intertekstų, įklijų, gerai sukaltas pats pasakojimas. Atrodo, kad nieko nei per daug, nei per mažai, gerai įkomponuoti istoriniai Sausio 13-osios kontekstai, įtaigiai perteikta to laikotarpio dvasia, apokaliptinė karo – karo tarp tautų ir tarp žmonių – atmosfera. Šis romanas tikrai vienas iš praėjusių metų atradimų.

Dabar apie poeziją. Manau, labai gerai, kad poezijos knygos renkamos atskirai. Pati kartkartėmis skaitau Valdemaro Kukulo jau praėjusiame amžiuje parašytą knygą, kuri vadinasi „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“. Joje autorius išmintingai kalba apie poeziją, jos vertinimą ir suformuluoja dešimt pastebėjimų, kodėl poeziją apskritai sunku įvertinti (subjektyvumas, grupė draugų, kurie recenzuoja, o vėliau – drauge geria; linkstama ne vertinti atskirą poezijos rinkinį, bet iškart ieškoti tipologinio panašumo su kitų poetų kūryba, žiūrėti, į ką įkrinta vienas ar kitas eilėraščių rinkinys ir t. t.). Taigi labai gerai, kad ekspertų komisija atkreipia dėmesį į eilėraščių rinkinius.

Mane vis mažiau domina nauji lingvistiniai žaidimai, vis nauji bandymai stebinti, šokiruoti, būtinai į eilėraštį įterpti kokių nors keiksmažodžių. Perskaičiau visus eilėraščių rinkinius, esančius penketuke. Renkuosi atsakyti eilėraščiu:

Štai:

Eumenidžių giraitė

Skruzdžių skandinimas

Šermuonėlių mantija

Grimzdimas.

Karolio Kavolėlio / BFL nuotr.

Kiekviena knyga, net absurdiškiausia, kam nors gali būti gyvybiškai svarbi. Labai įsiminė viena močiutė, kuri, objektyviai vertinant, esanti visai prie mirties, be sustojimo skaitė knygas nuolat pasiguosdama, kad dėl ligos nebegali megzti, siūti, atsikelti iš lovos, bet vis dar gali skaityti.

Kokia Jūsų nuomonė apie apdovanojimus viešai (knygų autoriai, daugiausia surinkę skaitytojų balsų, kasmet apdovanojami vasario mėnesį, per Vilniaus knygų mugę)? Kodėl tai gali būti naudinga? Ar apdovanojimai skatina skaitytojų susidomėjimą, o gal pačius autorius kurti?

To teikimo aš labai nesureikšminčiau. Tiesą sakant, būčiau labiau patenkinta, jei būtų pagerbti ir apdovanoti visi į penketukus patekę autoriai bei jų knygos. Kadangi mėgstu Vilniaus knygų mugę, jos šurmulį, kuriame kaip turguje galima rasti visko (svarbu gerai atsirinkti ir žinoti, ko ieškai), tai man smagu dalyvauti, kai teikiamos premijos, aptariamos knygos ir t. t. Aš kuo toliau, tuo mažiau darausi kategoriška, kai vertinu kūrinius. Daugelis knygų, žinoma, ne visos, turi savo vietą ir prasmę.

Kiekviena knyga, net absurdiškiausia, kam nors gali būti gyvybiškai svarbi. Šiemet daug laiko praleidau ligoninėse slaugydama savo sergančią mamą, būdama šalia kitų irgi labai sunkiai sergančių ligonių, kuriems liko nedaug gyventi, gal tik keli mėnesiai, o gal tik kelios savaitės, dienos... Labai įsiminė viena močiutė, kuri, objektyviai vertinant, esanti visai prie mirties, be sustojimo skaitė knygas nuolat pasiguosdama, kad dėl ligos nebegali megzti, siūti, atsikelti iš lovos, bet vis dar gali skaityti.

Ir ką ji skaitė? „Ir turtuoliai verkia“. Tada pagalvojau sau: koks absurdas skaityti visišką banalybę artėjančios mirties akivaizdoje. Bet kartu žvelgiau į ją ir mačiau, kaip ta knyga padeda, nes skaitydama ji staiga pradeda šypsotis ar net juoktis, akimirką susimąsto, o kartais – nuliūsta, susigraudina. Tada pagalvojau, kad tegul skaito. Kaip kokią biblioterapijos priemonę, pagriebusi atsitiktinę knygą, nes šią akimirką jai, matyt, reikia būtent tų turtuolių su visais jų verksmais.

Ir tada vėl supratau, kad klydau: ligos iškankinta beplaukė moteris dar kartą mane nustebino pasakiusi, kad turtuolius skaito tik iš pagarbos savo draugei, kuri tą knygą jai atnešė. Šiaip jau tokių neskaitanti, nes per lėkštos, mieliau renkasi dvasinę literatūrą, rimtą. Nežinau, ar ta moteris dar gyva, bet jai padovanojau savo mėgstamą knygą. Ne apie turtuolius. Nebūtinai perskaitys iš pagarbos.