Giedrius Sakalauskas

Galbūt verta pakalbinti kažką iš elfų? Apie tai susimąsčiau artėjant Sausio 13-ajai, Laisvės gynėjų dienai. Simboliška, juk tada žmonės rinkosi prie Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo bei televizijos tam, kad apgintų fizinius pastatus, kuriuos puolė sovietai, norėdami užgniaužti laisvą žodį Lietuvoje. Laimė, dabar rizikuoti savo gyvybe ir sveikata ginant laisvą žodį nebereikia, tačiau niekur nedingo būtinybė kovoti su sąmoningai skleidžiama Kremliaus dezinformacija, kuria kaip ir tada yra kėsinamasi į pačius Lietuvos valstybingumo pamatus.

Tad artėjant Laisvės gynėjų dienai susitikau su visuomenininku, šauliu ir su Kremliaus troliais socialiniuose tinkluose kovojančiu elfu Giedriumi Sakalausku. Pats Giedrius tą lemtingąją 1991 metų sausio naktį sutiko prie Aukščiausiosios Tarybos pastato.

Ką Tau, Giedriau, reiškia Laisvės gynėjų diena? Kaip tada atsidūrei prie parlamento?

Pamenu, kad tas vakaras buvo ramus. Su žmona išėjome pasivaikščioti į miestą. Tačiau staiga viskas prasidėjo, tad, kaip kad išėjome į miestą, taip ir likome negrįžę į namus. Mano žmona tuo metu laukėsi, tačiau vis tiek nusprendė likti prie Aukščiausiosios Tarybos. Kartu grįžome tik paryčiais, o aš pats po valandos vėl išskubėjau atgalios.

Kaip apibūdintumei tuo metu prie parlamento vyravusias nuotaikas?

Nuotaikos buvo stulbinamai geros. Taip, galėjai jausti baimę, sumišusią su ryžtu. Tačiau susirinkusios gausybės žmonių bendrystė buvo labai stipri. Manau, kad pergalę būtent ir lėmė ta bendrystė, ryžtas neatsitraukti.

Pro šalį važiavo tankai, tačiau prie parlamento nesustojo, o pervažiavę tiltą nulėkė prie LRT. Jau vėliau pasigirdo šūviai iš Konarskio gatvės, kur įsikūręs Lietuvos radijas ir televizija. Po kiek laiko pradėjo eiti kruvini, sužeisti žmonės. Tačiau visa tai neišgąsdino susirinkusiųjų, priešingai – juos sutelkė. Dabartinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo įrengtas improvizuotas medicininis punktas suteikti pagalbą nukentėjusiems.

Žmonės bandė klausytis radijo, tačiau transliacija nutrūko. Tada įsijungė Kaunas. Manau, kad visos šios aplinkybės stiprino ryžtą gintis.

O koks buvo kitas rytas? Aš pats jį atsimenu labai miglotai, nes tebuvau penkerių. Vis dėlto pamenu Panevėžyje prie Pašto ir Telefono telegrafo stoties stovinčią tanketę, kareivius. Baiminausi, jog jie ir čia atėjo visko išjungti, kaip kad vakar išjungė eteryje kalbėjusią Eglę Bučelytę. Juk niekas nežinojo, kas dėsis toliau.

Aš būtent dėl to ir sakau, kad tas pamatytas pirmas kraujas tik sustiprino žmonių ryžtą kovoti. Pasiduoti, atsitraukti būtų reiškę palikti aukas, nukentėjusiuosius. Ryte iš karto prasidėjo barikadų statybos, kai iš statybviečių buvo tempiama armatūra. Pats darbo procesas tapo labiau sutelktas ir koordinuotas, nors ir nebuvo aišku, kas čia viską organizuoja.

Ir pats įsitraukiau į šią veiklą. Tiesa, nebuvau Aukščiausiosios Tarybos viduje. Tačiau manau, kad buvo svarbi tiek vidinė, tiek išorinė parlamento gynyba. Visgi manyčiau, kad puolimo atveju savanorių, buvusių Aukščiausiosios Tarybos viduje, likimas būtų buvęs kur kas liūdnesnis. Jiems nebuvo kur trauktis...

Nemanau, kad verta skirstyti, visi nusipelnė pagarbos ir visiems bent šiek tiek prisidėjusiems prie laisvės gynimo turime padėkoti.

Kas buvo tas esminis telkiantis dalykas, kalbant ne tik apie Sausio 13-ąją, bet ir apie visą nepriklausomybės judėjimą?

Nežinau, ar tuo metu būta labai daug svarstymų apie tai, kas yra laisvė. Tačiau vis dėlto jos atgavimas, kad ir kaip skirtingai žmonės tą laisvę suvokė, buvo pagrindinis telkiantis veiksnys. Bent jau laisvės nuo okupanto.

Tuo metu mažai kas įsivaizdavo, kokia bus ta laisvė, kokia respublika – prezidentinė ar parlamentinė – taps Lietuva. Tačiau dauguma norėjo atitaisyti milžinišką istorinę skriaudą, kai iš mūsų buvo pavogta nepriklausomybė.

Prie parlamento tuo metu galėjai susitikti įvairiausių žmonių – nuo paprasto kaimiečio iki profesoriaus. Visi jie vieningai darė tai, ką galėjo.

O kaip dabar pats žiūri į vis prasiveržiantį susipriešinimą dėl atminties simbolių – neužmirštuolės ir Gediminaičių stulpų? Ar visa tai tėra nereikalingi ginčai nesuprantant, kas gi yra laisvė, ar vis dėlto slepia kažką gilesnio?

Aš daug apie tai galvojau ir manau, jog būtent dėl to mes ir kovojome. Mes kovojome, kad nebūtų vieno laikraščio, vienos televizijos, vienos tiesos. Mes tą turime ir galime tuo džiaugtis, diskutuoti. Niekada visiems neįtiksi, ir tik utopistinės santvarkos, galiausiai praliejusios milijonų kraują, svajojo apie tobulą harmoniją žemėje.

Manyčiau, kad tų ginčų nereikėtų sureikšminti. To susipriešinimo yra, tačiau nematau tragedijos. Jei žmonės atsitrauktų ir reflektuotų situaciją, tai galėtų suprasti, jog tai, kuo jie piktinasi, ir yra didžiausias laimėjimas.

Ką Tau šiandien reiškia Laisvės gynėjų dienos paminėjimas? Ar dalyvauji viešuose renginiuose?

Taip, dalyvauju ir, kalbant apie viešus renginius, labiausiai noriu juos parodyti savo vaikams. Noriu, kad jie šių renginių dėka suprastų, kad visa tai yra svarbu, kad Sausio 13-oji jų sąmonėje taptų svarbia data. Aš pats nesureikšminu dalyvavimo renginiuose, tiesiog manau, kad jie yra svarbūs ir mums, ir jaunosios kartos auklėjimui.

Tavieji vaikai jau yra nepriklausomybės karta. Ką jiems šiandien reiškia Sausio 13-oji?

Manau, jog ši diena jiems yra svarbi. Manau, kad svarbu savo vaikams pasakoti apie tai, kad dėl laisvės reikėjo kovoti, kad jos tiesiog niekas nedavė šiaip, kad pergalė buvo pasiekta. Manau, jog mes šią dieną be didelių ašarų galime minėti kaip pergalės dieną. Taip, dera prisiminti žuvusiuosius, tačiau svarbiausia, kad jų auka tapo keliu į laisvę. Juk Žalgirio mūšį taip pat prisimename kaip pergalę, nors ir ten žuvo žmonės. Manau, kad vaikams svarbu apie visa tai pasakoti.

Manau, kad kitas svarbus dalykas yra suvokti, jog laisvė nėra iškovojama kartą ir visiems laikams. Turime laisvės tiek, kiek sugebame prisiimti atsakomybės, kiek gebame atsispirti tiems, kurie ją gviešiasi atimti. Mes šiandien puikiai regime, kad į Kremlių grįžo revanšistinė, imperialistinė politika, kuri Sovietų Sąjungos žlugimą ir pavergtų tautų laisvės atgavimą vertina ne kaip tiesos triumfą, o kaip geopolitinę katastrofą, Rusijos pažeminimą. Už laisvę ir tiesą mes turime kovoti ir šiandien, tačiau kaip kinta ta kova, kai jau nebereikia ginti fizinių pastatų, nes priešas taikosi ne išjungti radiją ir televiziją, o išnaudoja moderniąsias technologijas siekdamas paskleisti savo melus ir apnuodyti žmonių sielas?

Ta priešprieša su mūsų rytine kaimyne yra amžina. Ji tęsiasi tūkstantmetį ir dažniausiai esame priversti kovoti ne savo valia.

Žmogaus atmintis yra trumpa, ir dabar mes prisimename tuos taikos metus su Rusija, kai jai vadovavo Borisas Jelcinas. Atrodė, kad taip ir turi būti. Tačiau imant visą istoriją darosi aišku, jog tas laikotarpis veikiau buvo išimtis.

Todėl šiandien svarbu ugdyti tautos valią priešintis. Negalime leisti sau užmigti. Galbūt tą galėjo sau leisti Vakarai, kurie manė, kad po Geležinės uždangos griuvimo įsivyraus amžina taika. Tačiau mes turime pernelyg daug skaudžios patirties.

Taip, laikui bėgant keičiasi agresijos formos, prie sienos jau nebestovi tankai. Tačiau čia gali slypėti ir dar didesnis pavojus, nes priešas pasitelkia labiau sofistikuotą ir sunkiau identifikuojamą taktiką. Tačiau manau, kad viso to nereikia labai dramatizuoti, nes Lietuvos piliečiai ne kartą parodė, jog yra labai atsparūs. Turėjome ir Paksą, ir Uspaskichą, tačiau nepaisant to turime normalią funkcionuojančią demokratiją, kurioje patys žmonės sugeba puoselėti laisvę.

Kaip dera kovoti su Kremliaus propaganda ir dezinformacija? Juk kartais, siekdami užsiimti demaskavimu, mes rizikuojame kartu išviešinti ir pačią Kremliaus žinią, kuri šiaip būtų apsiribojusi tik jų propagandos kanalais.

Matai, problema ta, ar reikia tylėti, jei koks nors Sputnikas parašė kažką bjauraus? Ar reikia nekreipti dėmesio į jų melą baiminantis, kad jį tik išplatinsime? Aš manau, jog viešumas ir diskusijos yra labai gerai bei padeda dekonstruoti melus.

Dabar labai svarbūs yra socialiniai tinklai. Galbūt vyresnė karta vis dar daugiausia informacijos gauna iš televizijos, tačiau kitur situacija kinta. Tačiau socialiniuose tinkluose tyko savi pavojai, su kuriais dera kovoti taikant būtent tam kontekstui adekvačias priemones.

O kas yra elfai, pakilę į kovą su internetiniais troliais?

Elfai yra aktyvūs piliečiai. Elfai yra gana unikalus reiškinys, kuris gimė Lietuvoje. Daugelis šalių į jį žiūri su pavydu, nes juk elfų niekas iš viršaus neorganizavo, jie patys susitelkė, kad dalyvautų savo šalies gynyboje. Įdomu, jog tas pavydas yra tuo didesnis, kuo pati šalis yra toliau nuo Rusijos. Štai vokiečiai skundžiasi, kad jų valstybėje skleidžiama tiek daug Kremliaus melo ir visu tuo dar tikima. Tad čia susiduriame su paradoksu, kad kuo arčiau Rusijos tu esi, tuo tu esi stipresnis sąmoningumo prasme.

Tačiau, nors kiekvienas elfas yra pilietis, tačiau ne kiekvienas pilietis yra elfas. Kas padaro pilietį elfu?

Elfas yra tas, kuris sąmoningai pasirenka dalį savo laiko skirti kovai su Kremliaus troliais socialiniuose tinkluose. Jis auka savo laiką, o kartais nuo to nukenčia ir darbas, ir šeima. Vieni tai daro daugiau, kiti mažiau, kai kurie pasitraukia, tačiau ši bendruomenė plečiasi. Tai nėra jokia organizacija, o veikiau pilietinis judėjimas. Tad būtent čia ir slypi elfų jėga.

Kremliaus troliai dėl to labiausiai ir pyksta, kad būdami apmokami jie nesugeba susitvarkyti su mūsų elfais, kurie veikia be centralizuotos organizacijos ir grynai savanoriškais pagrindais. Tie savanoriai stato užkardas, neleidžiančias prasiskverbti trolių skleidžiamam melui. Tai juos siutina.

O koks yra galutinis kovos tikslas – demaskuoti trolius, juos atjungti nuo socialinių tinklų, identifikuoti melus? Juk, identifikavus vieną trolį, dažnai yra tiesiog sukuriamas kitas profilis ar net du.

Kartais gali atrodyti, kad tai yra kova su drakonu – vieną galvą nukerti, trys išdygsta. Tačiau, jei pasiduosime ir nieko nedarysime, tai teks susitaikyti, kad drakonas mus nugalėjo. Sėdėti rankas ant kelių sudėjus nėra išeitis.

Elfų bendruomenė plečiasi, įsitraukia daug jaunų žmonių, kuriems, nors jie dar ir nebuvo gimę, yra svarbi ta pati Sausio 13-oji. Manau, kad jaunoji karta dabar net tampa kovos avangardu. Pažiūrėkime kad ir į jaunuosius medikus, pakilusius į protestą. Nereikėjo laukti 40 metų klajonių dykumoje, kol subręs nauja karta, suprantanti, kas yra laisvė ir atsakomybė. Tai įkvepia ir rodo, jog Lietuva eina teisingu keliu.

Lietuva labai greitai, t. y. per kokius 20 metų, taps klestinčia valstybe. Juk mes patyrėme kone kiekvieną XX amžiaus katastrofą, tačiau tapome tik stipresni. Lietuva pasmerkta sėkmei!