Dž. G. Barysaitės/ LR Seimo archyvo nuotrauka

Šiandien Seime, minint Laisvės gynėjų dieną, vienuolei, disidentei, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei įteikta Laisvės premija. 

Ji nuoširdžiai padėkojo visiems susirinkusiesiems už parodytą dėmesį ir už labai brangų įvertinimą. „Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio okupacijos metais. Ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo, taip kovoju už Laisvę: laisvę nuo melo, baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės“, – tvirtino laureatė.

Iš tribūnos N. Sadūnaitė priminė ir daug dėmesio sulaukusią vadinamąją Kauno pedofilijos bylą. Vienuolė yra tvirtai įsitikinusi, kad valstybė veikė prieš mažametės Deimantės Kedytės interesus, kai 2012 m. atėmė ją iš tėvo giminaičių namų Garliavoje ir perdavė motinai. Laisvės premijos laureatė prašė valstybės vadovų iki Vasario 16-osios pasakyti, kur yra mergaitė ar jos kapas, kitaip ji negalėsianti ramiai švęsti valstybės šimtmečio. 

Seimo narė, Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė savo kalboje pabrėžė neabejojanti, kad N. Sadūnaitės veikla priartino Lietuvą prie nepriklausomybės. „Jūsų susitikimai su tuomečiu JAV prezidentu Ronaldu Reaganu ar popiežiumi Jonu Pauliumi II pagarsino mūsų valstybės vardą, istoriją ir kovą. Jums rūpėjo ne tik Lietuva, bet ir kitos pavergtosios tautos, iš kurių buvo atimta teisė išpažinti savo tikėjimą, kur buvo užgniaužta laisvė. Jums visada rūpėjo silpnesnis, stokojantis, nuskriaustas. Jūs dalinotės geru kalėdama lageryje, Jūs kvietėte žmones dalintis su kitais Atgimimo metais, atkuriant organizaciją „Caritas“, – teigė Laisvės premijų komisijos pirmininkė.

Dž. G. Barysaitės/ LR Seimo archyvo nuotrauka

N. Sadūnaitės nuopelnai

Pirmoji Laisvės premijos laureatė moteris, vienuolė, Lietuvos laisvės gynėja Nijolė Sadūnaitė turbūt labiausiai pasaulyje žinoma sovietinės Lietuvos politinė kalinė. Jos veikla ginant Katalikų Bažnyčios teises, jos asmeninė akistata su totalitarine sovietų sistema, jos kalba sovietų valdžios nesankcionuotame antisovietiniame mitinge 1987 m. rugpjūčio 23 d. padarė ją žinomą visame laisvajame pasaulyje. 

N. Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune, Jono Sadūno ir Veronikos Sadūnienės (Rimkutės) šeimoje. N. Sadūnaitė mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Mokslus baigė 1955 m. Po metų įstojo į Šv. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją Panevėžyje. Amžinuosius įžadus davė 1963 m. Persikėlusi į Vilnių, mokėsi medicinos seserų kursuose, dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke, skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius.

Į sovietinio saugumo akiratį N. Sadūnaitė pateko 1970 metais, kai ėmėsi ginti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Jos dėka šis dokumentas pasirašytas daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų, tapo žinomas visame pasaulyje.

Nuo 1974 m. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti ir platinti Lietuvos „Katalikų Bažnyčios kroniką“ – žymiausią sovietmečiu leistą pogrindinį žurnalą, fiksavusį sovietų valdžios pažeidimus tikinčiųjų teisių ir laisvių srityje. Už tai 1974 m. suimta ir nuteista laisvės atėmimu trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjime ir trejiems metams tremties. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje ir kitose vietose Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą ir toliau dalyvavo leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Nuo 1982 m. ji Lietuvoje gyveno nelegaliai, slapta susitikdavo su disidentais Maskvoje. 1987–1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau nepalūžo. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo ji kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge. Po to vėl buvo KGB tardoma bei persekiojama. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusi N. Sadūnaitės baudžiamoji byla liudija laisvės gynėjos ištvermę, išmonę ir drąsą.

Kiti Laisvės premijos laureatai

Laisvės premija, įsteigta 2011 m. rugsėjo 15 d., siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

2011 m. Laisvės premija skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, 2012 m. – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, 2013 m. – kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, 2014 m. – Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, 2016 m. – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir Prezidentui Valdui Adamkui.