Evgenios Levin nuotrauka

Komentaras skaitytas LRT „Mažojoje studijoje“

1991 m. sausio 11 dieną klūpojau ant taburetės savo namuose prie virtuvės lango ir žiūrėjau į Spaudos rūmus. Ten stovėjo tankas, o aplink - žmonės. Virš žmonių galvų, iš aukštyn pakelto tanko vamzdžio plykstelėjo ryški balta, beveik melsva šviesa. Kai susikaupiu, atrodo, kad galėčiau tiksliai nupiešti netaisyklingą jos figūrą. Tiesą sakant, labiausiai ji priminė milžinišką bengališkos ugnelės kibirkštį. Garsas atsirito pavėlavęs - po kelių sekundžių. Lango stiklas sudrebėjo. Nežinau, ar tikrai išdužo, ar tik mano sapnuose dūžta. Turiu ir visiškai klaidingą prisiminimą apie tai, kad stovėti ilgoje eilėje laukiančiųjų atsisveikinti su žuvusiaisiais sausio 13-ąją buvo baisiai karšta - nors iš tikrųjų buvo tiesiog labai giedra, o šiaip visai rimtas sausio speigas. Taigi, nežinau, ar langas tikrai išdužo. Bet kad po stalu palindau, turbūt neišsigalvoju.

Iki šiol sapnuoju košmarus apie tą milžinišką bengališką ugnelę ir tą galbūt išdužusį langą. Tai buvo turbūt vienintelis iš vadinamųjų Sausio 13-osios Įvykių, kurį mačiau savo akimis. Tomis dienomis buvau nedidelis Karoliniškių vaikas, kiek įmanoma saugus savo namuose. Nepažinojau nei vieno iš žuvusiųjų ar sužeistų. Juolab pati nebuvau sužalota. Visus tankus ir kareivius mačiau per televizorių arba iš saugaus atstumo, su mama ar tėveliu už rankos. Ir vis tiek iki šiol sapnuoju apie tai košmarus. O daugybė žmonių tikrai buvo sužeisti patys arba iš arti matė, kaip žūsta ar yra žalojami kiti. Daug žmonių neteko šeimos narių, draugų, bendradarbių. Kai kurie prarado sveikatą ir galimybę dirbti ir savarankiškai gyventi. Sausio 13-oji buvo didžiausias ir baisiausias gryno smurto protrūkis didžiosios dalies Lietuvos žmonių gyvoje atmintyje. 

Ir tiesą sakant, ištvėrę jį, juk irgi staiga neapsigyvenome pasakų šalyje. Prisimenu moterį, kurią sutikau tikrai ne daugiau negu prieš dešimt metų Nakvynės namuose. Ji dirbo buhaltere, kol pirmaisiais Nepriklausomybės metais susilaukė dukrelės. Per keletą mėnesių, kol augino visai mažą kūdikėlį, jos darbovietėje ne tik atsirado iki tol neregėti kompiuteriai, bet ir visiškai pasikeitė raštvedybos ir buhalterijos tvarka, ir grįžusi ji tiesiog nebemokėjo savo darbo. Turėdama mažą vaiką, nepajėgė dar ir iš naujo mokytis savo profesijos arba įgyti naujos. Pamažu neteko net namų. Kartais padirba kokia valytoja ar kuo, bet iš esmės taip ir nebeįsikabino į gyvenimą. Ir čia ne pavienė istorija. Nepriklausomybės atgavimas buvo didžiulis sukrėtimas turbūt beveik visiems Lietuvoje. Viskas apsivertė aukštyn kojom, žmonės neteko darbo ar tiesiog kasdienio gyvenimo saugumo ir stabilumo. Ir tai irgi labai baisu. 

Apie tai šiandien noriu kalbėti todėl, kad man atrodo, jog nelabai kas veržiasi pasakoti tokias graudžias istorijas. Šiaip ar taip, Sausio 13-oji vedė į pergalę. Nepriklausomybę atgavome. Esame, kaip sakome, laisvi. Segime neužmirštuoles, sakydami, kad atsimename kodėl. Kartais net linguojame galvomis, ilgėdamiesi ano meto pakilaus vienybės jausmo. Galima pamanyti, kad tada šiaip sau, dėl pramogos rinkomės arbatėlės prie laužų. Bet iš tikrųjų mums buvo labai baisu, mes turėjome daug iškęsti, mūsų gyvenimas griuvo, mes jį statėm iš naujo, mums ne visada sklandžiai sekėsi.

Nutylėti visokius siaubus gerai išmokome. Prie sovietų niekas nepasakojo, ką regėjo per karą, ką patyrė miškuose, kaip kankino kagėbistai, kokia šiurpi buvo tremtis. Dešimtmečius - kartomis - mokėmės patylėti, kad neprisišnekėtume. O dabar žinome, kad tylėjimas mus žaloja.

Bet papasakoti apie tai, kad atgauti ir kurti Lietuvos Nepriklausomybę mums visiems buvo, galbūt tebėra labai sunku yra ne vien psichoterapijos pratimas. Man atrodo, kad jeigu kiekvienas leistume sau įvardyti, kuo sumokėjome už laisvę - taip, gyvybėmis ir krauju, bet taip pat netektimis, košmarais, stabilumo ir saugumo praradimu, bedarbyste, skurdu, neviltimi - jei visus sunkius, galbūt ir nelabai pageidaujamus laisvės padarinius nuoširdžiai laikytume laisvės kaina, tuomet laisvė būtų dar labiau mūsų. Mes už ją sumokėjome. 

Man dažnai atrodo, kad mes dar vis nelabai tikime, jog laisvė tikrai mūsų. Kad mes vis dar regime kolūkio pirmininkus sau ant sprando, nors iš tikrųjų jie ten sėdi tik todėl, kad patys jiems leidžiame. Jei aiškiau pajustume, kad esame verti laisvės, nes tiek daug dėl jos iškentėme - kokia būtų laimė kasdien vis labiau ja naudotis.