Pagrindinis Mariaus, poetine Marcinkevičiaus pavarde, užsiėmimas – gydyti žmones, jis praktikuoja kinų gydymo meną akupunktūrą, kai adatėlėmis badoma į tam tikrus taškus. O laisvalaikiu jis rašo knygas vaikams, jau porą jų išleidęs. Rugsėjį knygynus pasieks trečioji – „Draugystė ant straublio galo“. Ją iliustravo gausybę apdovanojimų už iliustracijas knygai „Laimė yra lapė“ gavusi dailininkė Aušra Kiudulaitė.

Rašytojas Marius Marcinkevičius ir dailininkė Aušra Kiudulaitė.

Mariau, kaip atsirado personažai – pelytė ir dramblys?

Aš dažnai stebėdavausi, kaip gali draugauti kartais du tokie skirtingi žmonės, ir kažkaip nevalingai ėmiau stebėti aplinkinius. Ir iš tikro pastebėjau, kad draugauja linksmi su liūdnais, stiprūs su silpnais, žvitrūs ir lėtapėdžai. Bet tai vyksta ne tik žmonių pasaulyje. Ne taip seniai pasaulį apskriejo siužetas apie tai, kaip ožys susidraugavo su tigru. Ir kai man kilo noras pasidalinti su vaikais savo mintimis apie draugystę, aš nedvejodamas pasirinkau du, regis, tokius skirtingus personažus: pelytę ir dramblį.

Kas jums pačiam yra draugystė? Ar skiriasi ji vaikystėje ir kai jau esi suaugęs?

Draugystė, kai esi suaugęs ir kai esi vaikas, yra visiškai kitokia, bet vienintelis dalykas, kurį reikia prisiminti – kad ją visada reikia saugoti ir puoselėti. Draugystė – tai labai lepi gėlelė, kurią užsiauginti sunku, o nelaistoma ji kaipmat nuvysta. Norėčiau apie draugystę atsakyti savo naujos knygelės personažo žodžiais: „Draugas – tai tas, su kuriuo tau patinka būti. Patinka šnekėtis, žaisti, dalintis. Netgi nuobodžiauti kartu su draugu daug linksmiau. Draugas – tai tas, kurio taip gera pasiilgti, o išsiskiriant ilgam – paslėpti savo graudulį, kad ir jam nebūtų graudu. Ir su kuriuo taip gera susikibus rankomis žiūrėti į saulėlydžius.

Yra sakančiųjų, kad šiais laikais vaikai nebemoka draugauti. Ką jūs apie tai manote?

Aš manau, kad vaikai visais laikais mokėjo ir mokės draugauti, tik viskas šiame pasaulyje keičiasi labai greitai, ir vaikai jau gimsta kitokiame pasaulyje nei mes. Visos technologijos jau yra neatsiejama jų gyvenimo dalis, o mes savo draugystės modelius parsitempiame iš savo vaikystės, bet mes juk gyvenome visai kitaip. Mes darydavom, dėdavom po stiklu spalvotus popierėlius, džiovintas gėles ir užkasdavome juos po smėliu. Savo paslaptimi pasidalindavome tik su artimiausiais draugais.

Dabar mūsų vaikai dalinasi nuotraukomis instagrame. Bet tai jų pasaulis, ir nereikia jo neigti bandant įpiršti savo vertybes. Vietoj tų begalinių pamokslų „o aš jūsų amžiuje tai...“ mieliau renkuosi šių pasaulių sankirtas, kai su vaikais sėdime naktį prie laužo, gruzdiname prinokusias rugių varpas, pasakojame šiurpias istorijas, o paskui leidžiame dangaus žibintus. Visa tai kitą dieną atsiduria instagrame ir feisbuke, bet tai tiesiog mūsų pasaulis iškeliauja į jų pasaulį. Ir tai yra gerai.

Kaip pasirinkote iliustratorę?

Su iliustratore Aušra Kiudulaite mes pažįstami jau seniai, galima sakyti, kad mus suvedė meilė. Taip taip, meilė. Kai vieną dieną aš atsibudau, pažvelgiau pro langą ir nutariau būti poetu, vienas iš pirmų mano eilėraščių buvo „Meilė“. Aušrai patiko šis eilėraštis, ir ji ėmėsi jį iliustruoti, bet, deja, leidykla, kuri norėjo jį leisti, buvo uždaryta, ir „Meilė“ taip ir liko be iliustracijų. Ir nors dažniausiai meilė seka po draugystės, šiuo atveju viskas buvo atvirkščiai, „Draugystė“ sekė po „Meilės“ ir, tikiuosi, greitu laiku pasibels ir į mūsų mažųjų skaitytojų duris bei širdis, o meilė tuo metu stovės kažkur netoliese ir su šypsena stebės juos.