Tikriausiai nėra tokio žmogaus, kuris nebūtų susidūręs su Williamu Shakespeare'u, vienu žymiausių dramaturgų literatūros pasaulyje. Jis yra tapęs neatsiejama dalimi kultūros, palietęs ne tik literatūrą, bet ir kitas meno sritis: teatrą, dailę, muziką, šokį, kiną.

Praėjo daugiau nei keturi šimtai metų po bardo mirties, tačiau teatro scenai vis negana „Hamleto“, „Makbeto“ ar „Karaliaus Lyro“. Nėra metų, kad šie kūriniai nebūtų rodomi kur nors pasaulyje, spektakliai nuolatos statomi geriausių teatro režisierių, juose vaidina žymiausi aktoriai arba tokie, kurie po spektaklio tampa garsūs. Kiekvienas naujas pastatymas pritraukia visuomenės dėmesį, o kritikai su nekantrumu laukia galimybės įvertinti naujagimį. Pamatyti „Hamletą“, „Makbetą“ ar „Karalių Lyrą“ naujame, dar nematytame amplua. Juk pjesės su kiekvienu nauju pastatymu atgimsta: scenografija, kostiumai, vizualiniai efektai, aktorių mimikos ir judesiai vis suranda naują spalvą, kurioje keturių šimtų metų senumo žodžiai gali atskleisti iki tol negirdėtą dialoguose slypinčią prasmę.

Ir Lietuvos teatro scenose galima pamatyti W. Shakespeare'o pjesių. Tai nedažnas reiškinys žinant, kad pasirinkti bardo kūrinį yra drąsus žingsnis. Tuo labiau suvokiant, kokia milžiniška atsakomybė ateina su tuo. Tikriausiai todėl režisierių vardai reklamos plakatuose yra gerai žinomi, nes ne bet kam įmanoma originaliai apžioti „Hamletą“ ar kitą pjesę.

Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas ir Vidas Bareikis yra tarp tų, kurie bandė surasti tą naują spalvą ir pristatyti publikai savąjį „Hamletą“. Ši pjesė ant popieriaus buvo išspausdinta dar autoriui esant gyvam. Įdomu, kad egzistuoja net trys „Hamleto“ versijos: skirtingos ilgiu, žodynu ir veikėjų vardais. Taigi galima varijuoti dialogų ir sceninių akcentų diapazonu. Dažniausiai pasirenkama versija yra paskutinė, išleista praėjus septyneriems metams po W. Shakespeare'o mirties.

Johnas Hemingesas ir Henry Condellas, W. Shakespeare'o draugai, surinko iki tol išmėtytas pjeses, parengė ir išleido pirmąjį 36 dramų rinkinį „Pono Viljamo Šekspyro komedijos, kronikos ir tragedijos“. Jų dėka pasaulį išvydo 18 iki tol, atrodytų, neegzistavusių kūrinių, tarp kurių galima rasti „Antonijų ir Kleopatrą“, „Koriolaną“, „Julijų Cezarį“, „Audrą“ ir „Makbetą“. Pasaulis galėjo netekti „Makbeto“! Vienos iš pjesių kaip niekada aktualios dabartiniam pasauliui. W. Shakespeare'o kūryba tuo ir ypatinga. Joje atsispindi nuogas žmogus, be kaukių ir su visomis ydomis. Tokie tekstai žmonijai labai reikalingi, nes esame linkę užsimiršti.

Mums dažnai iš naujo reikia priminti, prie ko gali privesti nevaldoma ambicija, jėgos troškimas, pyktis, vertybių paniekinimas, kraujo spalva, aistra, koks silpnas yra vyriškasis ego ir kaip lengva juo manipuliuoti. Aprengti šių dienų drabužiais, apsupti mums pažįstamų dekoracijų aktoriai nesunkiai primena žiniasklaidoje matomas antraštes. Čia ir slypi W. Shakespeare'o genialumas – būti aktualiam net po keturių šimtų metų.

Vis dėlto iš pavydo ar noro padėti J. Hemingesas ir H. Condellas redagavo bardo užrašytus žodžius. Iš to kyla abejonė, ar tai, ką girdime spektaklyje, yra tikrai visiems žinomai pavardei priklausančios eilės. Išleidus rinkinį neilgai trukus pasirodė kiti leidiniai, ir juose vėlgi tekstas koreguotas. Kai kuriuose atsirado naujų pjesių, net nepriklausančių W. Shakespeare'ui.

Istorinis kontekstas irgi turėjo didelę įtaką, kodėl tekstas buvo smarkiai redaguojamas, nes jis turėjo atitikti to laikotarpio reikalavimus. Kiek vėliau pjesėse yra pažymimi veiksmai ir atskiros scenos, pristatomi veikėjų įėjimai ir išėjimai remiantis tekste esančios eigos logiškumu. Taip pat atsiranda veikėjų sąrašas, ir iš esmės kūriniai įgauna modernaus teatro teksto įvaizdį. Kasmet pjesės pritaikomos besikeičiančiai teatro ir literatūros kultūrai.

Galima spekuliuoti idėja, kad W. Shakespeare'as specialiai paliko laisvės interpretacijai. Jis sukūrė (jeigu sukūrė) tvirtą formą, kuri iš kartos į kartą yra aplipdoma naujomis interpretacijomis. Bene geriausias to pavyzdys yra teatras. Pavyzdžiui, ilgiausia pjesė yra „Hamletas“, kurią visą suvaidinti reikia net keturių valandų, tačiau dažniausiai tam tikros vietos yra iškarpomos. Paliekami esminiai taškai, kuriuos visi žino, dėl kurių, būna, ir ateinama. Įsivaizduokite šią pjesę be žymiojo monologo, prasidedančio žodžiais: „Būti ar nebūti – štai klausimas.“ Režisierius sulauktų daug klausimų, jeigu ši vieta būtų iškirpta, publikai tai būtų didžiausia diskusijų tema spektakliui pasibaigus. Ir čia labai svarbus žiūrovo išprusimas, jo pasiruošimas einant į tokio lygio spektaklį. Kitaip trys valandos (dažniausiai tiek trunka modernūs pastatymai) taps nesibaigiančia kančia žiūrint į laikrodį.

Kaip jau minėjau, laisvė yra vienas pagrindinių aspektų, be aktualumo, kuris leido W. Shakespeare'ui išgyventi iki dabar. Laisvė surasti aktoriui savąjį Hamletą ir pritaikyti jį tos dienos pasauliui, atrasti naują garsą eilėms ir būdą joms perteikti režisieriaus sumanymu. O kur dar klausimai, kaip reikėtų pasakyti įžymųjų monologą „Būti ar nebūti“? Kaip perteikti tą abejonę, kabančią tarp gyvybės ir mirties? Kur padaryti pauzę ir kokį pasirinkti kirtį? Kokį žodį pabrėžti ir kurį ištarti pašnibždomis? Tai tik keli iš daugelio klausimų, į kuriuos aktorius ieško atsakymų su režisieriaus pagalba. Pastarajam yra tekęs sunkesnis klausimas: kokiu moliu aplipdyti naująjį Hamletą? Reikėtų nepamiršti ir kitų veikėjų, ne mažiau svarbių ir įsimintinų, taip pat scenos dekoracijų ir kostiumų. Juk visa tai sukuria ypatingą spalvą, naują spalvą W. Shakespeare'o žodžiams.

Postmodernioje kultūroje eksperimentai yra tapę kasdienybe, ir tam tikri kūriniai sunkiai telpa į apibrėžtus rėmus, tačiau W. Shakespeare'o atveju jie turi būti išlaikyti. Nebent bandoma kas nors visai nauja, pasirinkus vieną iš bardo motyvų. Klasikiniame teatre režisieriai turėtų laikytis vienos taisyklės: nekišti rankų prie žodžių. Pjeses galima apkarpyti išmetant vieną ar kitą sceną. Išprusęs žiūrovas tai supras kaip saviraiškos ir asmeninio sprendimo gestą. Yra visai kas kita, kai pakeičiami, perrašomi žodžiai. Imama lįsti iš rėmų, kurie ir taip yra ganėtinai lankstūs. Pradedama pataikauti žiūrovui vien todėl, kad eilėse yra kalbama nepatogiai, gali būti perrašyta visa scena. Taip atsitiko Sidnėjaus Operos teatre, kai pjesės „Venecijos pirklys“ pabaiga buvo pakeista, nes joje galima įžvelgti rasistinių ir antisemitinių užuominų. Būtent tokiose situacijose publika turėtų atpažinti šiuos dalykus ir gebėtų atskirti eksperimentą nuo klasikinio kūrinio, ji po spektaklio turėtų įvertinti ir atitinkamai reaguoti į pokyčius. 

Gyvename liberaliame pasaulyje, kuriame meno formos išaugo ir išsilaisvino iš buvusių suvaržymų. Galima daryti ką nori ir kaip nori. Tai nuostabu, tačiau tokių klasikų kaip W. Shakespeare'o dėka mes turime progą jaustis stovintys ant žemės. Turėti unikalią galimybę susipažinti su renesansu, jame gyvenusiais žmonėmis ir egzistuojantį ryšį tarp kartų. Juk niekam nėra paslaptis, kad kūryba yra mūsų veidrodis. W. Shakespeare'as irgi naudojosi jį supančiu pasauliu kaip medžiaga pjesėms. Susipažinti su to laikotarpio žmonių jausmais, kurie per laiką nepasikeitė, yra unikali proga. Mes ir dabar pavydime, pykstame, keršijame, žudome, abejojame ir svarstome – kaip ir žmonės, gyvenę prieš keturis šimtus metų. Todėl egzistuoja amžini kūriniai, įkalinę tikruosius jausmus, žmogaus nuogą sielą. Tokią, kokią turime kiekvienas, be papildomo grimo sluoksnio. Nejaugi pradėsime trinti nepatogius žodžius bijodami būti sužeisti jų aštrių kampų? Išsigąsime mažo lankomumo? Nustosime sau kelti klausimus ir priminti apie žmoguje esančią jausmų amplitudę vien todėl, kad vienas ar kitas žodis privertė stipriau įsikibti į teatro kėdę?