Šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas. Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama“. 

    Jėzus atsakė: „Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę: prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, ir davė jos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams“. Ir pridūrė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“.

1 Sam 16, 1–13: Samuelis patepė Dovydą brolių būryje, ant Dovydo nužengė Viešpaties dvasia

Ps 89, 20. 21–22. 27–28. P.: Viešpats Dovydą savo tarnu pasirinko.


Evangelijos ištrauką komentuoja kun. Jacek Paszenda SDB

Į mūsų gyvenimą reikia įleisti naują dvasią, Jėzaus dvasią, kuri yra meilė. Jėzus tęsia savo pokalbi su fariziejais. Žydų Įstatymas turėjo daug smulkių įsakymų ar draudimų, kaip ir girdime šiandien Evangelijoje. Draudžiama dirbti – pagal fariziejus, ir skabyti varpas. Pagal rabinus ir šiandien kiekvienas veiksmas, keičiantis kažką pasaulyje, lyginamas su darbu. Dėl to ir mūsų laikais žydų namuose, Jeruzalėje, šabo dieną liftai yra taip užprogramuoti, kad sustotų kiekviename aukšte, kad nereikėtų „dirbti“ – paspausti mygtuko.

Jėzus trokšta įleisti į Įstatymą naują dvasią – meilę. Formalizmas yra negailestingas, nes svarbu tiktai laikymasis Įstatymo, o pamirštamas žmogus. Ką pasirinkti – laikytis Įstatymo ar pamaitinti alkaną? Čia kaip atsakymą Jėzus primena įvykį iš karaliaus Dovydo gyvenimo.

Artimo meilė kartais reikalauja išimčių. Įstatymai ir taisyklės sukurti, kad padėtų žmogui gerai gyventi ir nesuklysti. Gerai žinome eismo taisykles, ir kiekvienas puikai supranta, kad negalima važiuoti prieš eismą... Tiesa? Bet yra išimtis – greitosios pagalbos mašina kartais peržengia tą taisyklę, jei to reikalauja žmogaus gyvybė. Taip pat ir gaisrininkai... Ir galime rasti daug panašių situacijų mūsų gyvenime...

O aš? Ko Jėzus šiandien iš manęs nori? Ar kartais nesu užsispyręs vaikas, tėvas, vyresnysis, mokytojas, direktorius... Ar reikalauju, kad viskas būtų taip, kaip parašyta, nematydamas žmogaus ir jo problemų? Ar kartais visada, kad ir ką darau, netrūksta meilės ir vietos artimui?

Dievas pasakė: „Noriu meilės, ne aukos“ (Oz 6, 6). Ir nėra didesnio įsakymo, nei mylėti Dievą iš visos širdies, o artimą – kaip save patį...

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai