Šis tekstas yra atsakas į praėjusį gruodį dienraštyje Bernardinai.lt pasirodžiusį Ewos  Wołkanowskos-Kołodziej rašinį „Keturiolika lovų numirti“. Dėkojame gerb. Vandai Ibianskai už išsakytą poziciją, kurią skelbiame kartu su redaktoriaus komentaru.

Šį straipsnį rašau giliai įskaudinta kaip Lietuvos pilietė ir katalikė.

2017 m. gruodžio 2 d. „Bernardinai.lt“ perspausdino iš „Nowa Europa Wschodnia“ (2017 m. birželio mėn.) ne man vienai pasibaisėjimą sukėlusį straipsnį. Jaučiuosi labai užgauta kaip Lietuvos lenkė, jos patriotė, katalikė ir profesionali žurnalistė.

Straipsnis vadinasi „Keturiolika lovų numirti“. Jo turinys toks: Lietuvoje nėra paliatyvios medicinos, žmonės miršta pririšti prie lovų, iš jų atimami telefonai, ligoniai nepamaitinami, nekeičiamos sauskelnės ir t. t., ir pan. Bet štai atvyko iš Lenkijos sesuo Michaela Rak, motinos Teresės pavyzdžiu įkūrė kun. M. Sopočkos hospisą, daro stebuklus ir 14 žmonių gali numirti „karališkai“. Toliau purvais vėl drabstomos mūsų slaugos ligoninės ir šlovinami du medicininio išsilavinimo neturintys asmenys, kurie neva tarsi Dovydas su Galijotu kaunasi su Lietuvos valstybe ir jos sveikatos apsaugos sistema. Viena, neva žolininkė, yra labai populiari tarp gyventojų. Ji organizuoja gausiai lankomas maldos grupes, bendrauja su ekstrasensais, atidarinėja čakras, mato auras, mirusiųjų šešėlius, diagnozuoja ligas virgulių, svarelių padedama ir netgi turėjo tiesioginį ryšį su Kristumi.

Antrasis, finansininkas, su anapusybe ryšių nedeklaruoja, bet veikia itin aktyviai.

Tačiau grįžkime prie kun. M. Sopočkos hospiso. Pirmieji pacientai buvo priimti 2013-aisiais, t. y. prieš 4 metus. Jame lietuviai ir miršta „karališkai“. Deja, tėra vietos tik 14 žmonių. Sesuo M. Rak renka visais įmanomais būdais aukas, stengiasi pritraukti net Bobą Dylaną, Benediktą Vanagą ir dar nežinia ką, nes valstybė finansuoja tik 30 procentų veiklos.

O dabar persikelkime į Kauną. 1993 m. pavasarį (taigi, prieš 20 metų!) Lietuvos „Caritas“ įkūrė analogišką ligoninę. Tokiose pat griuvenose pradėjo nuo nulio ir jau rudenį priėmė pirmuosius ligonius. Dirbo iš širdies, ir 1996 m. ligoninė priimta į Tarptautinę hospisų informacinę tarnybą, kurioje įvardyta kaip „Pirmasis Lietuvos hospisas“.

1995 m. įkurta Lietuvos paliatyvios medicinos draugija, kurios pirmąja prezidente tapo prof. Irena Lukoševičienė, o nuo 2003 m. šias pareigas eina prof. Arvydas Šeškevičius. 2007 m. ministro įsakymu patvirtintas paliatyvios medicinos paslaugų aprašas, o 2008 m. jis įsigaliojo kaip įstatymas de facto. Pasipiktinimą kelia tai, kad mūsų valdžia 100 000 gyventojų skiria tik 9 lovas. Mikroskopinis ir gėdingas skaičius.

Bet grįžkime prie „Carito“ įkurtos krikščioniškos slaugos ligoninės, kuri oficialiai kukliai vadinasi „Kauno slaugos ligoninė“. Savivaldybės parama kaip visada nepakankama, ir ligoninės direktorė gyd. Rita Kabašinskienė lėšas renka užsieniuose, nes ir labai turtingi lietuviai nėra dosnūs. Ligoninėje yra specialios vonios, sunkiems ligoniams pritaikyti dušai, keltuvai, labai gera virtuvė, kineziterapijos salė ir t. t. Vokiečiai (ačiū jiems!) įrengė koplyčią, kurioje aukojamos šv. Mišios. Beje, ji radiofikuota. Pacientai – ne tik visų konfesijų krikščionys; čia priima ir judėją, musulmoną, laisvamanį ir ateistą. O štai personalas – absoliučiai katalikiškas.

Išsijuosę dirba gydytojai, slaugytojos, jų padėjėjos, dvasinė asistentė, psichologas. Esant reikalui, kunigas kviečiamas iš čia pat esančios Petrašiūnų parapijos. Kadangi kurį laiką toje ligoninėje dirbau savanore, tad viską mačiau „iš vidaus“. Pasiaukojantį, sunkų darbą. Krikščionybė čia neapsiriboja tik kryžiais ir šventųjų atvaizdais ant sienų. Kiekviena šių žmonių darbo diena yra artimo meilės liudijimas. Dvasinė ir medicininė pagalba, slauga, savanorių jaunimo grupės, toji pati kaniterapija – viskas čia puikiai veikia 20 metų! Ir niekas nepučia triūbų apie tai, kas, kaip čia vyksta, koks puikumėlis ir kaip kitur baisu.

Ligoninėje yra 50 lovų ir 53 medicinos darbuotojai. 24 lovos skirtos paliatyviai pagalbai ir 26 ypač sunkiems ligoniams (neretai esantiems komoje). Ne visos palatos vienvietės, yra skirtų 2 ir daugiau žmonių. Bet čia visada karaliauja švara, jautrus ir šiltas santykis su pacientu, didžiulis dėmesys žmogui. Visa tai mačiau savo akimis. Kaip ir iki sielos gelmių įskaudintą personalą, kuris buvo suplaktas su pasiklydusios gydytojos neatsakingai numestais žodžiais „Aušvicas“, „Štuthofas“.

Klausinėjau apie kitas Kauno slaugos ligonines. Nuomonės įvairios. Vieni giria, kiti peikia. Nelygu, apie kurią klausiau. Bet tokius baisumus, kokius aprašė lenkų žurnalistė, visi vienbalsiai neigia.

Laikas pereiti prie žiniasklaidos. Konkrečiai – katalikiškos. Perskaičiau tą labai emocionalų ir neprofesionalų straipsnį ir nustėrau: po straipsnio nėra jokio „Bernardinų“ redaktoriaus komentaro! Todėl primygtinai prašau šį mano straipsnį publikuoti artimiausiu laiku.

Redakcija atsakinga už publikacijų turinį. O ką skelbia šita? Slaugomus lietuvius riša prie lovų, neduoda valgyti!!! Brangieji, nedarykite šito daugiau. Lietuva yra mano Tėvynė ir nenoriu, kad dėl jaunimo (?!) neprofesionalumo ji būtų juodinama ne tik čia, bet ir svetur. Pas mus daroma daug gerų dalykų ir apie tai reikia kalbėti. Labai gerbiu ir esu dėkinga seseriai Michaelai, bet tikrai ne ji viena čia varto kalnus. Tą patį, tik didesniu mastu, daro Kaune, pranciškonai Klaipėdoje ir dar maža kur.

Redaktoriaus komentaras

Minėtasis tekstas „Keturiolika lovų numirti“ yra perpublikuotas iš leidinio „Nowa Europa Wschodnia“. Bernardinai.lt dienraštis visada siekė ir sieks bendradarbiauti su kokybiškas medžiagas rengiančiomis žiniasklaidos priemonėmis. Kartu suprantame, kad žurnalistiniame darbe visada gali pasitaikyti klaidų, todėl esame atviri pastaboms, kritikai, kitokiam požiūriui, papildymams.

Tiesa, šįkart negaliu sutikti su išsakytais priekaištais. Žurnalistės Ewos Wołkanowskos-Kołodziej rašinyje nėra teigiama, kad ligoniai visur rišami prie lovų ir jiems neduodama valgyti. Aprašomas konkretus pavyzdys, kurį pasakoja autorės pašnekovė Dorota. Beje, ir Bernardinai.lt redakcijoje kolegės patvirtino, kad panašios problemos iš tiesų egzistuoja kai kuriose slaugos ligoninėse. Viena kolegė paliudijo apie tai, kaip jos teta buvo pririšta prie lovos. Senolė negalėjo pati valgyti, nes buvo per silpna, tačiau niekas jos nemaitino – maistas būdavo atvežamas prie lovos, o atšalęs tiesiog išvežamas.

Kita kolegė pasakojo apie savo močiutę, kuri slaugos ligoninėje buvo apkrėsta utėlėmis, nuskusta plikai ir turėjo gulėti su nekeičiamomis sauskelnėmis. Šios istorijos nesako, kad taip yra visose slaugos ligoninėse. Tačiau neabejoju, kad yra tiesiog būtina kalbėti apie šiuos skaudulius, kaip kad yra svarbu ir pristatyti gerąsias praktikas. Būtent taip savo rašinyje ir daro žurnalistė Ewa Wołkanowska-Kołodziej.

Gydytojos onkologės chemoterapeutės Irenos Povilionienės žodžiai „Jei pasmerkėme Štuthofą ir Aušvicą, tai kodėl nepasmerkiame sveikatos apsaugos sistemos, kuri negali pašalinti nežmoniškų kankinimų?“ E. Wołkanowskos-Kołodziej yra cituojami iš dienraščio 15min.lt publikacijos. Galime ginčytis, ar palyginimas su Aušvicu ir Štuthofu yra yra tinkamas, tačiau sunku nesutikti, kad yra tiesiog būtina kovoti su mūsų paliatyvios medicinos srityje vis dar egzistuojančiais skauduliais, apie kuriuos liudijo ne tik žurnalistės E. Wołkanowskos-Kołodziej pašnekovai, tačiau ir mano kolegės, pasidalijusios artimųjų išgyvenimais.

Donatas Puslys