Rašytojas Kazys Saja. Andriaus Ufarto / BFL nuotr.

Vytenis Radžiūnas, LRT.lt

Nors dėl įvairių aplinkybių, grėsmių ir emigracijos Lietuvai gresia nykimas, mes vis dėlto išsilaikėme, ir tai yra vienas didžiausių mūsų laimėjimų, LRT.lt teigia rašytojas Kazys SAJA. „Emigracija dar nereiškia, kad žmogus išdavė tėvynę. Jis neišdavė tėvynės – jei ji bus patraukli ir bus galima čia vėl įsikurti, galbūt paaukos atlyginimą ir grįš čia, kur jo tėvai“, – svarsto K. Saja.

Rašytojas sako, kad niekada negalvojo, jog vos paskelbus nepriklausomybę viskas nušvis. Be to, K. Saja įsitikinęs, kad prireikus lietuviai vėl susivienytų. 

„Lietuviai panašūs į garą. Kai reikia, mes sugebame taip susispausti, kad tas garas sprogdina net imperijos katilą. Ir susprogdino. O kai esame laisvi, nebespaudžiami, mes išsisklaidome kaip rūkas virš pievų. Man atrodo, Lietuva dar pajėgi sprogdinti, jei reikėtų, parodytų save. Mūsų tautos negalima nurašyti. Bet ji yra slystelėjusi“, – mano rašytojas. 

Knyga, kuri surado brolį

„Matot, visur knygos, knygos, knygos... – ant rašomojo stalo ir lentynose gulinčias knygas rodo rašytojas K. Saja, pakvietęs į savo namus Vilniaus Antakalnio mikrorajone esančiame vadinamajame rašytojų name. – Esu daug skaitantis, jau baigiu akis nuganyti. Ir dar po truputį rašantis. Per praėjusių metų Knygų mugę išėjo net keturios mano knygos: trys vaikams ilgokai užtruko pas dailininkus, o ketvirta – „Tuo taku ten“ – mano naujausia knyga suaugusiesiems.“

Paklaustas, kokias savo parašytas knygas išskirtų kaip pačias svarbiausias ilgame kūrybos kelyje, K. Saja akimirką susimąsto ir priduria, kad reikėtų gerai pagalvoti.

„Dažniausiai prisimenu „Klumpes“, pirmą prozos apsakymėlį. Beskaitydamas ir jausdamas paguodą sunkiausiais našlaičio metais pagalvojau: ir aš galiu kažką parašyti! Ta knygelė man daugiausia ir davė – ji surado mano brolį. Kažkas knygelę nusiuntė į Ameriką emigrantui lietuvių literatūros vertėjui į anglų kalbą Miltonui Starkui. Jis tuomet ir parodė „Klumpes“ mano broliui, tuo metu dirbusiam laivuose ir plaukiojusiam Pietų Amerikoje. M. Starkus brolio Apolinaro pasiteiravo: žiūrėk, ar tik nebus čia tavo giminaitis? Galiausiai parašė laišką leidyklai, ir tas laiškelis buvo viena pačių laimingiausių dienų mano gyvenime“, – prisimena K. Saja.

Paties K. Sajos gyvenimas nebuvo lengvas: rašytojas gimė 1932-aisiais neturtingų tėvų ūkyje, o eidamas septintuosius liko našlaičiu. Jį priglaudė Kaune gyvenusio dėdės šeima, o vyresnysis jo brolis pateko į vienuolių našlaityną.

Prieš karą Kazį pasiėmė auginti motinos giminės iš Žemaitijos, o jo brolis Apolinaras liko be namų ir be globėjų. Vokiečiai jį išvežė į Reicho darbo tarnybą, ir abiejų brolių našlaičių ryšiai porai dešimtmečių nutrūko. Jie susitiko tik po 25 metų. Apolinaras gyveno Kalifornijoje. 1967 m. pabaigoje Kazys pagaliau gavo leidimą jį aplankyti. Los Andžele ir Santa Monikoje jis tuo metu susipažino su ten gyvenusiais rašytojais, išeivijos kultūros veikėjais: Bernardu Brazdžioniu, Broniu Raila, Ale Rūta ir kitais.

K. Saja teigia daug savęs sudėjęs ir į prisiminimų bei pamąstymų knygą „Skudurėlių takas“. „Ten esu sudėjęs savo gyvenimo apibendrinimus. Nesu tikras, kad skaitytojui malonu skaityti. Ačiū Nijolei Sadūnaitei, kuri manęs nesupeikė, nes knygoje susakyta nemažai klausimų krikščionių religijai“, – sūpuodamasis savo krėsle su šypsena pasakoja K. Saja.

Rašytojas užsimena ir apie ateities planus – žada išleisti dar vieną knygą vaikams: „Manau, dar išeis viena knyga vaikams, tik nelabai mėgstu detalizuoti naujausių darbų. Dėl prietaringumo. O apskritai mėgstu daug laiko praleisti gamtoje, lauke. Kaime tenka skaldyti malkas, sukasti žemę, darbuotis dalgeliu ar grėbliu. Aš esu kaime gimęs, augęs, ir kaimo darbai verčia pasitempti. Nors turiu stimuliatorių ir visokiausių bėdų, vis svajoju dar sulaukti pavasario ir pradėti darbus gamtoje. Tada ne tiek rašymas rūpi, kiek darbai“, – tęsia K. Saja.

Aš kasmet girdžiu, kaip prastėja mūsų kalba. Kai žmogus nebepargriūva, nebeparpuola, o krenta kaip lapas nuo medžio... Krito seniau frontuose kulkos pakirsti žmonės, o šiaip žmogus parpuola, pargriūva. Arba sraigės, krokodilai, paukščiai – visi valgo... Nebesninga, nebelyja, o iškrenta sniegas ar lietus... Jau Romualdas Granauskas apie tai rašė. Tų rusicizmų ateina tiek, kad, atrodo, mes dar okupuoti rusų.

Nacionalinę premiją būtų dedikavęs diktantui

Rašytojas šiemet buvo ir tarp pretendentų Nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti. Nors laureatais buvo paskelbti aktoriai Regimantas Adomaitis ir Nelė Savičenko, rašytojas Jakovas Grigorijus Kanovičius, architektas Rolandas Palekas, fotomenininkas Algirdas Šeškus bei rašytojas ir literatūros kritikas Eimutis Valentinas Sventickas, o K. Saja premijos negavo, jis dėl to nesisieloja.

„Ar man neskaudu dėl premijos? Oi, ne... Ne pirmą kartą buvau pristatytas [premijai]. Aš jaučiu nuoskaudą dėl kitų dalykų. Pažįstu žmogų, kuris net nežinau, kokios premijos vertas! Dėl to esu skambinęs ir Viktorijai Daujotytei, ir Birutei Burauskaitei. Yra toks Lietuvos istorijos metraštininkas, naujausių laikų lituanistikos archyvo kūrėjas, paveldo puoselėtojas Albinas Kentra. Tai – žmogus patriotas, liejęs kraują, nuteistas penkiolikai metų lagerio. Tai žmogus, kurį reikėtų apdovanoti. Jei būčiau gavęs premiją, turbūt būčiau neiškentęs ir jį paminėjęs“, – sako K. Saja.

Rašytojas svarsto, kad šią premiją būtų norėjęs dedikuoti Lietuvių kalbos diktantui, kuris rengiamas kasmet. „Aš kasmet girdžiu, kaip prastėja mūsų kalba. Kai žmogus nebepargriūva, nebeparpuola, o krenta kaip lapas nuo medžio... Krito seniau frontuose kulkos pakirsti žmonės, o šiaip žmogus parpuola, pargriūva. Arba sraigės, krokodilai, paukščiai – visi valgo... Nebesninga, nebelyja, o iškrenta sniegas ar lietus... Jau Romualdas Granauskas apie tai rašė. Tų rusicizmų ateina tiek, kad, atrodo, mes dar okupuoti rusų“, – stebisi K. Saja.

Lietuvių kalbą jis vadina brangakmeniu, kurį reikia išsaugoti: „Latvių kalba daugiau aptirpusi, o mūsų – senoviškesnė forma. Tai reikia išsaugoti. Kur mes dar rasime dainuojant: Žemė kėlė žolę / Žolė kėlė rasą / Rasa kėlė pasagėlę / Pasagėlė – žirgą / Žirgas kėlė balną / Balnas kėlė raitą / Raitas kėlė kepurėlę / Senai motinėlei. Pati daina yra šedevras! Dainelė vaikams... Galima vien dėl šios dainos didžiuotis, kad esu iš šios tautos“, – LRT.lt kalbėjo K. Saja.

Kai prasidėjo Lietuvos ekonominė blokada, aš atsisakiau savo algos. Tie pinigai nueidavo į blokados fondą. Beveik visi deputatai atsisakė bent dalies savo algos. Aš galbūt galėjau sau leisti visai atsisakyti, nes turėjau santaupų iš rašymo, galėjau neimti tos algos, o kai kurie atiduodavo po 25 proc. ar panašiai. Man atrodo, mes buvome tobulesnis Seimas.

Turi pasiūlymą Seimo rinkimams

Pasiteiravus, kokius, artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui, jis galėtų įvardyti didžiausius šalies pasiekimus, K. Saja atsako: „Mes esame. Tai pasiekimas. Vis dėlto mes išsilaikėme. Nieko nauja nepasakysiu – džiaugiuosi, kad esame NATO nariai. Kartais Briuselis pradeda mus dėl šio bei to spausti ir atima tam tikrą suverenitetą iš mūsų, dėl to kartais mums galbūt nereikėtų pasiduoti. Nereikėtų elgtis taip, kaip Čekijos prezidentas Milošas Zemanas arba Lenkija kartais elgiasi, galbūt reikėtų nuosaikiau, bet vis dėlto kartais parodyti savo poziciją, stengiantis toje sąjungoje išlikti.“

Rašytojas teigia, kad šimtmetį pradėjome švęsti džiugiai, nes Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Vokietijos diplomatiniame archyve rado Vasario 16-osios akto originalą lietuvių kalba.

„Tokie dalykai džiugina ir stebina. Atsirado toks žmogus, ir aš dėl to džiaugiuosi. Lyg ir nieko nauja nepasakė, žinojome, kad tas aktas buvo, o vis tiek smagu! Ilgus metus niekas nerado nei kopijos, nei originalo, o čia žmogus autobusu nuvažiavo į Vokietiją ir iš pirmo karto surado. Ir, Dieve, jam padėk! Nueis, pasidžiaugs žmonės, pažiūrėję į Lietuvos nepriklausomybės aktą. Tam tikras atgimimas jaučiamas visoje tautoje“, – neabejoja K. Saja.

Vis dėlto rašytojas piktinasi tautos negebėjimu išrinkti Seimo narių. „Dėl ko esu nusivylęs, tai dėl savo tautos. Už emigraciją ir alkoholizmą baisiau negebėjimas išrinkti Seimo narių. Nežinau, kaip renka savivaldybes, bet Seimo narius – iki Vytauto Šustausko imtinai... Ir tą buvome išrinkę. Kodėl visa tai? Dėl to, kad esame baisiai nemąstanti tauta. Kitaip nebūtų net tokios laidos kaip „Klausimėlis“. Kvailių suranda kiekviename miestelyje, kurie nežino, ar mes gyvename Europoje, ar ne. Nieko nenusimano. Balsuoja [už tą], kas paloja, kas liežuviu geriau paplaka, prisitaikydamas prie jų neišprusimo“, – pastebi K. Saja.

Jis pasiūlė ir išeitį – prieš rinkimus patikrinti Seimo narių lietuvių kalbos, istorijos, ekonomikos, politikos žinias. „Labai elementaru: atsakyk prieš visus arba pasiduok ir eik šalin. Vis dėlto reikia šį tą žinoti. Jei preliminaraus egzamino neišlaikei – ir nekelk savęs“, – siūlo K. Saja.

K. Saja 1990–1992 m. buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas ir signataras. Jis stebisi, kad dabar politikai turi po keturis padėjėjus, kai pats Seime turėjo žmogų, dirbantį vos puse etato.

„Kai prasidėjo Lietuvos ekonominė blokada, aš atsisakiau savo algos. Tie pinigai nueidavo į blokados fondą. Beveik visi deputatai atsisakė bent dalies savo algos. Aš galbūt galėjau sau leisti visai atsisakyti, nes turėjau santaupų iš rašymo, galėjau neimti tos algos, o kai kurie atiduodavo po 25 proc. ar panašiai. Man atrodo, mes buvome tobulesnis Seimas, nors tik tuomet pradėjo atsirasti partijos, išskyrus Komunistų partiją ir Sąjūdžio deputatus, o paskui visaip pradėjo skaidytis“, – prisimena K. Saja.

Pasiteiravus, ką jis galvoja apie tai, kad daugybė tautiečių palieka Lietuvą, rašytojas atsakė: „Emigracija dar nereiškia, kad žmogus išdavė tėvynę. Jis neišdavė tėvynės – jei ji bus patraukli ir bus galima vėl čia įsikurti, galbūt paaukos atlyginimą ir grįš čia, kur jo tėvai. Airija taip pat buvo aptirpusi, bet paskui daugelis grįžo. Kiti išvykę pridaro visokių nusikaltimų. Turint laisvę, vis dėlto yra ir atsakomybė. Laisvės nereikia išnaudoti ydoms, blogiems siekiams, amoralumui.“

Galiu pacituoti nykštuką iš vaikų knygelės, parašytos sovietmečiu. Kai nykštuko paklausia, ar jis laimingas, atsako: aš niekada nesu laimingas. Aš tik žinau, kad buvau laimingas, tikiu, kad būsiu laimingas, bet niekada nesu laimingas dabar. Nors tai parašyta prieš 40 metų, pasirašau po to nykštuko sentencija. Žmogus išgyvena laimingas akimirkas, jei yra įsimylėjęs, mylimas. Jei tautoje atranda bendraminčių žmonių...

„Niekada nesu laimingas dabar“

Rašytojas K. Saja sako, kad niekada nebuvo įsitikinęs, jog vos paskelbus nepriklausomybę viskas nušvis. „Ne, aš daug važinėjau po Lietuvą, ją pažinojau ir supratau tai, ką pasakiau po Sausio 13-osios: aš buvau pasiruošęs numirti už tėvynę, o dabar teks gyventi. Taip ir yra. Dabar kartais nebenoriu dėl savo amžiaus, įvairių skausmų, bet ne dėl to, kad būčiau nusivylęs Lietuva.

Džiaugiuosi, kad turime laisvę bent važinėti po Vakarų pasaulį. Galiu pacituoti nykštuką iš vaikų knygelės, parašytos sovietmečiu. Kai nykštuko paklausia, ar jis laimingas, atsako: aš niekada nesu laimingas. Aš tik žinau, kad buvau laimingas, tikiu, kad būsiu laimingas, bet niekada nesu laimingas dabar. Nors tai parašyta prieš 40 metų, pasirašau po to nykštuko sentencija. Žmogus išgyvena laimingas akimirkas, jei yra įsimylėjęs, mylimas. Jei tautoje atranda bendraminčių žmonių...“ – mano K. Saja.

Kalbėdamas apie Lietuvą K. Saja teigia norintis pacituoti ir kitą Lietuvos rašytoją Vytautą Aleksandrą Cinauską.

„Noriu jums pacituoti vieną posmą. Tai – be galo skausmingas lagerininko, poeto eilėraštis. Mano tėvynė – upelio pradžia / Mano valstybė – ne mano valdžia / Mano tėvynė – širdis prie širdies / Mano valstybė – vagis ant vagies. Yra šitų bėdų iki šiol – ir vagių, ir kyšininkų, ir besinaudojančių savo tarnybinėmis padėtimis. Jų yra visame pasaulyje dėl smukusios moralės“, – aiškina rašytojas.

lrt