Vytautas Toleikis „Pasakojimai prabudus“. Vilnius: „Naujasis židinys–Aidai“, 2017 m.

„Naujasis židinys–Aidai“ išleido kultūrininko ir publicisto Vytauto Toleikio atsiminimų knygą „Pasakojimai prabudus“. Tai neįprastai drąsūs, atviri, liūdni ir juokingi, gyvi ir skaidrūs atsiminimai apie gyvenimą XX a. septinto ir aštunto dešimtmečių tarybų Lietuvoje.

Jų autorius grįžta į savo vaikystę ir jaunystę gimtuosiuose Barvuose (Šilutės rajone). Net išvykęs gyventi į Vilnių, jis sapnuodavo tik gimtąsias vietas, todėl knygoje, lyg prabudęs iš prisiminimų sapno, autorius saviironiškai, sąžiningai ir kone etnografiškai detaliai aprašo to laikotarpio kasdienybę, artimuosius ir vietinius gyventojus, buitį, situacijas, galimybes ir pasirinkimus provincijos žmogui. O po kasdienybės paviršiumi atsiveria lietuviškojo identiteto formavimasis istoriškai unikaliu laiku kultūriškai unikalioje erdvėje – buvusiame Klaipėdos krašte, apie kurio gyventojų patirtį sovietmečiu iki šiol žinoma dar labai mažai. Šio regiono likimas knygoje užčiuopiamas per išnykusios vokiškosios kultūros palikimą ir vokiškąją tapatybę tebesaugančius gyventojus. Įsijausti ir suvokti kultūrinį savitumą padeda autoriaus vartojama šnekamoji kalba, tarmiški žodžiai, tam laikotarpiui būdingi posakiai.

Skaitykite knygos ištrauką. 

Kaimo šokiai

Kaip mums su pusbroliu Algiu atėjo į galvą tėvų paprašyti, kad Barvuose, mūsų kieme, leistų organizuoti šokius, ligi šiol neturiu atsakymo. Mamaitė su papa pasimuistę sutiko. Gal kad jau buvo vidurvasaris, kiek čia tos vasaros, gal kad „Vytuks vistyjk jau didelis, bint žinuosma kam y“*? Tik perspėjo, kad niekas nenukrėstų sodų, nesikabinėtų prie suaugusiųjų barviškių.

Kiemas buvo didelis. Iš savo buveinės, atidarę langą, nutiesėme laidą ant vieno iš dviejų tarp vartelių stovinčių Krymo riešutų ir pakabinome elektros lemputę, nuleidome rozetę. Palei tvorą pasodinome radiją-patefoną, dėl visa ko ir magnetofoną „Daina“. Po kėde suguldėme plokšteles ir magnetofono juostas. Pastatėme keletą suolų, net taburečių. Va, ir šokių aikštelė. Ant žemės augo žolės kuškiai**, bet jau po pirmo šokių vakaro kiemo patvorys virto kieta asla. Mamaitė paprašė, kad pririnkčiau porą krepšių obuolių ir padėčiau prie muzikos – tegul graužia, kas nori, nelįs į sodus. Graužė, o graužtukus mėtė kuo toliau į tamsą tvarto link.

Kelias dienas prieš šokius Lukošiukas autobusų stotelėje, prie kontoros, dar kažkur pakabino ranka rašytus skelbimus. Barvuose bus šokiai. Jaunimo susirinko. Atėjo ir ramutiškiai, ir lapyniškiai. O vėliau – net iš Žemaitkiemio, Rudynų, Saugų užslinkdavo. Prieš pirmuosius šokius susėdome kaip kokia Alexio de Tocqueville’io aprašyta amerikiečių iniciatyvinė grupė susitarti. Aišku, su pagrindiniu ramutiškių mušeika Rimiu Drukteiniuku. Dėl visko sukirtome rankomis: jokių muštynių, jokių sodų krėtimų, jokių kabinėjimųsi prie kaimiečių. Tvarka buvo superinė, iki rugsėjo kaime – nei čiukšt. Totalus saugumas. Kiek­vieną šeštadienį ateidavo vis daugiau žmonių, tokio pasisekimo nelaukėme. Vieną kartą kieme suskaičiavau iki septyniasdešimt dalyvių. Atvažiuodavo su motociklais, dviračiais, net su viliukais. Retokai bernai dviračiu važiuodavo vieni. Pasisodindavo ant dviračio balkiuko po paną ir, kažką toms į ausį murkdami, švilpdavo miško keliuku į Barvus. Kaip kokiam itališkam filme. Kiek tų standžių subinyčių yra išvežioję tarybinio kaimo dviračių balkiukai! Bet daugiausia atžygiuodavo pėsčiomis. Valandą eiti pėsčiomis į šokius, ypač panoms, vieni juokai. Kartais ir po dvi valandas traukdavome, esu ėjęs, ir ne kartą. Tuomet patys sakydavome, kad geram šuniui kilometras – ne vingis. Paveždavo ir motociklininkai. Ant „Jawa“ motociklo susėsdavome net keturiese.

Šokti pradėdavome apie pusę dešimtos, tikrai ne anksčiau. Baigdavome visai ryte, neretai mamaitė net iš karvių dviračiu parmindavo. Rasdavo vieną kitą patvoryje pastatytą motociklą, o jų savininkus paupyje ant žolės kaip lydekas tebetįsančius. Šie apsimiegoję keldavosi ir, tingiai užvedę techniką, birbdavo į savo kaimus. Su tuo ryto sulaukimu ne visai būdavo gerai. Bent jau daugumai. Kol tamsu, kol tebetrenkia į galvą ekologiškai švarūs produktai, esi tikras kiškis drąsuolis: ir panas vedi šokti, ir šnekos į valias, ir per lėtą smarkiau išdrįsti prisiglausti. O kai visai prablaivėji ir šviesoje parlydi paną vos ne iki namų – drąsa išvėsta, kalba mažai besimezga, kažkaip tarsi susvetimėji, pavirsti droviu pelėnu. Kol suvaikštai iš kaimo į kaimą, žiūrėk, jau ir aštuonios ryto, eini pusryčių ėsti. Paskui, jei pavyksta, nuo tėvų pasislėpęs su visais rūbais porą valandų snusteli ir varai kokio atolo grėbti ar uogų skinti.

Po šokių neretai tekdavo išplauti lauko būdelę. Pasakai, parodai, kur tualetas. Paaiškini, kad pas mus sėdima, švaru, kad nereikia rioglintis su batais ant šilto, rusvai dažyto lentinio paviršiaus ir tupėti kaip vietnamiečiui. Kur tau, visada atsiranda žiop­lys ar apsigimęs tapšika, kuris ne tik žemių prineša, bet trečdalį savo trydalo būtinai ant skylės krašto turi palikti! Girti bernai ir sysioti nepataikydavo, visi dažai atsilupo! Beje, kai persikėlėme su šokiais į mišką, apie šikimą visi ėmė ir pamiršo. Kiek buvome aikštelės vietose dieną – jokių minų, švaru. Bet sysioti visi supratingai eidavo į krūmus, mergos būreliais, nes viena turėdavo „ant zekso“ pastovėti.

Bet grįžkime prie šokių pradžios. Jau po geros valandos kas nors pradeda per bachūrus vaikščioti ir šnibždėti į ausį: ar rublį dėsi? Tuomet surenka pilną saują tų gelsvai rusvų rublelių, sėda keli ramutiškiai ant motociklų ir birbia rubežiaus*** link ruginės. Mat ramutiškiai cukrinės negerdavo, ne prestižas. Parveždavo vieną, du trilitrainius. Vartoti produktą kai kada pasidalindavo grupelėmis. Į mano buveinę įslinkdavo 10–15 bachūrų, šiek tiek prisidėdavo mergų. Tais vakarais mano papa neskubėdavo eiti liuliukų, vis trindavosi aplinkui. Ir visada atsirasdavo entuziastas, kuris pačiupęs tėvą tempdavo į būrį – šeimininką reikia pavaišinti! Tėvas dvi tris čierkeles išgerdavo, pašnekėdavo, bet visą laiką nemurksodavo, eidavo gulti. Arba mamaitė parsivarydavo. Aš atnešdavau taurelę, duonos, cibulių laiškų, lašinių šmotelį. Pildavo daugiau nei pusę šimtgraminės, apie 60 gramų. Gerdavome iš vienos, pagal laikrodžio rodyklę iš eilės užsveikindami. Užsipliurpusius vis kas nors griežčiau paragindavo: „Ei, neužlaikyk!“ arba „Nešildyk!“. Panų daug gerti neversdavo, tos net pusės įpiltos neišsliurbdavo. Iš manęs rublio neimdavo.

Apskritai šokiuose, ypač einant į juos, buvo priimta „ant drąsos“ padaryti. Ir nebūtinai samagono, tai būdavo antras etapas. Išgerdavome ir vaisiuko, ir trauktinių: „Palanga“, „Malūnininkų“, „Sodžius“, „Citrininė“. Kartais valstybinės, alaus. Tėvų išmokyti su alumi bernai darydavo tokį fintą: pasiimi butelį alaus, įkuli į stiklinę du tris vištos kiaušius ir viską išliuobi. Reikšmingai atsigliurgėji, ir pirmyn. Iki paryčių ėsti nenorėsi ir nuo šnapšynės ne taip kals į galvą. Visko būdavo su tais kiaušiais, ypač kai paskubomis jų iš lauko lizdų pasirankiodavai, pasitaikydavo kliunkių. Panos dažniausiai kokio „Benediktino likerio“ padarydavo. Į šokius visai girti retai kas ateidavo, bet jų metu pavargusių atsirasdavo. Dažniausiai kur ant šieno nabagą užnešdavo, po kelių valandų išlindęs vėl užsiimdavo veikla. Kartą ir aš buvau nusmigęs pas Višinskius kiemo šokiuose. Mat prieš tai ilgai gėrinėjome. Mažai užkandęs, šilta ruginukė – ir davė į galvą. Iš pradžių dar šokau, stengiausi, o paskui „į šoną palenkta nusviro tau galvelė“. Įsitaisiau nakvynei ant suoliuko, muzika netrukdė. Pusseserė Zita iš kažkur iškrapštė vatinką ir apsiautė. Nesušalau. Su Zita labai sutarėm, kaip su seserim!

Nors mano laikais kaimiečiai visur vaikščiodavo dažniausiai su darbiniais drabužiais, į šokius visi ateidavo pasipuošę. Kelnių kantai išlyginti, kamašai**** blizga, marškinių apykaklės visada švarios. Panos taip pat. Bliuska, megztukas (ryte bus šalta­ ­pareiti!), ilgas ar trumpas sijonas, džinsai arba suprosytos į kantą­ kelnės. Būdavo ir kartūninių suknelių. Bateliai, bet patogūs. Nepašoksi juk ant žemės su kablukais! Tuo metu buvo daug nailoninių marškinių, bliuskų, atsirado kramplenių švarkelių, moteriškų kelnių. Panos, kiek mažiau bachūrai, nešiojo geltonas aukso spalvos grandinėles su kryželiu arba širdute. Jas pirkdavo bažnyčių šventoriuose per atlaidus ar pusiau slapčiomis Šilutės turguje. Kone visos panos nešiojo pseudoauksinius žiedelius su stiklo akele, dažniausiai raudonos ar bordo spalvos. Žiedus buvo įprasta atimti, išvilioti – per kitus šokius yra apie ką pakikenti. O jeigu chebra pamato ant tavo mažojo pirštuko moterišką žiedą, niekas nesako, kad tu pyderas, bet klausia: tai ką užverbavai? Tuomet reikšmingai tapnodamas lūpomis, gali paleisti keletą mįslingų užuominų apie kokią Laimą ar Vandą.

Visi kvepindavomės. Tarybiniu odekolonu, o ką? Prancūziškų tik partinukai turėdavo, ir tai ne visi. Atsimenu „Сирень“, dar ka­­žkokie. Dabar simboliu tapusį „Тройной“, kurį laka mūsų jau šių laikų pijokai, aš niekada neturėjau, bet pas Kūkštukus esu matęs. Gal dėl to, kad jie iš Kaliningrado srities buvo atsikėlę. Latviškų parfūmų aš nemėgau, jie man smirdėjo. Kai visi įsišokdavo, ar šiaip karštą vasaros naktį, aplink pažastis pradrėkdavo prakaito ratilai. Visiems. Dezodorantas atsirado perestrojkos laikais. Pažastų niekas neskuto, panos neskuto ir blauzdų. Šokių vakarui visi išsitrinkdavo galvas. Kaip dar Valančiaus pamokyti prieš pirmąją komuniją. Bachūrų švarios panagės – svarbu, bet ne tragedija. Daug svarbiau, kad nesmirdėtų iš burnos, net tokio gaiviklio buteliuką turėjau. Priglaudi prie burnos suskliaustą delną, papūti, uosteli – ramu. Arba ne visai... Kone kiekvienas jaunas žmogus turėjo iškritusių plombų. Kartais gaudavau tikros kramtoškės, bet labiau pasirodyti, nei praktiškai kramtyti. Panos dažėsi, bet ne kaip indėnai. Lūpas, blakstienas. Neprisimenu, kad būtų kokie šešėliai, spėju, kad nebuvo tokios įrangos.

Tų 1976 m. rugpjūčio šeštadieniais mūsų kieme dažniausiai skambėdavo VIA „Nerija“, Stasio Povilaičio įrašai („Sudie, mama!“, „Tik rytoj“, „O, Cicelija!“, „Žalioj pievoj, jūros mėly“, o labiausiai – „Vėl, švieski man vėl!“). Jeigu šokiai vangiai įsibėgėja, uždedi Povilaičio pagrindinį gabalą ir visi puola. Kaip dabar Marijono Mikutavičiaus „Trys milijonai“. Laimos Žemaitytės „Nykštukai“, Benedikto Gadeikio „Klouno daina“, „Motinos valsas“ buvo mėgstami. Dėdavau Nelės Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko dueto plokšteles. „Telefonai“, kitos dainos. Paltinienės plokštelių krautuvėse jau nebebuvo, visi šnekėjo, kad su vyru išvažiavo į Vokietiją. „Creedence“ uždėdavau, dar kažką iš Vakarų. Bet tik „Melodijos“ leistų – vienintelės tarybinės plokštelių firmos. Po metų lietuviška estrada pasitraukė į šešėlį, atsirado „Boney M“, ABBA, „Smokie“, Rodas Stewartas, dar koks velnias.

Šokdavome iš esmės tris versijas. Vardinu pagal dažnį: daugiausia rokas, po to – lėtas ir greitas. Greitas iš esmės buvo valsas, kurį puikiausiai šokdavo ramutiškiai. Tie dirigantai ant bet kokio skiedryno prasisuks, lapyniškiai vienas kitas temokėjome. Aišku, mergos valsą mokėjo visos. Buvo dar toks surogatinis šokis – nei fokstrotas, nei lėtas. Viską lemdavo pečiai. Tarkim, bernas veda paną į priekį ir, tarsi kaldamas stulpą, du kartus pajudina dešinį petį, spusteli stabtelėjęs, paskui kairį. Taip ir kalinėja, įspaudinėja. Tempas apygreitis. Vienas kitas išrasdavo savų pribambasų, čia jau būdavo kietas reikalas. Labiausiai išsiskyrė savo roko šokiu Mačijauskių Kęstas. Kažkaip tarsi kojūkus kojas išnarinęs, išstatydavo jas į priekį ir tingiai judėdavo. Net mėgdžioti niekam nepavykdavo.

Šokiuose buvo laikomasi tam tikro padorumo standarto, kaip ir pačiame kaime. Čia apie visus šokius kalbu, ne tik apie savo organizuotus. Dekoltė santūrus, jei miniakas – sujudėjus triusikai nesimato. Mano laikais mada nenešioti liemenėlės buvo bepraeinanti. Jeigu per lėtą įšilęs bachūras ima graibytis, aikštingai per snukį netrenkiama, tik nuimama ranka, kompromisas – leidžiama sunertas rankas nuleisti panai ant užpakalio ir taikiai prisiplokštinus snausti. Pasitaikydavo, kad kas nueidavo pasivaikščioti su pana „į krūmus“ ar „ant šieno“. Bet tik ne su vietinėm! Pasidulkinti panos atvarydavo iš gerokai tolimesnių apylinkių, Šilutės. Bet ir čia slidu – jei saviškės pamatys, dar ilgai trauks per dantį: „Ar skaniai buvo?“ Per kelis kaimus atsirasdavo viena kita ir sava kūrviaška, į šokius ateidavo. Bet jų geriau nešokdinti, apsikrausi kalbomis. Be to, aktyvia veikla jos labiau užsiimdavo namuose – tūnodavo savo lindynėse. Jei kokiam bernui šokant pasistodavo, tas stengdavosi savo gelžgalio panai į šlaunį išdidžiai neremti, tik pastyręs atsišliedavo ir nerimastingai laukdavo šokio pabaigos. Kartą šoku su Romaška, buvo lėtas. Žiūriu, Jurgis tokią puriaplaukę iš Rūdynų taip apkabinęs, taip apkabinęs. Sakau Romai: „Žiūrėk, kaip Jurgis prie jos lenda, bus vaikų!“ O ši: „Pažiūrėk, kad jam jau ir iš klyno vaikai lenda!“ Pažiūriu, o tu žalti! Kas per didybė, kaip su trim kojom! Ir tikrai paryčiais gavo, pats kitą dieną droviai prasitarė. Bet jeigu kas imdavo rimtai draugauti, įsimylėdavo, tuomet nevilkindami į mig­lotą ateitį bitininkystės reikalų, medų imdavo kopinėti nedelsdami. Žiūrėk, pusmetį gerai pasportavę, jau ir lekia į zaksą*****. Ir nebūtinai apnieštėjus. Tais laikais niekas neleisdavo pasinaudoti pana kaip kokiu daiktu.

*Vytukas vis tiek jau didelis, bent žinosime, kur yra.

**Kupsteliai.

***„Už rubežiaus“ – taip vadindavo Žemaitiją, kirtus buvusio Klaipėdos krašto ribą.

****Batai.

*****Santuokų rūmai.

Naujasis židinys