Vilniaus rajono Pagirių jaunimas kartu su istoriku, istorijos mokytoju ir dėstytoju dr. Mindaugu Nefu diskutavo apie XX a. pabėgėlius, tautų santykius ir požiūrį vienų į kitus. Susitikime taip pat dalyvavo ir su jaunimu bendravo Švedijos švietimo ministrė Anna Ekström, Švedijos ambasadorė Lietuvoje Maria Christina Lundqvist. Diskusiją moderavo projekto „Gyvenu laisvai!“ vienas iniciatorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

„Dabar visi kalba apie pabėgėlius, lyg tai būtų kažkas naujo, tačiau lietuviai per Antrąjį pasaulinį karą traukėsi į Ameriką ir ten buvo pabėgėliai“, – kalba moksleivė Agata Parvicka. Ją papildo susitikime taip pat dalyvavusi Saulė Mekionytė: „Tuomet daugiausia bėgo Lietuvos šviesuoliai, išsilavinę žmonės, tarp kurių buvo ir prezidentas Valdas Adamkus, dabar tarp pas mus atvykstančiųjų galbūt yra be išsilavinimo, bet ar tai priežastis juos atstumti?“

Istorikas dr. M. Nefas primena, kad XX a. Lietuvai jau ne kartą teko susidurti su pabėgėliais ir kaip prieglobsčio teikėjai ir kaip jo prašytojai. „Pavyzdžiui, 1939 m. teko gelbėti lenkų karius nuo Antrojo pasaulinio karo grėsmių internuojant juos savo valstybėje. O 1944 m., artinantis sovietinei kariuomenei, nemenkai daliai Lietuvos piliečių teko apsispręsti trauktis į Vakarus ir taip tapti karo pabėgėliais. Daugelis jų tikėjosi, jog karas greitai baigsis, Lietuva bus ir jie galės grįžti, tačiau prasidėjo nauja Lietuvos okupacija, ir jie turėjo rinktis gyvenimą kitose valstybėse, kur ne daug kas jų laukė išskėstomis rankomis“, – kalba istorikas.

Nors mūsų tėvams, seneliams teko patirti, ką reiškia būti pabėgėliu, tačiau šiandien vis dėlto mums sunku priimti į mūsų valstybę atvykstančius kitus. „Mūsų visuomenės požiūris į atvykėlius atšiaurus, yra galvojančių, mano valstybė yra mano valstybė, o ne kokių arabų ar dar kitų“, – sako moksleivis Šarūnas Šibirkštis. Anot vaikino, tokį neigiamą visuomenės požiūrį nulėmė žurnalistų žinios, ekspertų komentarai vos prasidėjus pabėgėlių judėjimui į Europą. „Buvo rodomi vaizdai, kaip tūkstančiai pabėgėlių plūsta į Europą, kai kurių ekspertų pasisakymuose girdėjosi nerimas, ir tas tuomet suformuotas įvaizdis išliko iki šiol“, – kalba Šarūnas.

 

Moksleiviai atkreipia dėmesį, kad visuomenė į pabėgėlius žvelgia kaip į grupę, kurioje visi vienodi. „Daugelis nemato atskirų asmenybių, pavyzdžiui, geras vienos ar kitos srities specialistas, bet mato juos kaip vieną grupę. Išgirsta ką nors neigiamo apie vieną, tai primeta ir visiems kitiems“, – teigia moksleivė Karolina Jadzevičiūtė. Jai antrina ir Agata: „Šaukštas deguto sugadina visą medaus statinę. Perskaitę žiniasklaidoje kelis straipsnius, kaip vienas ar kitas pabėgėlis kažką nužudė ar susprogdino, iš karto pasąmonėje užsikoduojam, kad visi pabėgėliai tokie, kad reikia jų vengti. Kai lankėmės pabėgėlių priėmimo centre Rukloje įsitikinom, kad taip nėra.“

Anot Karolinos, itin sudėtinga geriau pažinti, suprasti pabėgėlius, kai nėra efektyvios integracijos politikos: „Mes žinom, kad atvyksta pabėgėliai, tačiau jie lyg uždaromi, izoliuojami, todėl vyrauja etikečių kultūra.“

„Nedaugelis pabėgėlių nori įsikurti Lietuvoje, juos labiau vilioja didesnės Europos valstybės. Čia ir sąlygos nėra jiems pakankamai geros. Pavyzdžiui, Rukloje jie gyvena tarsi įkalinti, apsupti apsiginklavusių karių. Daugelis bėgo nuo karo, nuo ginklų ir kitokio smurto, o pateko čia, kur kiekvieną dieną mato karinę techniką, – kalba moksleivis Simonas Kukys. – Valstybė neturi galimybės skirti pakankamai lėšų pabėgėliams. Vis dėlto, kai į Lietuvą atvyksta pabėgėliai ne iš tokių tolimų šalių, bet, tarkime, iš Ukrainos, jiems nereikia tiek daug laiko integracijai, jie nesunkiai čia randa užuovėją nuo negandų.“

„Negalime vienareikšmiškai vertinti pabėgėlių. Galima į jų situaciją žvelgti iš socialinės, politinės, ekonominės pusės, bet svarbiausia – nepamiršti žmogiškumo“, – mano Saulė.

Anot Šarūno, skirtingų tautų atstovai į atvykstančius ar nuo seno toje pačioje valstybėje gyvenančius kitus dažniausiai žvelgia prasčiau – kiti visada blogesni nei mes. „Pavyzdžiui, lietuviai jaučia nuoskaudą, kad lenkai buvo užėmę Vilnių ir jo kraštą, tačiau pamiršo, kaip kartu su lenkais kovojo prieš kryžiuočius“, – kalba jis.

Ir ta nuoskauda juntama iki šių dienų. Vilniaus r. Pagirių gimnazijoje yra atskiros lietuvių ir lenkų klasės. Kai kurie jaunuoliai pripažįsta, kad mokykloje bendravimas tarp lenkų ir lietuvių jaunuolių yra gana formalus, pavyzdžiui, dalyvaujant projektuose, sprendžiant tam tikrus reikalus, tačiau dažniausiai atskirai jie leidžia laisvalaikį ar švenčia šventes.

Moksleiviams buvo itin malonu susipažinti su susitikime apsilankiusia ministre Anna Ekström. Anot Saulės, jai itin patiko ministrės mintis, kad reikia keisti ne suaugusią visuomenę, bet kurti ją nuo mažens ir tuomet suaugus bus lengviau susikalbėti. Tokiai nuomonei pritaria ir moksleivė Agata: svarbu nuo mažens pratinti vaikus neskirstyti žmonių pagal tautybę, rasę ar kitas ypatybes, stengtis parodyti, kad visi esame lygūs.

Vilniaus rajono jaunuoliai ir toliau žada domėtis pabėgėlių, tautų santykių temomis ir, pasitelkę pojūčių teatrą, pristatyti jas visuomenei. Dalyvaudami projekte „Gyvenu laisvai!“, jie kartu su režisiere Karolina Žernyte ir dramaturge Sandra Bernotaite stato pojūčių spektaklį apie pabėgėlius, tautų santykius, susvetimėjimą ir požiūrį į vadinamuosius kitus.