Sausio 19 d. minime šv. Kanutą (m. 1086).

Kanutas – Danijos karalius. Mirus jo tėvui Svenui Estridsonui (1076 m.), jis bandė atgauti karaliaus karūną, pasigrobtą brolio Haroldo, bet tik po šio mirties (1080 m.) tapo Danijos karaliumi.

Kanutas pasižymėjo energija ir ėmė plėsti savo valdomas žemes. Uoliai palaikė Bažnyčios veiklą ir besikuriančias jos institucijas. Statė vienuolynus, dvasininkus aprūpino įvairiomis privilegijomis, 8 vyskupus įvedė į senatą, supratęs savo valdžią kaip Dievo teisybės kardą bausti netikėlius. Tačiau jo probažnytinė politika krašte sukėlė nepasitenkinimą. Grįžęs iš 1085 m. ekspedicijos į Angliją, rado tėvynėje kilusią revoliuciją dėl dešimtinės rinkėjų žiaurumo ir grobuoniškumo. Kanutui teko pabėgti į Fiuneno salą. Liepos 10 d. jį užmušė iš minios paleistas akmuo.

Tai įvyko tuo metu, kai po išpažinties ir šv. Komunijos Kanutas klūpojo prieš altorių, todėl jis buvo pavadintas kankiniu, o 1101 m. karaliaus Erikos III prašymu popiežius Paschalis II jį kanonizavo bei leido perkelti jo kūną.

Nuo tada Kanuto kultas paplito skandinavų kraštuose.

Šv. Kanutas laikomas Danijos globėju.

„Šventųjų gyvenimai“