Rocha (Rocha-Samuraj) ir Dovydas Kanovičiai, Saliamono broliai - Mošė-Jankelis, Aizikas ir Motlas, sesuo Chava (Iš Sergejaus Kanovičiaus ir Lisos Abukrat-Kanovich asmeninių archhyvų)

Dangus buvo vaiskiai mėlynas. „Toks švarus, beveik kaip vanduo Jonavos namo kieme“, – pagalvojo Aizikas Kanovičius ir vėl užsimerkė. Iš dangaus mėlynės krito negausios snaigės. Tokios, kurias, atrodytų, galėtum suskaičiuoti. Kaip šeimos narius – snaigė Sara, snaigė Rosette, snaigė Josifas ir snaigė Bernardas – viena, dvi, trys, keturios, užsimerkęs skaičiavo Aizikas

– Greičiau, judinkitės, judinkitės, pirmyn, pirmyn, traukinys nelauks, – girdėjosi ataidintis įsakmūs balsai.

– Aizikai, Aizikai, kelkis, mums nedaug beliko – dar truputį –ir mes traukiny. Ir dar kiek – mes jau namie, Paryžiuje, – šnabždėjo prie draugo palinkęs, rankas nuo šalčio po pažastimis susikišęs Morisas-Moišė Zuskindas.

Aizikas mintimis nukeliavo į pirmuosius – gimtuosius namus – į Jonavą, Žvejų gatvę. Į 1920 metų gruodį, kai, peržengęs slenkstį, išdidžiai tarė:

– Tai štai, turiu pasą. Su paties burmistro Ramoškos parašu. Dabar jau galėsiu važiuoti.

– Kada? – paklausė tylenis Šloimė.

– Ryt pirksiu autobuso bilietus į Kauną, o ten traukiniu – į Paryžių, sulauksiu ten Amerikos vizos ir iš Marselio laivu – fjut – ir į Niujorką, – kažkaip svajingai, lyg kalbėdamas su savimi pačiu, tarstelėjo Aizikas.

– Ir ką ten veiksi? – neatlyžo vyresnis brolis.

Sara ir Aizikas (Iš Sergejaus Kanovičiaus ir Lisos Abukrat-Kanovich asmeninių archhyvų)

– Išlipsiu iš laivo Niujorke ir, ir... ir, – Aizikas gan ilgai nesugalvojo, ką veiksiąs naujoje pažadėtoje žemėje. Kiek patylėjęs, matyt, regėdamas save žengiantį trapu iš didžiulio keleivinio laivo, pro kurio kajučių langus į šviesią dangoraižių ateitį žvelgė tūkstančiai tokių pat neišsipildžiusių svajonių išalkusių akių.

– Tai ką ten veiksi, kai iš laivo išlipsi? – Šloimė tarsi skaitė Aiziko mintis.

– Išlipsiu Ir gyvensiu! – atšovė Aizikas.

Net amžinas šaipūnas, niekada liežuvio už dantų nelaikantis Motkė, kurį brolis Šloimė laikydavo juokdariu ir sakydavo, kad jei Motkė siūtų ne adata, o liežuviu, jo fraką dėvėtų ir Anglijos karalius, net Motkė nieko nepasakė. O Šloimė nemėgo veltis į ginčus, nes laikė juos tuščiu laiko leidimu ir Dievo bausme už tinginystę. Tylėjo ir tėvas – batsiuvys Dovydas Kanovičius, tik jo nuolat su Dievu ir pasauliu besiginčijanti žmona Rocha-Samurai niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad Aizikas tuoj išvažiuos ir jau turbūt niekada nebesugrįš:

– Amerika, Amerika – anoks čia stebuklas. Stebuklais alkano nepamaitinsi.

Aiziko pasas (Iš Sergejaus Kanovičiaus ir Lisos Abukrat-Kanovich asmeninių archhyvų)
Aiziko paso antras puslapis (Iš Sergejaus Kanovičiaus ir Lisos Abukrat-Kanovich asmeninių archhyvų)

Paryžiuje – šiame meilės ir svajonių mieste, Aizikas atsidūrė 1920 metų pavasarį. Prancūziškai Aizikas spėjo išmokti tik kelis žodžius traukinyje – dabar jau negelbėjo Jonavos Babilone išmoktos lenkų, rusų, net lietuvių kalbos žinios. Amerikos konsulatas jį pasitiko šaltai, bet eilėje jis susitiko kraštietį Abromą, kuris jį tą patį vakarą supažindino su taip pat iš Jonavos prieš dešimtmetį emigravusiu Morisu. Gal dėl to, kad Aizikas irgi buvo iš Jonavos, o gal dėl to kitų priežasčių, juodu netruko susidraugauti. Morisas turėjo nedidelę parduotuvėlę virš kurios ir gyveno. Aizikui čia kilniaširdiškai buvo pasiūlyta nakvynė, o belaukiant vizos – ir darbas parduotuvėje.

– Bet aš prancūziškai moku tik merci, bonjour ir S'il vous plaît, – abejodamas savo pardavėjo sugebėjimais tarė buvęs Jonavos batsiuvys Aizikas Kanovičius.

– Nieko, nieko, – atšovė Morisas, – kai atvažiavau, ir aš tiek mokėjau. Be to, juk me esame jei ne Jeruzalėje, tai bent jau Tel Avive, – nusijuokė jis.

– Kodėl taip sakai? – nustebo Aizikas.

– Čia Paryžiaus Tel Avivas, mielas bičiuli. Čia, 10-ajame Paryžiaus rajone, gyvena daugiausia žydų. Beje, jei pasiklysi, klausk visų Rue Bichat – tikrai parodys. Ir dar – prancūzų tau vargu ar prireiks – mano beveik visi pirkėjai kalba mūsiškai – mame loshn.

Amerikos konsulatas vis neskubėjo padėti Aizkui nukakti iš vieno svajonių ir meilės miesto į tą kitą, už vandenyno. Taip prabėgo pirmieji metai Paryžiuje.

– Tu juk norėjai į Ameriką, – lyg su priekaištu tarė gražuolė Sara-Maita.

– Na, norėjau, – nusišypsojo Aizikas. – Je t'aime, – pasakė jis ir pabučiavo savo išrinktąją.

Bernars, Rosette, Sara-Maita ir Josifas (Iš Sergejaus Kanovičiaus ir Lisos Abukrat-Kanovich asmeninių archhyvų)

Aizikas jau buvo pamiršęs, kad Prancūzija teturėjo būti tarpstotė. Sara-Maita dabar buvo jo Amerika. Amerika visam gyvenimui. Aizikas dar niekada nebuvo toks laimingas. Net tada, kai Jonavoje, prie upės jis pakštelėjo į skruostą bendraklasę Rivą ir sušnibždėjo, kad ji jam labai patinka. Tik tada Aizikui buvo dvylika, jis ruošėsi bar-micvai, o dabar… Tikroji meilė Aiziką Kanovičių aplankė meilės ir svajonių mieste – Paryžiuje. Tą popietę meilė iš Aiziko nupirko cinamono ir miltų, nusišypsojo ir pasakius au revoir, jau nebepaliko jo svajonių.

„Brangūs tėveliai, – rašė Aizikas į gimtąją Jonavą, – mes su Sara nusprendėme susituokti. Prašau Jūsų palaiminimo. Pridedu Saros nuotrauką. Jūsų sūnus Aizikas.

Josifas gimė 1931-aisiais, po metų gimė Bernardas. Mažylė Rosette pasveikino pasaulį 1941-aisiais. Penki laimingi Kanovičiai sukosi jaukiame prancūziškame gyvenimo lizde.

Aizikas vėl trumpam atsimerkė. Prieš jį buvo apšepęs, sukritęs, išsišovusiais žandikauliais ir nukarusia oda jo Paryžiaus kaimyno Moriso veidas.

– Aizikai, Aizikai, – greitakalbe bėrė Morisas, – kelkis, einam. Važiuojam namo, važiuojam. Aš tuoj ateisiu, nueisiu iš kareivių duonos paprašyti ir perlinės košės.

Aizikas žiūrėjo į dangų, balta ant blakstienos besilaikanti snaigė priminė jam jo žmonos Saros-Maitos akinamo baltumo vestuvine suknelę, gal net labiau ne suknelę, o įmantriai nunertą nuometą. Snigo vis stipriau ir stipriau.

– Aizikai, – grįžęs labai tyliai ištarė Morisas. – Aš atnešiau duonos, košės nebuvo, kodėl tu ... – Morisas nebaigė sakinio, atsikando atsineštos duonos kąsnį ir nukulniavo, įsiliejęs į tūkstantinę tokių kaip jis minią, kuri iš lėto ėjo iš Aušvico-Birkenau barakų link traukinio, kuris turėjo juos sugrąžinti atgal iš pragaro į svajonių ir meilės miestą – Paryžių.

Aizikas liko gulėti pakelėje. Snigo vis stipriau, snaigės gulė ant jo, sniego nuometas ant jo veido tolydžio didėjo. Juk snaigės netirpsta ant numirusio žmogaus.

Paryžius dar snaudė, kai Morisas išlipo iš traukinio. Svaigo galva. Nuo sukrėtimų ir laisvės. Nuo kažkokių besusiliejančių vaizdų, kuriuose Aušvico barakai ir kaminai pynėsi su Paryžiaus namų ir bažnyčių grakštumu, Eifelio bokštas akimirkai tapo panašus į apsaugos bokštą, tą, už barako, belapės gyvatvorės priminė spygliuotą vielą. Tik kvapas – kvapas vis gražindavo jį į realybę – kvepėjo bandelėmis ir laisve, vynu ir bučiniais, lietumi, kuris nepermirko, o šildo. Po kelių valandų jis jau žingsniavo kunkuliuojančiu Paryžiumi, štai už kampo netrukus pasirodys jo nedidukė parduotuvėlė. 

Morisas gan ilgai ieškojo Josifo ir Bernardo. Visi gyvi likę žydai traukė namo, bent jau galvojo, kad grįžta namo. Namuose jų laukė gimtos sienos, kartais net neišvogti baldai ir pabirusios šeimyninės nuotraukos, bet namų nebuvo, nes namus amžinam paliko didesnė dalis juose gyvenusiųjų. Namai be žmonių jau niekada nebetaps namais nei Paryžiuje, nei Jonavoje, nei Amsterdame. Ir tik tie nelaimingieji, kurie suvokė, kad namų niekados nebebus ten, kur jie buvo iki pragaro, ieškojo kelio į Pažadėtąją žemę – Erez Israel.

Raudonasis Kryžius nurodė, kad Aiziko ir Saros Maitos berniukai gyvi ir gyvena netoliese.

Duris pravėrė jaunesnysis Bernardas.  Sunykusio ir susenusio Moriso jis iškart neatpažino.

– Josifai, Bernardai, – sunkiai rankiodamas žodžius, tarė Morisas. – Aš noriu paliudyti, jūsų tėvas mirė pakeliui į traukinį. Jo nėra. Aš atsiprašau.

– O mama ir Rosette? – kone drauge ištarė broliai.

Už lango snigo. Snaigių buvo daug. Snaigė Rosette Kanovič ištirpo Aušvice-Birkenau, nesulaukusi trečiojo gimtadienio. Kiek anksčiau viename iš Aušvico-Birkenau moterų barakų ištirpo ir jos gražuolė mama Sara-Maita.

Europoje nebeliko laimingai namo sugrįžusių žydų. Nes sugrįžusieji namų neberado.

Kažkada seniai, nors nelabai seniai, gyveno Aizikas Kanovičius. Jis turėjo du sūnus – Bernardą ir Josifą, dukrą Rosette ir žmoną Sarą-Maitą. Kai aš prisimenu ir sakau, kad prisimenu, aš prisimenu ne skaičius. Aš prisimenu juos. Ir aš jų niekada neužmiršiu.

Deportuotųjų į Aušvicą pavardės ant Paryžiaus Holokausto memorialo sienos (Iš Sergejaus Kanovičiaus ir Lisos Abukrat-Kanovich asmeninių archhyvų)