Sausio 22 d. minime Šv. Vincentą Pallotti.

Roma, 1795 m. balandžio 21 d. – Roma, 1850 m. sausio 22 d.

Kunigas, Katalikų apaštalavimo sąjungos steigėjas.

Geras kunigas, išsilavinęs ir eruditas, Romos seminarijos bei Tikėjimo skleidimo Urbono kolegijos dvasios tėvas, jau aktyviai veikė, prisidėdamas prie artimo meilės darbų. Kam dar reikėjo steigti „katalikų apaštalavimo sąjungą“, lyg tam nepakaktų jau egzistavusių Bažnyčios struktūrų? Be to, dar įtraukiami pasauliečiai, vyrai ir moterys...

Vincentas Pallotti, romietis, gimęs 1795 m. ir kunigas nuo 1818 m., siekia atsiliepti į įtarumą bei kliūtis, iškylančias Bažnyčios viduje, nes kaip reta gerai supranta, ko laikai reikalauja iš katalikų.

Praūžus prancūzų revoliucijai ir Napoleono laikotarpiui, vyskupai, vienuoliai, mokslininkai didžiadvasiškai negaili jėgų tikėjimui ginti. Jis tai mato ir vertina. Tačiau supranta, kad to jau nebeužtenka: tikroji problema nėra vien apginti katalikų aptvarą. Reikia stengtis pasiekti kitus žmones, visur esančius, nugriaunant bet kokius konfesinius užtvarus. Ir priduria: tai visų užduotis, nes kiekvienas krikščionis turi pareigą ginti tikėjimą ir skleisti jį ten, kur tikėjimo dar nėra ar jau nebėra. Tai atakos programa.

Vincentas atsižvelgia į tai, kad popiežius, vyskupai ir kleras turi išskirtinį apaštališką mandatą; bet tai anaiptol netrukdo jam kalbėti ir apie „katalikišką apaštalavimą“ – kaip kiekvieno tikinčiojo pareigą bei kompetenciją, nes „kiekvienam Dievas įsakė rūpintis savo artimojo išganymu“. Taip 1835 m. gimsta Katalikiškojo Apaštalavimo Veikimas, pasauliečių asociacija, kurios „vidiniu motoru“ tapo kunigų bendruomenė, greta kurios vėliau įsikuria vienuolių moterų kongregacija (paprastai vadinami Palotinais ir Palotinėmis). Jų tikslas: padėti pažinti Kristų per žodį, mokymą ir dvasinius bei materialinius artimo meilės darbus.

Grigalius XVI patvirtino Veikimą, o Romoje kun. Vincentas buvo visuotinai gerbiamas asmuo. Tačiau po geros pradžios apaštalavimo draugija sutinka vieną po kitos kliūtis, delsiama patvirtinti regulą (iki 1904 m.). Vincentas miršta, kaip šventai gyvenęs žmogus, kuris padarė klaidą. Klaidą, kuri anaiptol nesiliaus gyvavusi: išties palotinai gyvybingai tęsia savo veiklą iki šių dienų. Toji klaida įnešė naujo oro į Bažnyčią, tačiau sulėtino jo kanonizacijos procesą, klaidingai interpretuojant iniciatyvą.

Reikės popiežiaus Pijaus XI, kuris pašalins visą įtarumą, paskelbdamas Vincentą „tikruoju misijų darbininku“. Jonas XXIII paskelbs jį šventuoju 1963 m. Po dviejų metų, Vatikano II Susirinkimo dekretas Apostolicam actuositatem iškilmingai paskelbs: „Pareigą ir teisę apaštalauti pasauliečiai įgyja iš paties ryšio su Kristumi kaip Galva“.  Taip po 130 metų Vincento Palloti žodžiai visuotinėje Bažnyčioje nuskambės Pauliaus VI ir visų pasaulio vyskupų balsu.

Domenico Agasso