Dan Gold/Unsplash.com nuotr.

Apie karą Sirijoje kalbėti galima vertinant įvairius konflikto matmenis: karo priežastis, taikos derybas, kurdų klausimą, migracijos krizę. Tačiau daugelis šių diskusijų tebėra pernelyg politizuotos. Naujas požiūris į šio konflikto studijas buvo pateiktas 2015 m. Velso dainininkė ir aktyvistė Charlotte Church BBC laidoje „Question Time“ pareiškė, jog klimato kaita suvaidino itin svarbų vaidmenį Sirijos tragedijoje kaip mechanizmas, išvaręs žmones į gatves. Nors mokslininkai jau anksčiau kalbėjo apie galimas itin sudėtingas klimato kaitos pasekmes Artimųjų Rytų socialinei, politinei ir ekonominei struktūrai, bulvarinėje spaudoje ir socialiniuose tinkluose Charlotte Church buvo išjuokta. Vis dėlto šiandien, atrodo, pradedamas suvokti situacijos rimtumas bei kompleksinis sudėtingumas ir į šią teoriją žvelgiama jau atsakingiau. Ji jau nebėra vien tik aktyvistų ginčų objektas, pasibaigiantis iš anksto nulemta politine poliarizacija tarp skirtingų diskusijos dalyvių pusių.

Sausra Artimuosiuose Rytuose

Pirmieji tendencingi ženklai, kad Artimuosiuose Rytuose kinta klimatas ir tai stipriai veikia žemės ūkio ciklą, kuriam subalansuoti nebepakanka irigacinių sistemų ir vandens išteklių, pasirodė 2006-aisiais. Tais metais prasidėjo sausra, kuri tęsėsi iki 2010-ųjų. Nors Levante yra įprasti sausringi periodai, sudarantys natūralų gamtos ciklą, o žemės ūkio kultūrų laistymas yra natūralus dalykas, be kurio jokios veiklos nebūtų apskritai įmanoma vykdyti regione, mokslininkai teigia, kad „ši sausra buvo du–tris kartus didesnė nei įprastai“, o mažėjantį kritulių kiekį lydėjo auganti vidutinė oro temperatūra. Situaciją dar labiau komplikavo tradicinės problemos, į kurias, esant užtektinai išteklių, niekas nekreipdavo dėmesio: neefektyvus žemės apdirbimas, „skylėta“ ir pralaidi nuotėkiams irigacinė sistema, naudojama ūkiuose. Vyriausybė taip pat sustabdė subsidijas kurui, skirtam irigacinių sistemų priežiūrai ir valdymui. Pats kuras taip pat pabrango. Nacionalinė sausros strategija, dėl kurios buvo sutarta dar 2006-aisiais, nebuvo pradėta taikyti.

Kartu su šiomis problemomis tuo metu Sirijos ūkis jau buvo apimtas sąstingio. 2008 metais dėl sumažėjusių maisto atsargų Sirijoje ir spekuliacijų tarptautinėse rinkose itin išaugo maisto produktų kainos. 2008-aisiais Sirija buvo priversta padidinti kasmetinį kviečių ir meslino importą dešimteriopai.

Nors laisvosios rinkos šalininkai teigia, kad importas, valstybei nesugebant apsirūpinti maisto produktais, yra natūralus reiškinys, Artimųjų Rytų atveju situacija ne tokia vienareikšmiška, ir dėl vadovėlinio jos supratimo galima tai klaidingai vertinti. Valstybėse, kur tradiciniai amatai ir verslai tebėra svarbūs ne tik kaip darbas, bet ir kaip gyvenimo būdas, tęsiamas iš kartos į kartą šimtmečiais, kur itin daug gyventojų tebegyvena regionuose, o populiacija tebeauga, kur išsilavinimas vis dar nėra prieinamas kiekvienam, tai gali sukelti ištisą problemų grandinę, kai žmonės nebetenka pragyvenimo šaltinio ir nenatūraliai yra priversti keisti gyvenimo būdą, o tai kelia daugybę problemų regione, kur persikvalifikavimas yra daugiau nei tik techninis bei įgūdžius modifikuojantis procesas. Taip įvyko Sirijoje. Sausra itin paveikė šiaurinę Siriją – pagrindinį ir bene vienintelį reikšmingą siriškosios žemdirbystės arealą. Likusi Sirijos dalis yra dykumos su nedidelėmis oazėmis arba kalvotos vietos, tinkamos daugiausiai alyvuogynams. Prasidėjo masinė migracija iš regionų į miestus: Damaską, Hamą, Alepą. Teigiama, kad migracija tiesiogiai palietė apie pusantro milijono asmenų.

Regionuose finansiškai stabiliai gyvenę ūkininkai miestuose tapo itin jautriu socialiniu sluoksniu, kuris nebepajėgus būti nepriklausomas. Juos integruoti į visavertį socialinį ir ekonominį gyvenimą valstybei buvo per sunku. Dėl to visuomenėje ėmė augti įtampa, kadangi išteklių mažėjo, augo paslaugų ir produktų kainos. Miestai nebepajėgė priimti migrantų, augo socialinis ir politinis nestabilumas.

Žinoma, kainų augimas nebuvo esminis veiksnys, transformavęs masinį pyktį į ginkluotą konfliktą. Visa tai vyko specifinėje sociopolitinėje platformoje, taip pat buvo būtina kibirkštis, kuri įžiebtų žmonėms emocijas ir išvestų juos į gatves. Tokia kibirkštimi tapo Pietų Sirijoje esančiame Daraa mieste grupės jaunuolių ant sienų nupiešti grafičiai, kurių turinys buvo nukreiptas prieš valdžią. Jaunuoliai buvo suimti ir, teigiama, kankinami. Dėl to įpykę sirai išėjo į gatves. Protestai, prasidėję kaip provincijos pasipiktinimas vietine neteisybe, peraugo į kitas šalies vietas, kur giliai įsišaknijęs sociopolitinis nepasitenkinimas brendo seniai ir laukė progos išsiveržti bei suvienijo žmonės į opoziciją ir tikėjimą alternatyvia Sirijos ateitimi.

Globali vandens trūkumo problema

Klimato kaitos ir vandens trūkumo problemos yra nenaujos ir aptarinėjamos jau seniai, o apie tai nuolat primena įvairios tarptautinės organizacijos. Pasaulio bankas yra nustatęs 1700 kubinių metrų asmeniui per metus ribą, kurios nepasiekus laikoma, kad valstybė nebegali užtikrinti minimalaus vandens poreikio. Remiantis šiuo klasifikavimu, su vandens trūkumu susiduria visos 22 Arabų Lygos šalys, taip pat Turkija ir Iranas. Statistika taip pat iškalbinga: šiame regione gyvena 6 % visos pasaulio populiacijos, tačiau ji turi priėjimą tik prie 1,5 % geriamojo vandens resursų.

Vandens trūkumą lemia kelios priežastys: auganti populiacija ir didėjantis neefektyvus vandens naudojimas ir vandentiekio bei irigacinių mechanizmų sistemos, dėl kurių kartais prarandama iki 50 % vandens, bei klimato kaita. Augant metinei oro temperatūrai, kritulių jau yra sumažėję 20 procentų, palyginti su ankstesniais metais. Mažėjant kritulių, plečiasi dykumos ir kyla oro temperatūra.

Bene sudėtingiausia situacija yra Jemene. Valstybės sostinėje Sanoje prieš kelis dešimtmečius vandens dar buvo aptinkama 30 metrų gylyje. Vėliau vanduo vis džiūvo, ir dabar vandentiekio sistemoms jis yra tiekiamas iš šaltinio, esančio 1200 metrų gylyje. O turimi resursai naudojami neefektyviai. Jemene gausiai auginamas arabinis dusūnas, iš kurio gaunama narkotinė medžiaga katas. Teigiama, kad iki 40 % vandens, sunaudojamo žemės ūkyje, patenka būtent narkotinei produkcijai.

Tokie reiškiniai atrodo tolimi ir migloti tuomet, kai nesi susidūręs su tuo asmeniškai. Tokia mano pažintis įvyko 2014 m. sausį. Tąkart teko lankytis pažįstamų turkų draugų šeimos, gyvenusios Ankaroje, kaime tarp Kaiserio ir Jozgato miestų vidurio Anatolijoje, kur gyveno jų giminės. Pragyvena augindami cukrinius runkelius, tačiau žemės ūkis Turkijoje nėra toks paprastas kaip Lietuvoje, nors saulės gausa padidina vaisių ir daržovių vertę. Turkijoje žemdirbystė yra neįmanoma be irigacinių sistemų. Jų įrengimas nėra iš principo sudėtingas, tačiau problemų kelia nuolat senkantis vanduo. Pasakojo, jog seniau irigacijai naudojo 70 metrų gylio gręžinį, tačiau šis šaltinis per kelerius naudojimo metus tiesiog išdžiūvo. Teko daryti naują 150 metrų gylio gręžinį.

Turkija jau kelerius pastaruosius metus kenčia nuo kritulių trūkumo. Šią žiemą, kaip ir Lietuvoje, Turkijoje taip pat yra šilčiau nei įprastai. Valstybėje, kurioje žiemos pasižymi gausiais krituliais, kur per kelis žiemos mėnesius kritulių iškrinta tiek pat, kiek Lietuvoje per metus, vėl pradėta kalbėti apie sausros pavojų. Irigaciniai ir geriamojo vandens rezervuarai ėmė itin greitai sekti. Pavyzdžiui, 10 Stambule esančių rezervuarų užpildymas siekia 65 %, Ankaroje – 20 %, Izmire – 34 %. Ankaroje du rezervuarai nustojo tiekti geriamąjį vandenį miestui, o kituose miestą aprūpinančiuose rezervuaruose vandens užteks vos metams, jeigu situacija nesikeis ir neiškris gausesnių kritulių.

Didžiausiame Turkijos žemdirbystės ūkių laistymo šaltinyje – Atatiurko užtvankoje, pastatytoje 9-ajame dešimtmetyje užtvenkus Eufratą, taip pat fiksuojamas vandens lygio kritimas. Praėjusių metų sausio mėnesį jo užpildymas siekė 90 %, o šių metų sausį jis nukrito jau iki 70 %. Miškų ir vandens reikalų ministras Veiselis Eroglu pareiškė, kad 2017-ieji buvo sausiausi Turkijoje per pastaruosius 44 metus.

Šiandien tokios valstybės kaip Turkija, Izraelis, Persų įlankos šalys kol kas sėkmingai apsirūpina vandeniu, panaudodamos šiuolaikines technologijas ar jį tiesiog importuodamos. Aukštas pragyvenimo lygis gyventojams leidžia nepajusti šių problemų. Problemų kyla valstybėse, kurios nėra finansiškai pajėgios spręsti šias problemas savarankiškai ir kuriose egzistuoja daugybė socialinių, demografinių, ekonominių, politinių problemų. Ši problemų sintezė yra itin palanki sąlyga išvesti žmones į gatves. Žmonėms išėjus į gatves, smurto tikimybė visuomet išauga.

Per drąsu būtų teigti, kad klimato kaita buvo esminis veiksnys, įžiebiant Sirijos konfliktą, tačiau, nevertinant šio niuanso karo užuomazgos ir pradžios dėlionėje, ima trūkti detalių. Arabų pavasarį išgyvenusiose valstybėse egzistuoja daugybė struktūrinių problemų, ir protestuotojai išties tikėjosi „sulaukti geresnių laikų“. Tačiau išeiti į gatves jie turėjo daug laiko iki 2010–2011 m. Bent kelis dešimtmečius, kadangi religiniai skirtumai, valdančiųjų nesugebėjimas spręsti ekonomines ir socialines problemas, socialinis neteisingumas, žmogaus teisių pažeidimai regione egzistavo visuomet, ir šios problemos niekuomet nebuvo išnykusios. To iš principo nebuvo, ir gyventojai valdantiesiems tokių klausimų nekeldavo. Tol, kol nepradėjo prastėti ekonominė situacija, kurią žmonės visuomet pasitinka itin jautriai ir audringai. Todėl Sirijos konflikto atveju egzistuoja daugiapakopis priežastingumas.

Tačiau neabejotina ir tai, kad, jei klimato kaitos tendencija išlaikys savo kryptį, ateityje tai kels vis daugiau problemų. Teigiama, kad sausros sužlugdė Asirijos imperiją, Majų civilizaciją, o pastaroji Rytų Viduržemio sausra pripažinta sudėtingiausia per pastaruosius 900 metų. Žinoma, šiandien ji tokių pasekmių, kokios ištiko praeities civilizacijas, tikrai neturės ir negali turėti, tačiau akivaizdu, kad problema tik gilėja, ir ji palies visą pasaulį.