1918 m. vasario 16 d. pradėtai kurti moderniai Lietuvos valstybei labai trūko profesionalų, todėl jos kūrėjų gretas papildė būrys karių, medikų, architektų ir kitų sričių specialistų iš užsienio. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parodoje „Užsienio profesionalai – Lietuvai“ lietuvių ir anglų kalbomis pristatomos 28 iškilios asmenybės, tarpukariu dirbusios Lietuvoje. Kol kas paroda veikia Kauno miesto muziejuje (Rotušės a. 15), o kovo mėnesį iš laikinosios sostinės sugrįš į Vilnių – į Nacionalinę biblioteką.

Dauguma parodos „Užsienio profesionalai – Lietuvai“ herojų dirbo 1922 m. Kaune įkurtame Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete. Akademinėje erdvėje su modernėjančios šalies jaunimu jie dalijosi savo žiniomis, patirtimi ir įžvalgomis. Įdomu, kad dėstytojai, atvykę iš užsienio, įsipareigodavo išmokti lietuvių kalbą.

Visgi pirmiausia jauna valstybė turėjo apginti trapią nepriklausomybę nuo išorės priešų. Bolševikų ir bermontininkų pajėgas iš Lietuvos teritorijos vijo besikurianti šalies aviacija. Jauni, entuziastingi vyrai skraidyti mokėsi ir iš dviejų patyrusių lakūnų: Naujojoje Zelandijoje gimusio anglo Charles Roderick Carr ir švedo Olle Dahlbeck.

Medicinos sritis sustiprėjo Lietuvos universitete įkūrus Medicinos fakultetą, kuriame dėstė žymūs mokslininkai: žydas psichologas, psichiatras Vladimiras Lazersonas, vokietis chirurgas Aleksander Hagentorn ir Latvijoje gimęs žydų kilmės histologas Eber Landau. Parodos autorės aptiko primirštą faktą: europinio lygio mokslininkas E. Landau, kuris 1932 m. išvyko dirbti į Lozanos universitetą (Šveicarija), Kaune E. L. Kauko slapyvardžiu išleido dvi savo prozos knygas: „Gydytojas pasakoja“ (1932 m.) bei „Marcelė, ir Gydytojas pasakoja“ (1934 m.).

Beveik neabejotinai esate matę latvio Kārlio  Reisono ir gudo Klaudijo Dušausko-Duž darbų. K. Reisons vadinamas architektu, kuris prikėlė Šiaulius iš griuvėsių po Pirmojo pasaulinio karo. 1930 m. apsigyvenęs Kaune, jis suprojektavo Kristaus prisikėlimo bažnyčią, Vytauto Didžiojo karo muziejų (kartu su Vladimiru Dubeneckiu ir Kazimieru Kriščiukaičiu), Žemės ūkio rūmus ir daugelį kitų reikšmingų pastatų. Jo kolega K. Dušauskas-Duž suprojektavo „Metropolitain“ kino teatrą, pašto rūmus Šiauliuose, Raseiniuose, Zarasuose ir Šančiuose, kelis fabrikus, keliasdešimt kitų visuomeninių ir privačių pastatų. 

Susivokti tarptautinės teisės srityje padėjo rusas teisininkas Aleksander Jaščenko, į Lietuvą atvykęs po kelerių Berlyne praleistų metų. Jis universitete dėstė tarptautinę ir romėnų teisę, išleido „Tarptautinės teisės kursą“, rašė apie didįjį tarpukario tarptautinį projektą – Tautų Sąjungą. Su finansų teisės pagrindais studentus supažindindavo ir Lietuvos mokesčių istoriją tyrinėjo iš Rusijos atvykęs lenkas teisininkas, ekonomistas Antanas Ignas Darevskis-Veryha.

Lietuvos universitetas stengėsi neatsilikti nuo geriausių pasaulio mokslo įstaigų, puoselėdamas tiksliuosius bei socialinius mokslus. Ekonomikos, statistikos, sociologijos kursus universitete dėstė vokietis Victor Jungfer. Jo tautietis Otto Theodor Volk dėstė matematiką, parašė pirmąjį lietuvišką aukštosios matematikos vadovėlį, sukūrė ir standartizavo aukštosios matematikos terminologiją lietuvių kalba.

Giliau pažinti supančią gamtą padėjo šveicaras botanikas Constantin von Regel bei olandas geologas Gerard Leonard Smit Sibinga, taip pat dėstę Lietuvos universitete. C. von Regel 1923 m. įkūrė Kauno botanikos sodą ir jam vadovavo, o G. L. Smit Sibinga 1924 m. suorganizavo pirmąją Lietuvoje geologinę ekspediciją.

Baltišką lietuvių kalbą tyrinėjo puikūs Vakarų Europos kalbininkai. Atskleisdami kalbos archajiškumą, kartu jie skleidė žinią apie tautą bei jos istoriją. Lietuvoje ilgesniam laikui apsistojo šveicarai Franz Brender bei Alfred Senn, švedas Knut Olof Falk. Beje, garsus JAV istorikas Alfred Erich Senn – A. Senn ir lietuvės Marijos sūnus, gimęs tėvams jau emigravus į JAV. 

Prie istorijos tyrinėjimo prisidėjo slovakas teologijos mokslų daktaras Ján Beblavý, parašęs knygą „Lietuvių-čekų santykiai Vytauto Didžiojo laikais“, ir du rusai: Lev Karsavin ir Ivan Lappo.  Įžymus kultūros istorikas, filosofas L. Karsavin stebėtinai greitai išmoko lietuvių kalbą ir ja dėstė visuotinę istoriją. I. Lappo laikomas federacinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės po Liublino unijos koncepcijos autoriumi. 1921 m. jis parengė memorandumą „...dėl istorinių Lietuvos teisių į savarankišką valstybę“, kuriuo remtasi siekiant Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.

Stengiantis kuo greičiau įsilieti į Europos valstybių bendruomenę ir tapti pilnateisiais jos nariais, lietuviams reikėjo gerai mokėti Vakarų Europos kalbas. Universitete vokiečių kalbą ir literatūrą dėstė vokietis Horst Engert ir šveicaras Gottlieb Studerus, su prancūzų kalba ir literatūra pažindino iš Paryžiaus atvykę prancūzai Albert Prioult ir Raymond Schmittlein. G. Studerus rengė vokiečių kalbos vadovėlius mokykloms,  Raymond Schmittlein – prancūzų.

Viena iš ryškiausių to meto kultūrinio gyvenimo figūrų buvo rusė dailininkė, balerina, choreografė ir pedagogė Olga Dubeneckienė.  1921 m. ji  įkūrė pirmąją baleto mokyklą Lietuvoje. Į Lietuvos kultūrinį bei intelektualinį gyvenimą sklandžiai įsiliejo  du filosofai: charizmatiškasis šveicaras Juozas Eretas, kelią į Lietuvą nutiesęs ne vienam tautiečiui,  ir Suomijos pilietybę turėjęs europinio lygio filosofas Vosylius Sezemanas. Šis išskirtinis žmogus gimė vokietės ir Suomijos švedo šeimoje, užaugo tarp Sankt Peterburgo ir Vyborgo. Anot šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio, V. Sezemanas tarpukario Lietuvoje toli pranoko savo kolegas ne tik akademinėmis kvalifikacijomis, bet ir teorinės minties originalumu bei lygiu.

Į knygų puslapius suguldytas žinias jaunoje valstybėje buvo nuspręsta saugoti nacionaliniu mastu: 1919 m. įsteigtas Centrinis valstybės knygynas, dabar žinomas kaip Nacionalinė biblioteka. Pirmuoju Lietuvos nacionalinės bibliotekos vadovu tapo latvis baltistas Eduardas Volteris, o didžiulį bibliografinį darbą atliko baltarusis kariškis Aleksandras Ružancovas