Panelės Mary L. Benton ataskaitos titulinis puslapis.

1919-ieji Lietuvai buvo išbandymų metai. Nepriklausomybę paskelbusi 1918 metų vasario 16-ąją, 1919-aisiais ją de jure ją buvo pripažinusi tik Vokietija. Tais metais ji kovojo ne vienu, o trimis frontais: su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija. Neramu buvo ir likusioje Rytų Europoje – Vokietijos kapituliacija įžiebė karų virtines ir sukėlė sumaištį dėl naujų valstybių galios. Tad nors Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918-ųjų lapkričio 11-ąją, formali taikos sutartis pasirašyta tik 1919 m. birželio 28 d. Esant tokiai politinei padėčiai, keliauti po Europą buvo sudėtinga, kartais – net rizikinga, tačiau įmanoma. Tokią kelionę 1919 metų ankstyvą pavasarį iš Paryžiaus per Berną į Lietuvą atliko ir vėliau aprašė panelė Mary L. Benton, pasaulinės organizacijos „Jaunųjų moterų krikščionių asociacija“ (angl. Young Women‘s Christian Association, arba Y.M.C.A.) atstovė[1].

Panelė Benton į kelionę leidosi su ponia de Turczynowicz 1919 metų kovo 25 d. Žinodamos, jog Prancūzijoje bus sunku gauti užsienio pasus kelionei per Vokietiją, moterys nuvyko į Šveicariją. Nors Berne leidimo keliauti teko laukti savaitę, gavusios dokumentus Vokietiją jos pravažiavo be problemų. Pasak p. Benton, ji ir jos kompanionė buvo pirmos Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkų moterys, Vokietijos sieną kirtusios iš rytų. Autorė rašo, jog nors Vokietijoje joms niekas negrėse, vis dėlto ji pastebėjusi aplinkinių priešiškumą. Pati šalis ir jos gyventojai autorei pasirodė niūrūs ir prislėgti.

Su savimi moterys vežėsi 16 dėžių su Raudonojo Kryžiaus medicinos reikmenimis. „Mums pasisekė, kad reikmenys Kauną pasiekė tuo pačiu traukiniu, kuriuo vykome ir mes, ir kad jų netikrino pasieniečiai“, – rašo p. Benton. Man jos buvo prigąsdintos, jog Miunchene dėžės būtinai bus patikrintos ir atidarytos, kitais žodžiais tariant, pavogtos. P. Benton žiniomis, tos 16-ka dėžių buvo pirmoji medicininė pagalba Lietuvai po karo.

Kauną p. Benton ir jos palydovė pasiekė praėjus keturioms dienoms po išvykimo iš Berno. P. Benton Lietuvoje neplanavo ilgai užsibūti, deja, susirgusi raupais, Kaune ji turėjo praleisti tris savaites. Tolesniuose ataskaitos puslapiuose autorė pateikia žinių apie Lietuvos politinę padėtį ir ekonomines sąlygas, gyventojų sveikatą ir medicinos pagalbą, religiją, tuo metu Lietuvoje veikusias šalpos organizacijas, pasidalija mintimis apie galimybę Lietuvoje įkurti jos atstovaujamos organizacijos skyrių.

P. Benton rašo, jog Lietuva nepriklausomybę paskelbė 1918 metų vasario 26 dieną (matyt, klaida įsivėlė bespausdinant mašinėle). Pasak jos, naujai suformuotai Lietuvos vyriausybei pritarė ir 75 000 lietuvių Amerikoje, susirinkusių Niujorke. Jos žiniomis, iš viso gyvena 6 mln. lietuvių, įskaičiuojant ir baltarusius (White Russians), kurie, p. Benton teigimu, nori būti Lietuvos valstybės dalimi. Matyt, tokią žinią jai kažkas įteigė viešnagės Kaune metu. Lietuvių kilmės asmenų ji priskaičiuoja 4 mln. Ir šiuo atveju viešnia iš užsienio pasirėmė tuometinės lietuvių propagandos duomenimis.

1919 metų padėtį Lietuvoje moteris įvardijo kaip sunkią ir kritišką. Pasak jos, Lietuvos vyriausybės atstovai nusipelnė „mūsų pagarbos už ištvermę ir moralinę laikyseną“, nes šiuo metu jie priversti šalį valdyti vokiečių okupacijos sąlygomis. Vokiečiai kontroliuoja geležinkelį, telegrafą, telefoną bei elektros tiekimą. Vokiečių Kauno gatvėse yra tiek, kad vienam lietuviui tektų 10 vokiečių kareivių. Ji taip pat pastebi, jog Vilnius tuo metu priklausė bolševikams ir kad beveik pusė šalies buvo jų rankose.

Autorė gyvai aprašo gegužės 8 dienos įvykį, kai vokiečiai išgirdo apie karo taikos sąlygas. Sulaukę žinių, tūkstančiai kareivių apsupo viešbutį „Metropolis“, kur buvo apsistoję užsienio misijų atstovai ir svečiai. Dauguma kareivių, atėję su ginklais ir rankinėmis granatomis, reikalavo nuplėšti prie viešbučio iškeltas Antantės narių vėliavas. JAV misijos atstovas papulkininkis Dawley buvo pasiųstas pasikalbėti su vokiečių karininkais ir įkalbinti nesiimti jokių veiksmų. „Per visą mūsų buvimo laiką [viešbučio] pirmojo aukšto laiptų aikštelėje stovėjęs kulkosvaidis su pražiota burna, nutaikyta į paradines duris, atrodė lyg būtų pačioje tinkamiausioje vietoje“, – prisiminė moteris. Bandydami sukontroliuoti padėtį, lietuviai padidino savo kareivių skaičių viešbutyje ir atgabeno dar vieną kulkosvaidį. P. Benton rašo, jog vėliau vokiečių karininkai prisipažinę, jog jiems buvo nelengva nuraminti savo įsismarkavusius kareivius ir užkirsti kelią smurtui.

„Lietuva trokšta ir, aš nuoširdžiai tuo tikiu, tai daro teisėtai, nepriklausomybės pripažinimo iš sąjungininkių, – pažymi autorė. – Būtent dėl to [pripažinimo neturėjimo] ji kiekviename posūkyje vis suklumpa.Aš tikiu, kad Lietuvos siekis yra teisėtas ir kad ji gali tapti stipria ir laisva tauta su tvirtu moraliniu stuburu.“  

Nors ataskaitos autorė savo kelionės į Lietuvą tikslų aiškiai neįvardija, sprendžiant, kiek daug dėmesio ji skiria apžvelgdama sąlygas Lietuvoje atidaryti jos atstovaujamos Jaunųjų moterų krikščionių asociacijos skyrių, į Lietuvą ji vyko būtent dėl to. Skyreliuose „Y.M.C.A. poreikis“ ir „Praktiniai pasiūlymai“ p. Benton teigia, jog čia asociacija tikrai yra laukiama ir kad tokį pageidavimą išsakęs net pats šalies prezidentas (Antanas Smetona). „Žmonėms, taip prislėgtiems karo, visos [mūsų] organizacijos veiklos būtų naudingos, – rašo p. Benton, – higienos ir doro gyvenimo pamokos moterims ir merginoms, kambarinių darbas moterims ir tinkami pasilinksminimai jaunimui, sveikatos priežiūra ir žaidimai vaikams ir t. t.“ Autorės nuomone, lietuviams kaip niekad reikia padrąsinimo ir vilties, o laiku į Lietuvą atėjusi organizacija būtų sutikta su dėkingumu. „Tikiu, kad tai puiki galimybė [mūsų organizacijai] ir kad ja reikėtų pasinaudoti“, – savo ataskaitą apie viešnagę Lietuvoje baigia Jaunųjų moterų krikščionių asociacijos atstovė[2].

Parengė Dalia Cidzikaitė 


[1] Mary L. Benton kelionės aprašymas „Report on Trip to Lithuania“ (Ataskaita apie kelionę į Lietuvą) – keturi su puse mašinraščio puslapiai – saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus kolekcijoje (Jono Šliūpo fondas).

[2] Remiantis interneto duomenimis, Y.M.C.A. Lietuvoje pradžia laikomi 1932 metai, kai Lietuvoje apsilankė oficialūs organizacijos atstovai. Y.M.C.A. Lietuvoje atsikūrė 1994 metais. Išteklius internete: http://www.ymca.int/member/ymca-in-europe/ymca-lithuania/