Apriboti kūno ir pažeminti nuodėmės, mes patys prie Dievo prisiartinti negalime. Dievas, pasak apaštalo Pauliaus, „gyvena neprieinamoje šviesoje“ ir jo „joks žmogus neregėjo ir negali regėti“ (1 Tim 6, 16). Tačiau, jei Dievas būtų tik neprieinamas, apskritai neturėtume vilties jį pažinti. Geroji naujiena ta, kad Dievas yra pažinus ir per Kristų prieinamas. Jo didybės ir šlovės spindesys per Kristaus kryžių nebeakina ir nebenaikina (kaip Senojo Testamento metu), bet apšviečia ir gelbsti: „tamsybėje sėdinti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems mirties šalyje ir šešėlyje užtekėjo šviesa (Mt 4, 16). Tikėdami Kristaus auka už mūsų nuodėmes, galime ateiti su pasitikėjimu pas Dievą, bendrauti su juo kaip su asmeniu, suvokti jo mintis, semtis iš jo išminties, guostis jo gerumu ir mylėti jo meile.

Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse (Hbr 1, 1–3).

Laiško hebrajams autorius, turėdamas omeny mūsų menkybės-nuodėmės ir Kristaus didybės kontrastą, Dievo Sūnų įvardina kaip galutinį apreiškimą, kaip Dievo apreiškimo, prasidedančio Senajame Testamente, pilnatvę. Jeigu į klausimą, kaip pažinti Dievą, reikėtų atsakyti kuo trumpiau, pakaktų dviejų žodžių – per apreiškimą. Iki mūsų dienų eschatologinės intrigos neprarandantis žodis apokalipsė (gr. ἀποκαλύψις) Naujajame Testamente vartojamas ne tik įvardinant Jėzaus Kristaus pasirodymą pasaulio pabaigoje, bet apskritai kalbant apie Dievo bei jo slėpinių atsivėrimą. Graikų kalboje apokalypsis reiškia parodymą to, kas yra paslėpta, apšvietimą to, kas skendi tamsoje, atidengimą to, kas uždengta.

Per apreiškimą neregimas Dievas tampa matomas ir suvokiamas. Apreiškimas atveria Dievo, koks jis yra iš tikrųjų, paveikslą. Apreiškimu suvokiame tai, ko patys savo prigimtiniais mentaliniais gebėjimais pažinti niekaip nepajėgtume. Čia galima pacituoti ir Vatikano II Susirinkimo dokumentą: „Dievišku apreiškimu Dievas norėjo atskleisti save ir tai, kas jo amžinai nuspręsta apie žmonių išganymą, siekdamas ‚pasidalyti dieviškaisiais turtais, kurie pranoksta bet kokį žmogaus supratimą‘“ (Dei Verbum, 6).

Šiame straipsnyje neturime galimybės aptarti Tomo Akviniečio įsitikinimo, kad ir prigimtinės proto šviesos pakanka iš dalies pažinti Dievą. Šis požiūris nebuvo svetimas ir apaštalui Pauliui: „neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių (Rom 1, 20). Frazę „aiškiai suvokiamos“ (gr. νοούμενα καθορᾶται) galėtume išversti ir „protaujant suvokiamos“. Todėl anglikoniškos teologijos tradicija kalba apie dvi Dievo knygas – gamtą ir Šventąjį Raštą, kurias mokėdami perskaityti mes susipažįstame su jų autoriumi.

Apreiškimas paliečia ne vien intelektą, bet taip pat jausmus ir valią, kitaip tariant, visą žmogišką esybę. Apreiškimo šviesa sušildo širdį, apšviečia protą ir duoda energijos valiai. Tokiu būdu mintyse susipainiojęs, nerangus tarnauti Dievui ir apskritai šventumo prasme bejėgis žmogus yra perkeičiamas taip, kad su džiaugsmu paklūsta Dievui ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad taip norisi. Žmogišką suvokimą transcenduojantis Dievo apreiškimas Kristuje Jėzuje, žmoguje iššaukia egzaltaciją ir garbinimą. Dievo šlovinimas ir garbinimas yra žmogaus atsakas save apreiškiančiam Dievui. Žmogaus ir Dievo susitikimas nėra rutininis ar drungnas įvykis, bet išskirtinis ir nepakartojamas, net jeigu jis kartojasi. Hansas Ursas von Balthasaras, atsakydamas į klausimą, kodėl aš vis dar krikščionis, pasitelkia kelias analogijas arba, jo žodžiais tariant, aproksimacijas, padedančias suprasti išskirtinį Kristaus įvykio pobūdį.[1]

Visų pirma Kristaus įvykį Balthasaras palygina su didžiu meno kūriniu, kuris tarsi pirmapradis gimdymas pasirodo kaip nepakartojamas stebuklas istorijoje. Nors kiekvienam meno kūriniui atsirasti egzistuoja tam tikros prielaidos, tačiau jos jokiu būdu nepaaiškina kūrinio genialumo priežasčių. „Atsirasti Mozarto „Užburtajai fleitai“ buvo daug pretekstų ir pavyzdžių ir Vienoje, ir Italijoje, jau buvo prigaminta daug medžiagos, bet kas paaiškins, kaip nepakartojama forma įsispaudė šioje materijoje?“ – pažymi Balthasaras. Šedevro gimimas įvyksta lemtingą kairos akimirką – teologai neretai atskiria dviejų graikiškų žodžių chronos ir kairos reikšmes, pastarajam suteikdami apvaizdos ir lemties konotacijas. Meno šedevrai yra tokie įtaigūs, kad bet kokie, net patys geriausi, jų aiškinimai nublanksta prieš juose slypinčią didybę. Pats meno kūrinys eksplikuoja save ir drauge kuria naują supratimą bei erdvę, kurių iki jo atsiradimo nebuvo. Staiga pagavę tokio stebuklo žinią, amžininkai patys pradeda kalbėti kūrinyje įkūnytomis kategorijomis. Šedevrą tam tikra prasme suvokia visi – Mozarto „Užburtoji fleita“ prieinama vaikui, ir net klausos neturintis gali sau niūniuoti Papageno arijas. Tačiau tokio kūrinio gelmė ir didybė atsiveria tik profesionalams, išlavinusiems savo jusles jo priėmimui. Visgi net ir jie negali paaiškinti, kaip gimė šis stebuklas.

Antra analogija, padedanti apčiuopti Kristaus išskirtinumą kitų religijų atžvilgiu, bet ir esminį Dievo išganymo motyvą, yra tikra asmeninė meilė. Anot Balthasaro, ji tokia pat reta, kaip ir didieji meno kūriniai. Kiekvienas kada nors yra mylėjęs, tačiau realiai į meilės valdas įžengia mažai kas ir dažniausiai tik akimirkai. Meilė kitokia nei aistra. Mylintis visą savo egzistenciją atiduoda kitam, kuriame regi ištisą pasaulį, tam tikrą absoliuto kokybę, tam tikrą vertybę, kurią matyti ir branginti neretai skirta tik jam. Dėl šito mylintis rizikuoja viskuo, net savo gyvybe, o tam tikrais atvejais ją ir atiduoda. Atsidavimas meilėje neatskiriamas nuo rizikos. Kaip genialaus meno kūrinio, taip ir meilės paaiškinti neįmanoma. Tai įtikinamai atskleidė Vladimiras Solovjovas Meilės prasmėje. Nežinia, kodėl Dievas pamilo būtent Izraelį, išsirinkdamas jį iš visų kitų tautų, negalime paaiškinti ir kodėl Jėzus pašaukė pas save vieną ar kitą mokinį, o ne kurį nors kitą žmogų jo vietoje. Todėl netikinčiųjų akyse meilė visuomet išlieka paikyste. Pasak Balthasaro, meilė nepaklūsta galiojantiems gyvenimo įstatymams ir eschatologiškai aiškina save pačią kaip nušvitusią amžinybės akimirką, kaip nuolatinai virš imanentiškumo užtekėjusią ištikimybę.

Galiausiai mirtis, Balthasaro žodžiais, myrio vienatvė, padedanti individui suvokti save kaip nepakartojamą asmenį, gali būti palyginta su Dievo apreiškimu Kristuje Jėzuje. Mirtyje žmogus atsiduria akistatoje su Dievu vienas monos pro monon, kur jo niekas iš pašalinių nebegali užstoti. Jį pasitinka tirianti Dievo ugnis, atverianti žemiškųjų darbų, kuriuos Paulius palygina liepsnojantiems šiaudams ar išgrynintiems brangiesiems metalams, vertę (1 Kor 3, 12). Taip pat nebėra galimybės ir prasmės nukreipti žvilgsnio į kitų nuopelnus ar prasižengimus, čia duodame apyskaitą Dievui ne už kitus, o už save (Rom 14, 12–13). Galima būtų tik paantrinti Balthasarui, kad jau šiapus apreiškimo šviesoje regime savo nuodėmes ir nuoširdžiai dėl jų gailimės, o kitų žmonių ydų nebematome – jas padengia meilė. Dievo gerumas skatina atgailauti už savo nuodėmes ir drauge ištirpdo kaltinimo, teismo ir pasmerkimo ledus (Rom 2, 1–4).

Nors kiekviena iš trijų analogijų atskleidžia skirtingus aspektus, visos jos pabrėžia tai, kas yra laisvai duodama, tai yra, malonę. Leiskime tai pasakyti pačiam Balthasarui:

Visos trys sritys, kiekviena savaip, parodo, ką gali reikšti „malonė“: kad esama tokio puikumo, kaip meno kūrinys, kuris be pavydo man duoda save, gali pasidaryti man suprantamas, pats iš savęs, bet vis dėlto erdvėje, kurioje esama mano supratimo kategorijų; kad esama tokio neįtikėtino dalyko, kaip Tu, kuris dėl visiškai nepaaiškinamos priežasties apsisprendė pasirinkti iš visų būtybių kaip tik mane savo meilės ir atsidavimo objektu. Ir kad yra nepermaldaujama egzistencijos pabaiga, kuri iš nesuvokiamos malonės man leidžia dar kartą išgyventi šiandieną tarp gyvųjų.

Pasirinkdamas šias tris analogijas, Balthasaras sąmoningai vengia iš Dievo apreiškimo padaryti sisteminę formulę ir ja visa paaiškinti. Ryškiausia Dievo apreiškimo šviesa švyti Jėzaus Kristaus asmenyje. Įsižiūrėję į Kristų, pamatome Dievą (Jn 14, 9). Tačiau, nors Dievas Kristuje pasidarė matomas, nors jis yra pažinus ir pamąstomas, – „o jei kas pamąstė absoliutą, tas esmingai pamąstė viską,“ – visgi Dievas išlieka nepaaiškinamu slėpiniu. Pasak Anzelmo įžvalgos, „maža akis neaprėpia daugiau, nors tai, kas pamatyta, driekiasi toliau nei suvokimo galia“. Ir tai yra ne krikščionybės trūkumas, o jos galia. Žvelgdamas į krikščionybės ateitį ir mėgindamas atsakyti į klausimą, kaip krikščioniškam tikėjimui išlikti pliuralistiniame pasaulyje ir jį paveikti, panašiai kaip ankstyvoji krikščionybė paveikė Romos imperiją, Balthasaras pirmenybę atiduoda malonės dovanotam tikėjimui. Tai tikėjimas atviras naujoms Dievo pažinimo prasmėms ir niekuo nenusipelnytai absoliučios meilės dovanai.

Ši išvada yra artima taip vadinamam Soreno Kierkegaardo „tikėjimo šuoliui“, apibūdinančiam egzistencinį judesį, kai pasikliaujama ne racionalumu, o širdimi. Ne argumentai, o malonė pažadina tikėjimą. Kaip atsakas į Dievo malonę tikėjimas tampa neišsenkančia versme, suteikiančia gyvenimui prasmę. Balthasaras parodo, kad tai, kas maloningai duodama, niekad negali būti racionaliai išsemta, nebent sudarkant dovanos tikrumą. O tai, kas neišsemiama, gavėjui yra nepaliaujama laimė. Mano manymu, šie akcentai yra ypatingai svarbūs, kadangi be apreiškimo kaip nuolatinai tekančios versmės krikščioniška teologija užsisklendžia savyje ir tampa nebeaktuali. Problema ne tame, kad krikščionių tikėjimo liudijimas šių dienų žmogui skamba archajiškai ir nepatraukliai, bet tame, kad pristatomas ne Dievas, o jo konstruktas.

Krikščionių teologija išskiria tris  apreiškimo „laikmenas“ – Raštą, Kristų ir tikėjimo bendruomenę. Dievo apreiškimas Kristuje Jėzuje išplaukia iš palaipsninio Dievo apreiškimo Senajame Testamente. Raštai liudija apie Kristų ir jame išsipildo visi Senosios Sandoros pažadai (Jn 5, 39; 2 Kor 1, 19). Apreiškimas perduodamas ir aiškinamas Bažnyčios. Krikščionių tikėjimo išpažinimai, kaip antai Apaštališkas ir Nikėjos išpažinimas, Bažnyčios tėvų raštai, katekizmai, sisteminė teologija ir dogmatika vysto ir plėtoja apreiškimo suteiktas tikėjimo tiesas. Tačiau jos gali tapti formalios ir tolimos. Todėl turime teologiškai kalbėti apie apreiškimą, ką ir daro Balthasaras, kaip santykį ir asmeninę patirtį.

Prie šio požiūrio formavimo nemažai prisidėjo Martinas Buberis, kurio įtaka akivaizdi ir Balthasaro svarstymuose. Buberio apmąstyti kokybiškai skirtingi Aš-Tu ir Aš-Tai santykiai be abejonės yra taikytini ir teologijoje. Krikščionio ir Dievo santykiui apibūdinti tinka Aš-Tu žodžių pora, o tikinčiojo ir tikėjimo tiesų santykį išreiškia Aš-Tai. Buberis teisus, teigdamas, kad Aš-Tu gali būti pasakytas tik visa esybe, o Aš-Tai visa esybe negali būti pasakyta. Tikėjimas Dievu yra daugiau nei tikėjimo tiesų žinojimas, ir ne visuomet jų nežinojimas trukdo tikėti. Dievo netenkina dalinis pasitikėjimas, net jei jis paremtas teisingomis žiniomis, jam reikia visos mano esybės.

Šventasis Raštas kaip Dievo žodis Dievą apreiškia tik tuomet, kai jį atgaivina Dvasia. Tuomet Tai virsta Tu. Tuomet tai nebe religinių postulatų sąvadas, amžių bėgyje surašytas kitų, bet man adresuoti Dievo meilės laiškai, jo Dvasia rašomi širdyje. Religinė raidė aprėžia Kristaus dovanojamą laisvę ir žudo, o Dvasia teikia gyvybę ir perteikia Dievo šlovę. Aiškindamas kuo  Dvasios tarnai skiriasi nuo Įstatymo mokytojų, Paulius pabrėžia, kad jų perduodamas Dievo žodis įsirėžia į širdį, klausytoją keičia iš vidaus ir daro panašų į Kristų (2 Kor 3 sk.).

Apokalipsė visų pirma ateina, atnešdama ne globalias nelaimes, bet asmeninį Dievo pažinimą. Šiandien Bažnyčiai reikalinga apaštališka dvasia, atgaivinanti negyvą Rašto raidę ir Tai paverčianti Tu. Šiandien, kaip niekad anksčiau, krikščionims būtinas pamatinis ir naujai išgyventas Dievo potyris, o ne jo pagrindu praeitais amžiais suformuotos refleksijos ir jų apibendrinimų žinojimas. Tačiau šių, jau Karlo Rahnerio plunksna užrašytų, minčių šiame straipsnyje nebeplėtokime, galbūt tai padarysime kitą kartą.


[1] Čia ir toliau remiamasi Balthasaro straipsniu „Kodėl aš vis dar krikščionis?“ Joseph Ratzinger, Hans Urs von Balthasar, Karl Rahner, Kodėl šiandien dar esu krikščionis? Sudarytojas Pranas Vildžiūnas, Aidai, 2008, p. 38-90.