Unsplash.com nuotr.

Šių metų sausio 25 d. sueina 30 metų nuo vieno žymiausių viduramžių meno tyrinėtojų Europoje Jurgio Baltrušaičio (jaunesniojo) (1903–1988) mirties. Kartais teigiama, kad būtent trys lietuviai suvaidino išskirtinį vaidmenį reprezentuojant Lietuvą prancūzų bendruomenei – semiotikas Algirdas Julius Greimas, filosofas Emanuelis Levinas ir meno istorikas J. Baltrušaitis[1]. Įžvalgiai apie Baltrušaičius (tėvą ir sūnų) yra rašęs minėtasis semiotikas A. J. Greimas: „Meno istorikas Baltrušaitis žinomas, į Rytus nuo Berlyno, kaip poeto Baltrušaičio sūnus, tai, į Vakarus nuo Berlyno, poetas Baltrušaitis žinomas kaip meno istoriko Baltrušaičio tėvas.“[2] Lietuvoje daugiau dėmesio yra sulaukęs Jurgis Baltrušaitis vyresnysis (1873–1944 m.), kuris buvo poetas bei diplomatas, ilgą laiką dirbęs Maskvoje. Tuo tarpu Vakarų Europoje J. Baltrušaitis (jaunesnysis) – sūnus yra geriau žinoma asmenybė. Meno istoriko tyrimai padėjo Europai atrasti romaniškąjį meną bei geriau susipažinti su Kaukazo šalių kultūriniu paveldu. Užsiimdamas intensyvia moksline ir akademine veikla, Jurgis Baltrušaitis (jaunesnysis), taip pat kaip ir tėvas, ilgą gyvenimo dalį dirbo diplomatu.

1903 m. gegužės 7 dieną, Maskvoje, poeto Jurgio Baltrušaičio ir jo žmonos Marijos Baltrušaitienės (Olovianščikovos) šeimoje gimė sūnus, kurį sutuoktiniai pavadino tėvo vardu – Jurgis. Įdomu, kad vėliau J. Baltrušaitis (jaunesnysis) nenoriai kalbėdavo, kad yra gimęs Maskvoje, ir visada kaip gimimo vietą nurodydavo Lietuvą. Anot kultūros teoretikės, menotyrininkės Odetos Žukauskienės, toks intelektualo elgesys galėjo liudyti, kad jis rinkosi lietuvišką tapatybę, kuri jam pirmiausia buvo pareigos forma[3]. Augdamas Maskvoje, J. Baltrušaitis (jaunesnysis) gavo puikų išsilavinimą vokiškoje klasikinėje gimnazijoje[4], kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas užsienio kalboms. Taigi jau nuo pat jaunystės J. Baltrušaitis (jaunesnysis) turėjo galimybę susipažinti su senosiomis klasikinėmis kalbomis – lotynų ir senovės graikų. Galima numanyti, kad išskirtinę svarbą berniuko jaunystėje jo formavimuisi turėjo ir galimybė susipažinti su tėvo, poeto J. Baltrušaičio aplinka. Ši terpė buvo tarsi visas tuometinis Rusijos intelektualų žiedas. Baltrušaičių namuose lankydavosi garsūs Rusijos poetai, rašytojai, dailininkai, teatralai: Konstantinas Belmontas, Viačeslavas Ivanovas, Valerijus Briusovas, Aleksandras Blokas, Andrejus Belas, Maksimas Gorkis, Igoris Severianinas, garsūs teatralai: Konstantinas Stanislavskis, Vsevolodas Mejerholdas, kompozitorius Aleksandras Skriabinas[5]. Būtent tokioje intelektualinėje aplinkoje turėjo galimybę augti jaunasis Baltrušaitis. Įdomus faktas, kad namuose berniuko lavinimu užsiėmė tik ką iš Marburgo universiteto sugrįžęs Borisas Pasternakas, kuriam 1958 m. buvo paskirta Nobelio literatūros premija.[6] Tiesa, Baltrušaičių šeima bendravo ne tik su Rusijos inteligentija, bet ir su žymiais Europos politikais bei menininkais. Šeima daug keliavo, lankėsi Vakarų Europoje, Skandinavijoje. Kelionių metu Jurgis (jaunesnysis) galėjo girdėti tėvą bendraujant su žymiais to laikmečio Europos politikais – Giovanni Amendola, Giovanni Papini ir kt.[7] Šiandien nėra lengva tiksliai įvertinti šių pažinčių reikšmės J. Baltrušaičio (jaunesniojo) gyvenime, tačiau matyti, kad beveik visą laiką J. Baltrušaitį (jaunesnįjį) supo įtakingi žmonės. Kaip pamatysime vėliau, įtakingi ryšiai galėjo turėti įtakos ir Lietuvos atstovavimo reikaluose.

Iš Baltrušaičių svečių Maskvoje sąrašo galima išskirti teatralus. Tikriausiai būtent jie turėjo įtakos, kad jaunasis Jurgis, susižavėjęs teatro menu, scenografija, pats svajojo Vakarų Europoje studijuoti šio sceninio meno ypatumus[8]. 1924 m. jis išvyko mokytis į Heidelbergą Vokietijoje, tačiau labai greitai persikėlė į to laikotarpio kultūros sostinę – Paryžių, studijuoti Sorbonoje. Įdomu, kad to laikmečio Prancūzijoje tokių studijų dar nebuvo, tad J. Baltrušaičiui (jaunesniajam) teko rinktis kitus mokslus. Kaip jau minėta anksčiau, čia vėl išskirtinę svarbą suvaidino jaunojo Baltrušaičio sutiktos asmenybės. Tuo metu, kai jis pradėjo studijas Sorbonoje, tais pačiais metais universitete pradėjo dirbti ir žymusis meno istorikas Henri Focillonas.[9] J. Baltrušaitis (jaunesnysis) nusprendė studijuoti meno istoriją, nes, kaip pats tikėjo, tai iš dalies susiję su teatru.[10] Neilgai trukus J. Baltrušaitis (jaunesnysis) įsiliejo apie H. Focilloną besiburiančių jaunų tyrėjų grupę ir profesoriaus paskatintas ėmė tyrinėti Užkaukazės kraštų (Armėnijos, Gruzijos) kultūrą, jų meno ryšį su krikščionybe. Tuo metu ne kiekvienas mokslininkas turėjo galimybę vykti į Užkaukazę ir ten darbuotis. Šiuo atveju, kaip pažymi O. Žukauskienė, pasitarnavo tėvo Jurgio Baltrušaičio, buvusio Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu Rusijoje bei vėliau atstovu Persijos ir Turkijos kraštams, statusas.[11] Taigi jaunasis Baltrušaitis galėjo imtis tuo metu Europoje gana egzotiškai atrodančių Užkaukazės ir Azijos šalių meno tyrimų. 1927–1928 m. Sorbonos universiteto auklėtinis keliavo po Gruziją ir Armėniją, ten fotografavo ikonografinę medžiagą, fiksavo ir perpiešdavo architektūros paminklus. Šios medžiagos užteko J. Baltrušaičio (jaunesniojo) daktaro disertacijai bei solidiems meno istorijos veikalams: „Ornamentinė stilistika romaninėje skulptūroje“ (1931), „Šumerų menas, romaninis menas“ (1934)[12]. O. Žukauskaitė yra teigusi, kad J. Baltrušaičio (jaunesniojo) veikalai ne visada buvo suprasti, o kartais vertinti skeptiškai.[13] Vis dėlto šio meno istoriko įžvalgos neabejotinai buvo inovatyvios ir paveikė požiūrį į romaniškąjį meną. J. Baltrušaičio (jaunesniojo) darbai tarsi įvedė romaniškąjį dėmenį į Europos viduramžių meno suvokimą.[14] Didesnė dalis mokslininko tekstų parašyti prancūzų kalba, tačiau yra darbų ir lietuvių kalba: „Asirijos menas“ (1933 m.), „Visuotinė meno istorija“ (1934 m.), „Bizantijos menas (1935 m. )“, „Fantastiškieji viduramžiai“ (leidimas lietuvių kalba 2001 m.).

J. Baltrušaitis (jaunesnysis) ne tik buvo garsiojo H. Focillono mokinys, bet tapo ir jo žentu.  1931 m. jis vedė jo įdukrą Helene Castell. Jie susipažino kelionės po Prancūziją metu, kada H. Focillonas ir jo mokiniai (tarp jų buvo ir Jurgis Baltrušaitis (jaunesnysis) lankė romaninius ir gotikinius paminklus[15].

XX a. 4 deš. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Gali būti, kad šio darbo jis ėmėsi paragintas tėvo. Literatūrologas Bronius Vaškelis prisiminimuose teigė, kad J. Baltrušaitis (jaunesnysis) girdėjęs tėvo apgailestavimą, kad taip gyvenimas susiklostė ir jis (tėvas – R. J. past.) pradžioje nuėjo į rusų literatūrą. Todėl sūnui baigus studijas Sorbonos universitete, tėvas paliepęs dirbti Vytauto Didžiojo universitete, Kaune, ir bent iš dalies atpirkti „tėvo skolą Lietuvai“.[16]

J. Baltrušaičio (jaunesniojo) kaip diplomato veikla istoriografijoje bei amžininkų atsiminimuose vertinama nevienareikšmiškai. Galima rasti tiek jo veiklos kritikos, tiek ir pozityvių vertinimų. Tokiems svarstymams daugiausia įtakos darė XX a. 7 deš. Paryžiuje kilusi suirutė tarp lietuvių diplomatų.

Dar 1925 m. Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje vadovu buvo paskirtas pirmas oficialus diplomatinis atstovas Petras Klimas. Buvo stengtasi aktyviau plėtoti ekonominius ir kultūrinius tarpvalstybinius santykius. Tačiau prekyba su Prancūzija nebuvo itin aktyvi[17]. Kultūrinis bendradarbiavimas buvo vaisingesnis. To vienas iš iniciatorių buvo Jurgis Baltrušaitis (jaunesnysis). 1931 m. jis buvo paskirtas Lietuvos atstovybės Prancūzijoje kultūriniu patarėju. Eruditas, puikai išmanantis Vakarų Europos kultūrą, mokantis užsienio kalbų, turintis daug pažinčių tarp prancūzų mokslininkų, diplomatų, buvo daug žadanti asmenybė siekiant vystyti lietuvių ir prancūzų santykius. Dirbdamas kultūriniu patarėju, J. Baltrušaitis (jaunesnysis) nemažai laiko praleisdavo Kaune, nes čia dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Gyvenimas Lietuvoje meno istorikui ir diplomatui padėjo ne tik geriau susipažinti su šios šalies aktualijomis, bet ir giliau pažinti lietuvių kultūrą ir meną. J. Baltrušaitis (jaunesnysis), puikiai išmanydamas Vakarų Europos meninį skonį, galėjo atrasti, kas prancūzams būtų įdomu lietuvių mene. Vienas reikšmingiausių tarpukario Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinio bendradarbiavimo įvykių buvo 1935 m. Paryžiaus Trokadero etnografijos muziejuje surengta Baltijos šalių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – liaudies meno paroda, kurioje buvo lietuvių liaudies meno skyrius[18]. Būtent už šios parodos suorganizavimą Prancūzijoje atsakingas buvo – J. Baltrušaitis (jaunesnysis). Anot paties meno istoriko ir diplomato, lietuvių liaudies meno skyrius parodoje išsiskyrė iš kitų ir atrodė solidžiausiai.[19] Pats J. Baltrušaitis (jaunesnysis) parodos kataloge pristatė eksponatus, apžvelgė Lietuvos istoriją, nurodė lietuvių istorinius ryšius su Rytų ir Vakarų kaimynais, kurie turėjo įtakos Lietuvos dailės raidai.[20] Beje, įdomus faktas, kad parodos katalogo įvadą parašė H. Focillonas, o tai prisidėjo prie renginio populiarumo. Paroda buvo gausiai lankoma. Ją teigiamai vertino žymūs Prancūzijos meno veikėjai. Kaip teigė A. J. Greimas: „Jo (J. Baltrušaičio (jaunesniojo) – past.) surengtoji 1935 m. Baltų liaudies meno paroda Paryžiuje buvo vienas iš labiausiai pavykusių lietuvių kultūrinių pasirodymų tarptautinėje meno aikštėje.“[21] Tiesa, parodų organizavimas nebuvo vienintelė diplomato veikla supažindinant Vakarų Europą su lietuvišku menu. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) tyrinėjo lietuvių liaudies kūrybą, rašė apie tai straipsnius. Galiausiai 1948 m., jau prasidėjus Lietuvos okupacijai, jo tyrimai apie šią meno sritį sugulė į Miunchene išleistą knygą „Lithuanian Folk Art“[22].

Tarpvalstybinis kultūrinis bendradarbiavimas nebuvo vienpusis. Gyvendamas Kaune, Jurgis ir Helene Baltrušaičiai dalyvavo lietuvių ir prancūzų draugijos renginiuose[23]. Taigi stengtasi ir lietuvius sudominti prancūziškuoju menu. Kaip to pavyzdį, galima paiminėti 1937 m. Jurgio ir Helene kuruotą parodą „Napoleonas I“, skirtą 125 Napoleono žygio per Lietuvą metinėms paminėti.

1939–1940 m. Europoje prasidėjus neramumams keitėsi ir Lietuvos diplomatų darbas. Kultūrinių tarpvalstybinių santykių vystymas vis ėjo į šešėlį, o maksimaliai svarbią vietą diplomatijoje užėmė politiniai ir militariniai klausimai. Lietuvių diplomatams tuo metu svarbiausias tapo Lietuvos valstybingumo likimas. Kadangi J. Baltrušaitis (jaunesnysis) tarpukario laikotarpiu atstovavo kultūrinei sferai, jo likimas karo metais skyrėsi nuo daugelio kitų diplomatų. Čia derėtų kalbėti apie visą Baltrušaičių šeimą. XX a. 4 deš. pabaiga išskirtinai sudėtinga buvo Jurgio tėvui J. Baltrušaičiui vyresniajam, kuris dirbo Maskvoje. Tuo metu „Didžiųjų valymų“ įbaugintas, matydamas sovietų represijas prieš savo žmoną ir kitus kultūros žmones, jis gyveno apsuptas baimės jausmo.[24] Dideliu džiaugsmu Jurgiui Baltrušaičiui vyresniajam tapo 1938 m. P. Klimo pasiūlyta patarėjo vieta Prancūzijoje[25]. Tai reiškė ne tik šansą pabėgti nuo sovietinių represijų, bet ir galimybę gyventi šalia savo sūnaus ir kartu dirbti. Tiesa J. Baltrušaitis vyresnysis Prancūzijoje gyveno neilgai – 1944 m. sausio 3 dieną mirė.

1940 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos pasiuntinybė Prancūzijoje buvo uždaryta, o joje įsikūrė sovietų atstovai. Neoficialiąja pasiuntinybe tapo privatus Stasio Antano Bačkio butas Paryžiuje[26]. Būtent S. A. Bačkis nuo 1940 m. tapo Lietuvos atstovu Prancūzijoje. Vertinant J. Baltrušaičio (jaunesniojo) veiklą, dera pastebėti, kad XX a. 5–6 deš. profesorius užsiėmė intensyvia moksline ir akademine veikla, skaitė paskaitas garsiuose Vakarų Europos ir pasaulio universitetuose, išleido garsiausius savo veikalus. Vis dėlto, kaip prisimena S. A. Bačkis, J. Baltrušaitis (jaunesnysis) labai prisidėjo ir prie informacinio darbo stengiantis pasaulio visuomenę supažindinti su Lietuvos okupacija ir sovietų vykdytomis represijomis[27]. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) kartu su S. A. Bačkiu leido informacinį leidinį „Bulletin Lithuanien“ (nuo 1951 m. išėjo 8 numeriai). Nuo 1951 m. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) ėjo pasiuntinybės patarėjo pareigas. Dar nuo 1944 m. jis dalyvaudavo įvairiuose tarptautiniuose pasitarimuose, tarptautiniuose sąjūdžiuose, nuo 1950 m. – Lietuvių komiteto europiniam sąjūdžiui vicepirmininkas, o nuo 1960 m. – Lietuvių europinio Sąjūdžio generalinis sekretorius[28]. Lietuvių diplomatams, stengiantis kuo labiau viešinti Lietuvos okupacijos klausimą, buvo naudinga pasinaudoti J. Baltrušaičio (jaunesniojo) statusu ir jo pažintimis Prancūzijoje. Baltrušaičių šeima buvo užmezgusi pažintis su garsiais prancūzų kultūros, mokslo veikėjais, politikais, diplomatais. Čia svarbų vaidmenį atliko ir Jurgio žmonos Helene pažintys. Kaip gerą to pavyzdį galima pateikti H. Baltrušaitis prisiminimus: „Vienas dalykas mano motinai teikdavo daug malonumo. Kasmet, Paryžiaus išvadavimo dieną, jos aplankyti atvažiuodavo generolas Charlles de Gaulleis su ponia de Gaulle, gyvenę kaimynystėje, už kokių dešimties kilometrų. Paprastai dalyvaudavome ir mudu su Jurgiu. Generolas su Jurgiu bendraudavo ypač bičiuliškai.“[29] Anot diplomatijos tyrinėtojo Lauryno Janušausko, tokios pažintys galėjo padėti stengiantis užmegzti ryšius su „golistais“ ir taip bandyti judinti Lietuvos laisvinimo klausimą[30]. Tiesa, žvelgiant į Prancūzijos politikų veiksmus, neatrodytų, kad daug dėmesio kreipta į mažos okupuotos šalies reikalus. Prancūzijos valdžia gana aiškiai buvo nurodžius, kad toleruos lietuvių diplomatų veiklą, jei tik ji nebus politinė.

Naują diplomatinio Lietuvos atstovavimo Prancūzijoje etapą ženklino S. A. Bačkio pasitraukimas iš Paryžiaus 1960 m. Teorinių galimybių užimti atstovo Prancūzijoje vietą turėjo 4 lietuviai, turėję Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos išduodamas korteles. Tai buvo: Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, J. Baltrušaitis (jaunesnysis), Antanas Liutkus ir gen. štabo. pulk. Juozas Lanskoronskis. Dar 1960 m. kovo 10 d. S. Lozoraitis ir S. A. Bačkis buvo susitikę aptarti, kas galėtų užimti Lietuvos atstovo Prancūzijoje vietą. Kaip labiausiai tinkamas kandidatas buvo minimas J. Baltrušaitis (jaunesnysis).[31] Nepaisydamas to, pats J. Baltrušaitis (jaunesnysis) nurodė, kad galėtų būti tik „antruoju“ asmeniu. Savo sprendimą jis motyvavo tuo, kad užsiima intensyvia moksline veikla bei tuo, kad nepakankamai gerai moka lietuvių kalbą.[32] Vis dėlto buvo pasiektas susitarimas. Sutarta, kad J. Baltrušaitis (jaunesnysis) turės pusę metų vadovauti pasiuntinybei, po kurių vėl grįš prie pasiuntinybės patarėjo pareigų.[33] Po tų pusės metų vadovavimą pasiuntinybei Paryžiuje vėl perims S. Lozoraitis. Taigi nuo 1960 m. iki 1965 m. Lietuvos pasiuntinybės atstovas buvo Lietuvos diplomatijos šefas S. Lozoraitis. Deja, bet tenka paminėti, kad šis laikotarpis buvo sudėtingas net tik sprendžiant Lietuvos laisvinimo klausimą, bet ir itin įtemptas Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) viduje. Dešimtmečio viduryje prasidėjo nesutarimai tarp S. Lozoraičio ir kitų dviejų diplomatų – J.  Baltrušaičio (jaunesniojo) ir A. Liutkaus. Diplomatijos šefas kaltino A. Liutkų dėl neveiklumo ir 1964 m. sumažino jo atlyginimą[34]. Tuo metu JAV Valstybės departamentas pinigus siųsdavo per Romoje buvusi S. Lozoraitį, kuris tuos pinigus persiųsdavo. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) buvo itin nepatenkintas tokiu diplomatijos šefo poelgiu.[35] Vis dėlto tai nebuvo vienintelis epizodas šiame konflikte. Kitas gana plačiai nuskambėjęs įvykis buvo 1966 m. vasario 17 d. prancūzų opoziciniame laikraštyje „Aux Ecoutes“ išspausdintas pranešimas. Jame buvo nurodyta, kad lietuvių kasmet Paryžiuje organizuojamą Vasario 16 d. minėjimą uždraudė surengti Prancūzijos valdžia.[36] Kaip pagrindinį motyvą opozicijos laikraštis nurodė valdžios nenorą gadinti diplomatinių santykių su Sovietų Sąjunga, nes artėjo prezidento gen. Ch. de Gaulle vizitas į Maskvą.[37] Vis dėlto neva toks opozicijos susirūpinimas lietuvių padėtimi Prancūzijoje Lietuvos diplomatams kainavo daug įtampos su Prancūzijos valdžia ir vidinių LDT nesutarimų. Lietuvių diplomatai nenorėjo prisiimti atsakomybės už tokios informacijos skleidimą. Tai dar pablogino S. Lozoraičio ir J. Baltrušaičio (jaunesniojo) santykius. S. Lozoraitis kaltino J. Baltrušaitį (jaunesnįjį), jog jis tarsi nurodė, kad laikraščiui informaciją suteikė diplomatijos šefas[38]. Galiausiai padėtį dar labiau pablogino, kai A. Liutkus, ruošdamas pakvietimus Prancūzijos oficialiems asmenins, kvietime netinkamai nurodė S. Lozoraičio titulus.[39] Visi šie įvykiai neigiamai paveikė Prancūzijos valdžios opiniją apie S. Lozoraitį, o tai nulėmė, kad Prancūzijos užsienio reikalų ministerija nepratęsė jo diplomatinės kortelės. Tuo tarpu J. Baltrušaičiui (jaunesniajam) ir A. Liutkui diplomatinės kortelės buvo pratęstos. L. Jonušauskas yra pateikęs savo hipotezes, kodėl S. Lozoraičiui diplomatinė kortelė nepratęsta, o J. Baltrušaičiui (jaunesniajam) ir A. Liutkui leista veikti toliau. Nurodomos 4 galimos priežastys: 1) J. Baltrušaitis (jaunesnysis) ir A. Liutkus stengėsi paveikti Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją, kad ji tarsi išstumtų S. Lozoraitį iš pareigų Prancūzijoje; 2) JAV ir Prancūzijos valdžiai priimtinesnė buvo J. Baltrušaičio (jaunesniojo) kandidatūra, nes jis turėjo ryšių su prancūzų politikais. Prancūzų politikai akcentuodavo, kad norėtų, jog lietuvių diplomatų veikla nebūtų politinė, kitaip tariant, nekenktų Paryžiaus ir Maskvos santykiams. Nereikėtų pamiršti ir to, kad J. Baltrušaičio (jaunesniojo) žmona dirbo JAV ambasadoje Paryžiuje, o tai taip pat galėjo turėti svarbios įtakos; 3) LDT nesugebėjimas iš vidaus spręsti savo problemų; 4) Krizė parodė, kad JAV Valstybės departamentas nepakankamai vertino Lietuvos diplomatinę tarnybą.[40]

Taigi nuo XX a. 7 deš antrosios pusės J. Baltrušaitis (jaunesnysis) ir A. Liutkus tarsi užėmė Lietuvos atstovų vietas Prancūzijoje. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad diplomatijos šefas S. Lozoraitis atleido A. Liutkų iš pareigų Prancūzijoje ir nepripažino J. Baltrušaičio (jaunesniojo).[41] Nepaisydama to, Prancūzijos valdžia ir JAV Valstybės departamentas palaikė J. Baltrušaitį (jaunesnįjį), tad į Paryžių toliau buvo siųstos piniginės lėšos, o ir patys prancūzai pabrėžė, kad laiko J. Baltrušaitį (jaunesnįjį) laikinuoju reikalų patikėtiniu[42]. Tokias pareigas J. Baltrušaitis (jaunesnysis) ėjo iki pat savo mirties 1988 m. 1989 m. pareigas perėmė S. A. Bačkis.

Kaip pagrindinius J. Baltrušaičio (jaunesniojo) darbus atstovaujant Lietuvos interesams reikėtų paminėti tai, kad jis prisidėjo ruošiant įvairius leidinius, informuojančius pasaulio opiniją apie Lietuvos okupaciją. Svarbus diplomato darbas yra ir taa, kad J. Baltrušaičio (jaunesniojo) pastangomis ir jo pažintimis 1965 m. pavyko gauti Prancūzijos valdžios pritarimą vizituoti trijų buvusių nepriklausomų Baltijos šalių piliečių pasus, gauti identifikacijos korteles, kuriose būtų įrašas „lietuvių tautybės“.[43] Anksčiau kortelėse buvo įrašoma „lietuvių kilmės pabėgėlis“ ar net „rusų kilmės“[44].

Vis dėlto ryškiausią žymę profesorius J. Baltrušaitis (jaunesnysis) paliko meno kultūros tyrimuose. Literatūros tyrinėtoja Violeta Kelertienė J. Baltrušaitį (jaunesnįjį) išskiria tarp garsiausių XX a. lietuvių mokslininkų, šalia jo įvardindama A. J. Greimą bei archeologę ir antropologę Mariją Gimbutienę.[45] J. Baltrušaitį (jaunesnįjį) galima laikyti ir vienu iš didžiausio populiarumo sulaukusių lietuvių mokslininkų. Anot menotyrininko Algirdo Gaižučio, J. Baltrušaičio (jaunesniojo) talentas ypač atsiskleidė tyrinėjant Europos viduramžių kultūrą ir meną. Jo parašyti darbai pasidarė ne tik plačiai žinomi intelektualams, bet ir labai mėgstami skaitytojų.[46] J. Baltrušaičio (jaunesniojo) knygos daugelį metų buvo vienos populiariausių meno istorijos ir mokslo knygų Prancūzijoje.[47]



[1] O. Žukauskienė, Jurgio Baltrušaičio (jaunesniojo) kultūrinė ir diplomatinė veikla Lietuvoje ir Prancūzijoje, Prancūzijos lietuvių bendruomenė: istorija ir dabartis, sudarė L. Saldukas,  Vilnius, 2009, p. 52.

[2] A. J. Greimas, Iš arti ir iš toli. Literatūra kultūra ir grožis. Vilnius, 1991, p. 229.

[3] O. Žukauskienė, Jurgio Baltrušaičio (jaunesniojo) kultūrinė... ,p. 38-39.

[4] A. Gaižutis, Kultūros vertybės ir erzacai, Vilnius, 1993, p. 263.

[5] Ten pat.

[6] Ten pat.

[7] O. Žukauskienė, Jurgio Baltrušaičio (jaunesniojo) kultūrinė..., p. 39.

[8] A. J. Greimas, Iš arti ir toli..., p. 230.

[9] Ten pat.

[10] Ten pat.

[11] O. Žukauskienė, Jurgio Baltrušaičio (jaunesniojo) veikla..., p. 40.

[12] Ten pat.

[13] A. Musteikis, Iš J. Baltrušaičio archyvo gelmių, http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/is-j-baltrusaicio-archyvo-gelmiu/232262 [Žiūrėta 2016 11 13].

[14] A. J. Greimas,  Iš arti ir iš toli..., p. 232.

[15] O. Žukauskienė, Jurgio Baltrušaičio (jaunesniojo) veikla, p. 41.

[16] Bronius Vaškelis, Žvilgsnis iš atokiau, Vilnius, 2004, p. 29.

[17] A. Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatai Prancūzijoje...,p. 30.

[18] O. Kazlauskienė, Jurgio Baltrušaičio (jaunesniojo) veikla..., p. 45.

[19] Z. Žemaitytė, Paulius Galaunė, Vilnius, 1988, p. 138-139.

[20] O. Kazlauskienė, Jurgio Baltrušaičio (jaunesniojo) veikla..., p. 46.

[21] A. J. Greimas, Iš arti ir iš toli...p. 233.

[22] J. Baltrušaitis, Lithunian Folk Art, Miunchen, 1948.

[23] Ten pat, p. 47.

[24] L. Tapinas, Imk klajokli, žibintą vilties. Poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio gyvenimo kronika, Vilnius, 2000, p. 419-420.

[25] O. Žukauskienė, Jurgio Baltrušaičio (jaunesniojo) veikla..., p.48.

[26] A. Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatai Prancūzijoje...p. 34.

[27] S. A. Bačkis, Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 06 15 – 1990 03 11), Vilnius, 1999, p. 16.

[28] A. Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas..., p. 190.

[29] Namas Maranvilyje. Svečiuose pas Helene Baltrušaitis, http://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=600&str_id=2916 [Žiūrėta 2016 11 15].

[30] L. Jonušauskas, Likimo vedami..., p. 276.

[31] L. Jonušauskas, Lietuvos diplomatinis atstovavimas Prancūzijoje 1940–1960 m., Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2 (8), p. 63.

[32] A. Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas..., p. 191.

[33] Ten pat, p. 192.

[34] L. Jonušauskas, Likimo vedami..., p. 279

[35] Ten pat.

[36] Ten pat, p. 280.

[37] Ten pat.

[38] Ten pat.

[39] A. Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas..., p. 197.

[40] L. Jonušauskas, Likimo vedami..., p. 290.

[41] Kadangi S. Lozoraitis nebuvo suteikęs J. Baltrušaičiui jokių pareigų, diplomatijos šefui ir nereikėjo jo atleisti. Plačiau apie tai L. Jonušauskas, Likimo vedami..., p. 284.

[42] Ten pat, p. 285.

[43] Ten pat, p. 278-279.

[44] Ten pat, p. 278.

[45] U. Eco „Rožės varde“ – lietuviški pėdsakai, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-02-09-u-eco-rozes-varde-lietuviski-pedsakai/155350 [Žiūrėta 2018 01 16].

[46]  A. Gaižutis,  „Jurgis Baltrušaitis – garsus menotyrininkas ir kultūrologas“, įvadinis straipsnis knygoje J. Baltrušaitis, Visuotinė meno istorija, 2–asis leidimas, Kaunas, 1992, p. VII.

[47] A. J. Greimas,  Iš arti ir iš toli..., p. 228.