Kadras iš rež. Jacques'o Rozier filmo „Sudie, riešutėli“ („Adieu Philippine“, 1962 m.).

Dešimtyje Lietuvos miestų prasidėjo prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Informacinio rėmėjo – radijo stoties XFM – studijoje lankėsi šio festivalio programos sudarytoja Eglė Maceinaitė, ji papasakojo, ką šiais metais išvys prancūzų kino gerbėjai.

Kadras iš rež. Neïlo Beloufos filmo „Occidental“ („Occidental“, 2016 m.).

Daugiau miestų, daugiau filmų

Pirmasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ surengtas 2006 metais Vilniuje. Tačiau jau nuo pat pradžių, kaip pasakoja šiųmetės programos sudarytoja Eglė Maceinaitė, organizatoriai ketino plėstis.

„Pirmajame parodyta dešimt filmų keliuose Vilniaus kino teatruose. Atrodytų, ne taip jau mažai. Tačiau nuo pat pradžių turėjome viziją plėstis, rodyti retrospektyvinius programas, kino klasiką. Tryliktieji „Žiemos ekranai“ jau vyks dešimtyje Lietuvos miestų, šiemet įsijungė Plungė, Gargždai, Ukmergė. Juk demokratiška prancūzų kultūra tarsi sako, kad menas turi būti visiems, todėl Prancūzų institutas plačiai naudoja šį modelį. Kita vertus, mūsų publika jau susipažinusi su prancūzišku kinu, ji domisi juo, nusimano apie jį. Todėl kasmet vis brandesnė programa, pasikviečiame daugiau svečių, rodome įvairesnių filmų bei reikšmingų kino figūrų retrospektyvų“, – pasakoja viena iš festivalio organizatorių.

Kadras iš rež. Antoine’o Barraud filmo „Menininko portretas“ („Le Dos rouge“, 2015 m.).

Viskas, kas ne Holivudas

Paprašyta atskleisti, kas yra tas prancūziškas kinas, E. Maceinaitė šypsosi: „Iš tiesų labai keblu atsakyti į šį klausimą. Daugelis apibūdina: žavus ir šarmingas. Bet kas gi tai yra? Prancūziško kino stiprybė ta, kad jis niekada nepalieka abejingų: patinka arba ne; žavi arba ne. Nesvarbu, kokie jausmai apima, bet iš salės niekada neišeisi tuščias ir nieko neišmokęs. Sakyčiau, šarmo jam suteikia stiprus lokalumas: Paryžius, kiti simboliai, kurie kartu sugeba kalbėti apie svarbias, globalias temas, artimas žiūrovui. Gal nepasakysiu per stipriai, bet man atrodo, kad prancūzų kinas yra viskas, kas nėra Holivudas, kuriame viskas sustyguota, teisinga, gražūs vaizdai ir gražūs aktoriai, lengvas įspūdis. O prancūzų kine daug ką lemia atsitiktinumas, jame realybė visiškai kitaip vaizduojama nei kitų šalių kine.

Štai filme apie Jeano Luco Godard‘o kūrybą („Bardot ir Godard“, rež. Jacques'as Rozier, 1962 m.), kuris įtrauktas į šio festivalio programą, režisierius nori viską nufilmuoti vienu kartu, taip sukurdamas atsitiktinumo įspūdį. Tai – labai prancūziška.“

Kadras iš rež. Jacques'o Rozier filmo „Bardot ir Godard“ („Bardot et Godard“, 1963 m.).

Svečias kasdienybėje

E. Maceinaitė sako, kad, palyginti su ankstesniais, šiemet „Žiemos ekranų“ programos struktūra pasikeitė.

„Anksčiau programa buvo aiškiai padalyta į pagrindinę, kurioje rodyti pastarųjų dvejų metų filmai, ir retrospektyvinę. Šiais metais yra pagrindinė, dvi retrospektyvos, animacija vaikams ir speciali programa, skirta paminėti Lietuvos valstybės šimtmetį. Šiame festivalyje daug klasikos, filmuose pasireiškia didžiulė kūrybinė laisvė ir vaizduotė, o temos – labai įvairios, net išskirti dominuojančią būtų sunku. Tačiau vienas iš programos kriterijų – parodyti prancūzų kino įvairovę. Pagrindinė programa „Svečias kasdienybėje“ atskleidžia savitą, per save perfiltruotą žvilgsnį į supančią realybę ir žmogaus santykį su pasauliu, kitu ir kitokiu.

Kadras iš rež. Valérie Massadian filmo „Mila“ („Milla“, 2017 m.).

Eglės Maceinaitės geriausi

Paprašyta rekomenduoti festivalio filmus klausytojams, ypač nesusipažinusiems su prancūzišku kinu, „Žiemos ekranų“ programų sudarytoja šypsosi: „Siūlau nedvejoti ir susipažinti. Juk smagu pamatyti, ko dar nematei. Suprantama, jei žmogui neįdomu, nenutempsi jo už rankos į salę. Bet kinas – puiki meno forma, kodėl gerai nepraleisti vakaro?“

Pasak Eglės, pagrindinėje programoje yra įdomių filmų, gerai nuskambėjusių tarptautiniuose festivaliuose. Ji rekomenduoja „Menininko portretą“ (rež. Antoine'as Barraud, 2015 m.) ir „Milą“ (rež. Valérie Massadian, 2017 m.), juolab su abiem režisieriais bus galima susitikti „Žiemos ekranuose“.

Dar vienas nuostabesnių filmų „Barbara“ (rež. Mathieu Amalrico, 2017 m.) – apie Lietuvoje nedaug kam žinomą šansono dainininkę. Režisierius, nenorėdamas eksploatuoti jos mirties ir gyvenimo istorijos, sukūrė antibiografinį filmą, t. y. vaizduoja filmo apie Barbarą kūrimą. Sukūrė tokį atstumą, dėl kurio žvelgi ne į biografiją, o į aktorės bandymą persikūnyti į dainininkės vaidmenį. Tiesą sakant, filmas yra visiškas labirintas.

Eglė taip pat rekomenduoja „Occidental“ (rež. Neïlas Beloufa, 2016 m.), kuriame daug įtampos, kičinio dekoro ir kuris kalba apie šiandienos visuomenę ir jos bėdas: homofobiją, islamofobiją ir pan.

O nenorintiesiems sunkaus kino festivalio programos sudarytoja siūlo smagią paryžietišką komediją „Sveiki atvykę į Monparnasą“ (rež. Léonor Serraille, 2017 m.), kurioje pasakojama apie nesusitupėjusios merginos susidūrimą su Paryžiumi, kuriame jai tenka kurti gyvenimą iš naujo.

Iš specialiosios programos repertuaro Eglė rinktųsi naujosios bangos filmą apie gyvenimą, meilę, išsiskyrimą – „Sudie, riešutėli“ (rež. Jacques'as Rozier, 1962 m.).

Šiais metais paruoštos net dvi retrospektyvinės programos. Jeano Pierre'o Melville‘io filmuose bus galima pamatyti aktorių Jeaną Paulą Belmondo, kurį tikriausiai žino net visiškai nesidomintieji kinu: „Skundikas“ (1962 m.) ir „Leonas Morenas, Kunigas“ (1961 m.). Pasak E. Maceinaitės, J. P. Melville'io filmai pasižymi kliniška švara (ilgi planai, mažai kalbėjimo, rimtos temos apie egzistencializmą, žmogaus kovas), kuriai kontrasto suteikia padūkėlis berniukiškos išvaizdos J. P. Belmondo. Beje, filmuodamasis ir pats aktorius gerai nesuprato: ar jis yra skundikas, ar ne, mat filmo scenarijus – sudėtingas, daug siužeto vingių ir įtampos.

Antroji retrospektyva skirta aktorės Jeanne Moreau, praėjusių metų liepą mus palikusios, atminimui. Ji laikoma prancūziškumo ikona, atspindinti prancūzišką gyvenimo būdą, jos intelektas didžiulis, aktorė labai išprususi ir nestandartinio grožio. Festivalyje bus parodytas naujosios bangos filmas „Liftas į ešefotą“ (rež. Louisas Malle'is, 1957 m.), kuriame ją pirmą kartą filmavo be grimo, nors iki tol ji laikyta nefotogeniška. Festivalyje bus galima pamatyti su šia aktore Lietuvoje dar nerodytą filmą „Kambarinės dienoraštis“ (rež. Luis Buñuelis, 1964 m.).

Suprantama, tai – tik nedidelė festivalio programos dalis. Daugiau informacijos apie filmus, svečius ir specialius renginius ieškokite festivalio puslapyje ir feisbuko paskyroje.

Kadras iš rež. Mathieu Amalrico filmo „Barbara“ („Barbara“, 2017 m.).