Katedros aikštėje. Česlovo Skaržinsko nuotr.

Vieną rudens dieną gerokai ilgėliau mintijau prie vieno mūsų didžios valstybės valdovų ir Vilniaus kūrėjų Gedimino paminklo. Simboliška, kad didžiojo Lietuvos kunigaikščio paminklo vieta buvo parinkta Katedros aikštėje, kuri jungia didžiausią ir reikšmingiausią Lietuvos šventovę, Gedimino pilį ir atstatytus Valdovų rūmus. Tik įžengus į Katedros aikštę – atsiveria įspūdingas reginys. Bet kurį metų mėnesį sostinės, kartu ir senos bei naujos Lietuvos, širdy pajunti tarsi iki tol nepatirtą aureolę.

Tomis akimirkomis, kai žingsniuoju aikšte ar sustoju prie vieno ar kito valstybės simbolio, pasijuntu tarytum reikšmingas savo šaly. Jau savaime buvimas Katedros aikštėje paakina nenuobodžiai gyventi, istorinėje panoramoje skaityti praeities ženklus, regėti Abiejų Tautų Respubliką, kurią itin mena Vilnius. Būtent jame prieš šimtą metų atkurta Lietuvos Respublika. Ant senosios žymiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochos pamatų.

Kai ilgėliau užsibūnu Katedros aikštėje, ypač saulėtą rudens dieną, kai auksu spindi vešlūs Gedimino pilį supantys medžiai, atrodo, iš šios aikštės niekada nebuvo iškeliavęs Gediminas su savo žirgu... Čia pajuntu į tolį sklindantį šiltą Respublikos dvelksmą... Katedros aikštėje tikriausiai daugelis Lietuvos žmonių yra pabuvę. Ir ne kartą. Dažnai į valstybės praeitį menančią aikštę eidavome sovietmečiu. Nors Katedra ir buvo paversta paveikslų galerija, joje sekmadieniais vykdavo vargonų koncertai, viduje iš šventovės sienose sukabintų paveikslų žvelgė ir kalbėjo daug šventųjų. Mes, bičiulių būrelis, joje jausdavomės ne kaip paveikslų galerijoje, o kaip neaprėpiamoje akimis ir jausmais bažnyčioje. Jos vidus ir vargonai priminė, kur esame, nors ir nevyko pamaldos. Tuomet į pagrindinę Lietuvos šventovę nebuvo sunku patekti.

Apskritai dabar į Katedrą itin sudėtinga patekti per didžiausias religines metų šventes. Dažnai net neįmanoma įeiti į šventovės vidų. Joje įsitvirtino dabartinis Lietuvos elitas. Tik ar tikrasis?

Kardinaliai padėtis pasikeitė Katedrą grąžinus tikintiesiems. Katedros aikštėje, šalia didingų valstybės simbolių, prasidėjo ir Lietuvos atgimimas. Istorinė mūsų šalies aikštė tapo itin dažnų sambūrių, įvairių švenčių, net estrados, savotiškų jomarkų vieta. Vėliau susiprasta, kad Katedros aikštė – ne kokia turgavietė. Tačiau ir per pastaruosius metus mūsų šventoje sostinės vietoje, kur įprasta, kad kiekvieną atėjusįjį gaubia susikaupimas, ramybė, pagarba valstybei, rengta abejotinų renginių, sambūrių. Na o pačioje Katedroje, atrodo, labai madinga tapo lankytis valdžios žmonėms. Kai kuriems gal net gyvenimo tikslu bruktis kuo arčiau altoriaus... Ypač per didžiausias religines šventes. Jei tai daroma nuoširdžiai – tegul... Tačiau jei tik dėl užimamo aukšto posto, todėl, kad valdžiažmogį pamatys per tiesioginę televizijos transliaciją, – apie tai pagalvojus liūdna ir graudu pasidaro.

Apskritai dabar į Katedrą itin sudėtinga patekti per didžiausias religines metų šventes. Dažnai net neįmanoma įeiti į šventovės vidų. Joje įsitvirtino dabartinis Lietuvos elitas. Tik ar tikrasis? Kažkodėl sovietmečiu mes lyg ir nepastebėjome dabartinio elito žmonių, kurie Katedroje būtų klausęsi vargonų ar gėrėjęsi įstabiais eksponuojamais senųjų Lietuvos ir kitų šalių menininkų dailės kūriniais. Tuomet kone kiekvieną sekmadienį lankėmės šventovėje, tikrai būtume pažinę vieną kitą dabartinį valstybės veikėją, neva elito atstovą...

Tačiau dabar į Katedrą pasipila visa grietinėlė... Nemažai buvusių kompartijos veikėjų. Tiesiog stebina netikėtas kai kurių anos santvarkos uolių puoselėtojų virsmas. Jeigu nuoširdžiai atsigręžė į Dievą – įvyko stebuklas. Juk gyvenime, kaip aiškina psichologai, žmogus gali keistis ir neretai keičiasi. Tačiau sprendžiant iš kai kurių uolių Katedros lankytojų darbų – jie net didžiausioje šventovėje veidmainiauja.... Baisu, ir tiek.

Tačiau tai naujos Lietuvos grietinėlė. Iš jos vargu ar dvelkia Respublika. Beje, iš toliau juos net įdomu stebėti: patys save pamalonina, apdovanoja, dažniausiai ne už savo pinigus reklamuojasi. Tinklaraščiuose. Televizijoje. Visur, kur įmanoma. Ką padarysi – elitas! Į Katedrą ir mūsų gyvenimą įsibrovusi didžiausioji anos santvarkos elito grupuotė jau diktuoja, kaip privalau gyventi, būtinai tą ir tą mylėti, ko neapkęsti.

Vieni mūsų protai išstumti, kiti išvyti, ne vienas jų – tiesiog apdergtas... Net KGB šešėlį sugebėta mesti pasaulinio garso dirigentui Sauliui Sondeckiui, visų laikų vienam talentingiausių lietuvių aktorių Donatui Banioniui, daugiau nei šventam žmogui – kardinolui Vincentui Sladkevičiui.

Tačiau ką man daryti, jei neturiu priešų, jei man kur kas tikresnis, mielesnis senos Respublikos dvelksmas, be galo artimesnis valstybės veidas su Gediminu priešakyje. Todėl Katedros aikštėje dažnai žvelgiu į kunigaikštį su žirgu, su juo atšuoliavusį iš anų laikų. Ir, regis, matau, kaip jis tyliai juokiasi iš dabartinio elito... Dar vakar ne vieno klumpėto, o šiandien bagoto, bet visa bėda – ne iš savo darbo. Tokį elitą apibūdinčiau paprastai – suinteresuotų žmonių grupuotėmis politikoje, ekonomikoje ir kultūroje.

Deja, ir kultūroje, kur, savaime suprantama, turėtų klestėti demokratija, supratimas, nešališkumas, to neretai pasigendu. Dabartinė Lietuva tarytum pasidalijusi į du ryškius sluoksnius: vadinamąjį elitą ir likusius, negalinčius daryti jokio poveikio valstybės valdymui, žmones. Sąvoka „valstybė“ – tai mes – gal tik kokį dešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo turėjo daugiau reikšmės. Koks iš tikrųjų turėtų būti elitas?

Įprasta, kad elitą itin aukštos civilizacijos valstybėje sudaro šviesiausi protai, duodantys savo visuomenei politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės naudos. Kitaip tariant, kiekvienam žmogui. Kaip Lietuvoje? Yra tokių iškilių žmonių. Jų daug – mokslo, kultūros, švietimo, gal mažiau – ekonomikos, o mažiausiai – politikos srityse. Tačiau šie žmonės, kurie ir turėtų būti elitas, nustumti į šalį, nereikalinga jų iniciatyva, veikla, o daug jų paliko Tėvynę. Vieni mūsų protai išstumti, kiti išvyti, ne vienas jų – tiesiog apdergtas... Net KGB šešėlį sugebėta mesti pasaulinio garso dirigentui Sauliui Sondeckiui, visų laikų vienam talentingiausių lietuvių aktorių Donatui Banioniui, daugiau nei šventam žmogui – kardinolui Vincentui Sladkevičiui.

Skaičiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktus duomenis, tačiau neaptikau, ką jie bloga padarė Lietuvai. Atvirkščiai – ją plačiai išgarsino. Neaišku, kaip jie ir ne viena dešimtis kitų daugiau ar mažiau žinomų žmonių pakliuvo į KGB agentų sąrašą? Apskritai labai keistas vadinamojo elito sprendimas Respublikos jubiliejaus išvakarėse viešinti tik labai mažos dalies buvusių KGB agentų sąrašą.

Paskelbta tik apie 2 tūkst. maždaug iš 100 tūkst. sovietų saugumo bendradarbių. Beje, daugelis jų – jau iškeliavę anapilin ir negali apsiginti nuo vadinamojo dabartinio elito išpuolių, bjauriai pažemintas jų atminimas. Kažkodėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tyli apie šimtų KGB agentų, seniai įsiliejusių į mūsų valstybės valdymo struktūras, net tarptautines institucijas, organizacijas, padarytą (o gal ir dabar daromą) žalą Lietuvai. Sako, šis tyrimo centras neturi pastarųjų agentų bylų – jos išvežtos į Maskvą arba 1991 m. sunaikintos.

Galvoju, jei neturi pagrindinės masės KGB agentų bylų, kam tuomet viešinti kažkokias, regis, likusias, dažnai nereikšmingas nuotrupas? Kodėl tai padaryta? Vėl priešinti visuomenę? Prieš neeilines Respublikos sukaktuves. Paskleistas ilgai neišsisklaidantis tvaikas... Bjauriausia jį jausti Katedros aikštėje. Toje šventoje vietoje, kurioje trokšti įtraukti į save šildantį Respublikos dvelksmą.

Kad ir kaip būtų, juntu jį gaivų, nors paskleistas tvaikas kurį laiką ir graužia akis. Kelintąsyk klajoju po didingą mūsų protėvių praeitį. Nesakau, buvo ir tada visko: net brolžudysčių, bjaurių išdavysčių. Tačiau viduramžiai buvo viduramžiai. Iš jų tepasiimu tai, kas gera, iš ko galima mokytis, ką tausoti, ką malonu kaskart prisiminti.

Beje, tikriausiai ne itin reikšmingai reikia viską vertinti ir tai, kas įvyko po 1918-ųjų? Atkūrus Lietuvos valstybę. Gimus naujai Respublikai. Minėdami 100-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines kažkaip spaudoje, interneto portaluose sušmėžuoja ir prisiminimai apie 1918–1919 m. netoli Varėnos gyvavusią tokią Perlojos Respubliką... Sako, perlojiškiai patys ėmėsi iniciatyvos apsiginti nuo plėšikaujančių bolševikų kariuomenės būrių, įvairių karo pabėgėlių. Įsteigė ne tik savigynos būrių, tačiau ir valstybę... valstybėje. Irgi, sako, Respubliką. Net savąjį prezidentą, antspaudą turėjo. Žinoma, ir kalėjimą. Kaip be jo?

Kalėjimu pavertė vieno pastato rūsį. Į daboklę pakliuvo dažniausiai buityje prasikaltę dzūkeliai. Net viena moteris, kažką aršiai iškeikusi, daboklėje gal parą pratūnojo. Ir anksčiau, ir dabar kai kas šios Respublikos gyvavimą iškelia kaip labai reikšmingą Lietuvos valstybės faktą. Gal veikiau – įdomų atvejį. Realiai pagalvokime, kas būtų nutikę jaunai, silpnai kariniu požiūriu Lietuvos valstybei, jeigu tokių respublikų būtų įkurta andai kokiame Žemaitijoje miestelyje Luokėje ar Aukštaitijos – Šeduvoje, kur kitur?

Manau, jauna Respublika būtų patyrusi skaudžių dūrių į nugarą... Be abejo, vadinamoji Perlojos Respublika gerai tvarkėsi savarankiškai, tačiau taip, kad net nenorėjusi pripažinti Lietuvos valdžios. Tokia respublika negalėjo gyvuoti tikroje Respublikoje. Todėl į Perloją prireikė atsiųsti net visą Lietuvos kariuomenės pulką, kuris ir nuginklavo vietos savisaugos būrius, areštavo karingai nusiteikusius perlojiškius. Žinoma, vėliau viskas aprimo – savisaugos būrių kovotojai tapo Šaulių sąjungos nariais. 1931 m. narsūs perlojiškiai pastatė paminklą Vytautui Didžiajam, sovietmečiu gal tris kartus Varėnos rajono tarybų valdžia jį kėsinusi nugriauti. Neleido tie patys pagaliais ir dar kažkuo apsiginklavę perlojiškiai. Didžiulė pagarba jiems! Jie irgi – didžios Lietuvos istorijos dalis.

Prie paminklo Gediminui. Česlovo Skaržinsko nuotr.

Kelintąsyk Katedros aikštėje žvelgiu į nesiblaškiusį Lietuvos valdovą Gediminą. Kartu regiu neužmirštamus jo palikuonis, sukūrusius galingą feodalinę valstybę, vėliau – Respubliką. Karų niokotą, ne kartą okupuotą, tačiau nesunaikintą. Pūlinių visada buvo. Kaip ir tikro, ir netikro elito. Įveikėme, kas atrodo neįveikiama, susidorosime ir su naujais klastingais iššūkiais. Laikas tiksi. Išsilaižys netikro elito padarytas žaizdas ir Gedimino kalnas.

Ne visada daug žmonių būriuojasi Katedros aikštėje. Ji didingiausia, tikriausia tada, kai joje nėra šurmulio, nesigirdi tuščių lozungų. Ir didingiausia, kai į ją žmonės ateina susikaupti, apmąstyti valstybės, savo praeities bei dabarties. Tik tuomet įmanoma pajusti Respublikos dvelksmą.