Ben White/Unsplash.com nuotr.

Pradėsiu nuo trijų istorijų, kurias savo knygoje „Brėžinys revoliucijai“ aprašo serbų aktyvistas, diktatoriškam Slobodano Miloševičiaus režimui besipriešinusio judėjimo „Otpor“ vienas lyderių Srdja Popovičius. Taigi savo knygoje jis akcentuoja, kad kovojant ne tik su S. Miloševičiumi, bet ir kitais diktatoriais vienas esminių ginklų yra humoras. Humoras, anot S. Popovičiaus, ne tik padeda visuomenei įveikti režimo baimę, tačiau ir atskleidžia visą autoritarizmo tragikomiškumą. Trumpai tariant, jis ne tik parodo, bet galiausiai ir vis daugiau žmonių leidžia išsakyti, kad karalius yra nuogas.

Pirmoji akcija. „Otpor“ judėjimo dizainerio buvo paprašyta nupiešti S. Miloševičiaus karikatūrą. Pastaroji buvo užklijuota ant statinės. Statinė buvo nugabenta į Serbijos sostinės Belgrado centrą ir palikta viename judriausių pėsčiųjų bulvarų. Šalia statinės aktyvistai paliko lazdą, ir kiekvienas praeivis, įmetęs dinarą, galėjo griebti lazdą ir tvoti per statinę, taip savotiškai suvesdamas sąskaitas su diktatoriumi. Patys akcijos organizatoriai palikę statinę įsitaisė netoliese esančioje kavinėje, iš kurios ir stebėjo veiksmą. Iš pradžių praeiviai jautėsi nedrąsiai ir dažniausiai tik stabtelėję kulniuodavo toliau. Vis dėlto pirmi keli drąsuoliai paskatino ir kitus, kol galiausiai susidarė visa minia, norinti patrankyti statinę.

Visgi akcijos kulminacija buvo ne tai. Netrukus į vietą prisistatė policija. Atvažiuoti tai atvažiavo, tačiau ką daryti. Juk įstatymai nedraudžia žmonėms trankyti lazda per statinę. Akcijos organizatoriai irgi neaiškūs. Tad galiausiai pareigūnai nusprendė sulaikyti statinę, ją įsimetė į automobilį ir išvažiavo. Būtent to ir laukė kavinėje sėdėję „Otpor“ aktyvistai, kurie fotoaparatu įamžino statinės sulaikymą ir netruko nuotraukas paskleisti žiniasklaidoje. Valdžia bijo žmonių, bijo humoro – tokią žinią gavo visa Serbija.

Antroji akcija. Tie patys „Otpor“ aktyvistai pririnko baltų gėlių žiedų, kuriuos sukaišiojo kalakutams į galvas. Baltą plastikinę gėlę kasdien savo plaukuose įsisegusi nešiodavo ir S. Miloševičiaus žmona. Taigi kalakutai buvo paleisti į Serbijos Kragujevaco miesto gatves.

Tačiau kulminaciją akcija pasiekė, kai į vietą prisistatę policininkai ėmė vaikytis ir į savo automobilius kišti vargšus kalakutus. Dar kartą tapo akivaizdu, kaip režimas baiminasi opozicijos ir kaip ši, anot S. Popovičiaus, sėkmingai pasitelkia humorą kaip ginklą, siekdama „prasijuokti kelią į pergalę“.

Galiausiai trečioji istorija nutiko jau ne Serbijoje, o Rusijoje, Sibire esančiame Barnaulo mieste. 2012 metais Vladimirui Putinui laimėjus prezidento rinkimus, opozicija nusprendė surengti protesto akciją, norėdama akcentuoti, kad rinkimai nebuvę sąžiningi. Leidimas protestuoti jiems nebuvo suteiktas, tad į protesto akciją pakilo žaislai – „Kinder“ siurprizo ir „Lego“ figūrėlės, sovietiniai ir holovudinių filmų personažai. Galiausiai valdžia pradėjo aiškinti, kad toks nesankcionuotas figūrėlių su antiputiniškais plakatais susibūrimas prieštarauja įstatymui, ir figūrėles išvaikė. Būtent tai ir vainikavo akciją, nes paaiškėjo, kad režimas, siekdamas išlaikyti savo prekinį ženklą, negali toleruoti net „Lego“ figūrėlių.

Kodėl papasakojau šias tris istorijas? Todėl, kad, mano manymu, Ramūnas Karbauskis ir jo bendražygiai, piktai sureagavę į grupės „G&G Sindikatas“ akciją M.A.M.A., apdovanojimų metu užkibo ant to paties kabliuko, kaip ir anksčiau aptarti politikai. Juokas yra ne tik geras ginklas prieš esančius diktatorius. Humoras yra nuostabus lakmuso popierėlis, leidžiantis identifikuoti tuos, kurie savyje puoselėja autoritarines tendencijas. Autoritarinė asmenybė į humorą reaguoja piktai, pagiežingai, ieško įvairiausių pretekstų humorą uždrausti, prisidengdama viešąja morale, patyčiomis ar dar balažin kuo. Neabejoju, kad muzikantų akcija būtų sukėlusi trumpą rezonansą ir greitai būtų buvusi pamiršta. Tačiau čia priėjo Ramūnas ir pasistengė, kad taip nenutiktų. Juk juokingiausia visų šių akcijų dalis yra ne statinės pastatymas Belgrado pėsčiųjų bulvare, ne Kragujevaco gatvėmis lakstantys kalakutai, ne Sibire į protestą pakilusios „Lego“ figūrėlės ir ne klounu pavaizduotas kontroversiškas politikas, visaip vengiantis politinės atsakomybės ir apsimetantis tik paprastu Kultūros komiteto pirmininku, o iš tiesų bandantis iš persirengimo kambario tampyti visų scenoje esančių personažų virveles.

Juokingiausia visose šios akcijose yra būtent galią turinčiųjų reakcija – statinę areštuojantys policininkai, uniformuoti pareigūnai, miesto gatvėmis besivaikantys kalakutus, miesto valdžios atstovai, aiškinantys, kad importuoti žaislai neturi teisės į nesankcionuotus susibūrimus, ir politikas, supykęs, jog buvo pavaizduotas klounu ir bandantis devalvuoti patyčių problemą.

Laimei, kad šioje šalyje kol kas dar yra vietos humorui ir dar yra gausybė žmonių, nebijančių pasakyti, jog karalius yra nuogas. O šiaip visiems, esantiesiems politikoje ar norintiesiems į ją žengti, įvesčiau ne Konstitucijos ar istorijos egzaminą, o humoro jausmo testą. Pastarasis greit leistų identifikuoti visus, kurie po trapia demokrato kauke slepia autoritarines užmačias.