Jeremy Yap/unsplash.com nuotr.

Pripažinkime tai, kad į kaimo bažnytėlę užėjęs smalsus jaunas žmogus gali pagalvoti, jog ten renkasi gyvenimo nuskriausti, neišvaizdūs, dažnai pagyvenę, ne modernūs, ne brandiniais drabužiais apsirengę, dažnai gyvenimo nuskriausti žmogeliukai, kurie klūpo patamsy ant kelių, kartais ašaroja nežinia ko, kartais garsiai kaltina save, daužo sau per krūtines nežinia už ką ir kodėl. Žodžiu, – kažkokie keistuoliai fanatiškai (mėgstamas „šiuolaikinių“ žmonių žodis) dėl neaiškių tikslų panirę į mistinės religijos debesis.

Prisipažinsiu, – kažkada – prieš daugelį metų – aš irgi buvau tas neva modernus, šiuolaikiškas žmogus, kuriam besirenkančių į bažnyčią (ypač kaimuose) žmonių išvaizda kėlė rimtą nerimą. Pirma mintis pasąmonėje įėjus į bažnyčią būdavo: „Aš nenoriu būti vienas iš jų.“ Juk bet kas pasakys (manydavau savo nebrandžia galva) – kad nekieta būti tokiu vargeta, keliaklupsčiautoju, juolab – savęs kaltintoju. Jauno žmogaus galvoje užprogramuota, kas yra KIETA – kieta turėti naują automobilį, krūvas draugų, nusifeisbukinti / nusiselfinti savo nuskrudintą kūną egzotinėse kelionėse, modernu rinkti krūvas laikų instagramose, kieta nuolatos keisti brandinius drabužius, automobilius, partnerius. Juk visos POP žiniasklaidos (ir draugų) pripažinta, kad TAI yra tikrai KIETA.

Laikui bėgant, savo jauna galva pradėjau suprasti, kad pirmasis įspūdis apie žmogaus išorę neatitinka realybės ir galiausiai po truputį pradėjo ryškėti – kas iš tikro žmogų daro KIETU ŽMOGUMI. Susipažinęs su savo parapijos (bernardinų) žmonėmis, įsitikinau, kad tikinčiųjų, kaip ir apskritai visų žmonių, – išorė nieko nepasako apie tikrus dalykus, – neretai po išorinio vargšo kauke slepiasi turtinga, sakyčiau, – net neįkainojamo gerumo širdis. Atradau, kad didmiesčių bažnyčiose lankosi daug jaunų, šviesių, brandžių žmonių, kurių vertybės, geri darbai, žodžio laikymasis yra ne tik formaliai eksponuojami, bet realiai įgyvendinami. Bernardinų tikinčiųjų bendruomenės žmonės man, kaip ir daugeliui žmonių – parodė, kas yra TIKRASIS KRIKŠČIONIO GYVENIMAS IR TIKROJI LAISVĖ ir kas iš tikro yra KIETA ir žinoma atsakė į klausimus, – iš kur tas kietumas kyla.

Pateiksiu argumentus (sąrašas nebaigtinis), kodėl tikru krikščioniu būti tikrai kieta.

1. Krikščionis kietas, nes žino, kas yra tikra ramybė ir kur jos ieškoti

Visi be išimties žmonės ieško ramybės ir saugumo tikrąja to žodžio prasme, bet daugelis, deja, nežino, kad ieško ne ten ir ne to, kas suteikia ramybę. Tuo tarpu krikščionys žino, kas suteikia tikrą ramybę, žino, kaip (kokias būdais) ir kur ieškoti tikro pastovaus, ilgai trunkančio saugumo. Krikščionis žino, kas nesuteikia tikros ramybės – turtas, kūniškumas ar saikingi trumpalaikiai malonumai savaime nėra blogis, tačiau požiūris į juos bei intencijos jais naudotis – yra esminis ramybės ir neramumo indikatorius.

Krikščionis šiuo atžvilgiu yra kietas, nes jau dabar žino, kas yra tikrasis ramybės nešėjas, ramintojas, tikrojo džiaugsmo davėjas, ir jis žino būdus, kaip tą būseną kantriai pasiekti, išlaikyti, esant reikalui – į ją grįžti. Paklauskit bet kurio giliai išpažįstančio krikščionio, kas tai – jis būtinai atsakys, bet tikrai nepažadės labai lengvo kelio. Tik esant nuolatiniam vidiniam saugumui – žmogus visada bus ramus – ramus, – net prieš musulmonų ekstremisto kardą, ramus dėl pasaulio rūpesčių, nes turės platesnį požiūrį ar uolos atramą po kojomis.

2. Krikščionis kietas, nes mato ir širdies akimis

Gaila (o gal ir gerai), kad krikščionybės kietumas plika akimi nematomas. Tiesa yra tokia, kad tie šiuolaikiniai „modernūs“, populiarumo siekiantys žmogeliukai nesuvokia arba pamiršo tai, ką žinojo visi mažieji princai, – tikrasis kietumas yra ne „anapus“, – ne dėl įsigytų daiktų, pasiektos karjeros, patiktukų skaičiaus feisbuke, o slypi „šiapus“ – viduje, ten, kur žmonės jos nemato, negali matyti akimis, negali pačiupinėti pirštais, pasididžiuoti prieš kitus. Problema ta, kad daugelis „modernių“ žmonių nenori matyti giliau – jie įsivaizduoja, kad gerai jaučiasi ką nors turėdami ant savęs (brandiniai drabužiai) ar savo rankose (BMW vairą), tačiau, duok Dieve, jie galiausiai supras, kad tas gerumas ir laimės pojūtis labai laikinas (dingsta, kai tik praeina naujumo pojūtis). Retam žmogui (krikščionybė atskleidžia) pavyksta suprasti, kad laisvė slypi ne kur kitur, o „išorės viduje“, – ten, kur yra tai, kas niekad nesibaigia, – gyvybė, kūryba, augimas, tikroji gyvenimo prasmė, ten, kur ne laikinas džiaugsmas, bet pastovi ramybė, pastovi tvirta, nepajudinama išmintis.

3. Krikščionis kietas, nes yra tikras savo Tėvynės patriotas

Esu įsitikinės, kad Lietuvos Nepriklausomybė atkurta (iškovota) dėl to, kad buvo gyvas krikščioniškas tikėjimas (viena pagrindinių veiksnių), buvo gyva Bažnyčia (šviesūs pavyzdžiai – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, knygnešiai, kankiniai, partizanų urvuose rasti kryžiai, Biblijos). Esu įsitikinęs, kad be pasiaukojančių tikrų krikščionių, kunigų, partizaninių judėjimų, kankinių darbų neturėtume nei valstybės, nei savo vidinės laisvės. Prisipažinsiu – man visada trispalvė asocijuojasi su šalia esančiu Kryžiumi, kuris aplaistytas mūsų patriotiškai mylinčių Tėvynę krikščionių krauju.

4. Krikščionis kietas, nes yra bebaimis, – drąsiai žvelgia net mirčiai į akis

Tiek mano paties mama gydytoja, tiek daugelis kitų, pavyzdžiui, – reanimacijoje dirbančių gydytojų liudija, kad krikščioniui tikėjimas leidžia ramiau pereiti gyvenimo – mirties slenkstį. Tikroji paslaptis ta, kad krikščionis žino, kur ir pas Ką visą gyvenimo keliavo. Jis žino, kas jo kelio Žvaigždė arba, kalbant moderniau, – žino, kas nustatyta jo vidinės navigacinės sistemos adreso skiltyje. Jis mirtyje mato naują pradžią, jeigu norite – naujo nuotykio, naujos kelio atkarpos užuomazgą. Kas gali būti kiečiau, nei būti bebaimiam prieš mirtį? Lietuvos istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kaip atsiskleidė kankinių, partizanų, kunigų tikrosios vertybės. Jie nebijojo mirties, nes buvo tikrai kieti krikščionys.

5. Krikščionis kietas, nes gina tikrąsias šeimos vertybes

Moderniame pasaulyje šeima tampa mažiau priimtina vertybe nei individuali asmens realizacija ir individualios laimės bei malonumų siekimas. Krikščionis supranta, kad šeimą sukurti ir išlaikyti, puoselėti santykius bei prisiimti atsakomybę už ją su visomis pasekmėmis yra žymiai sunkiau, nei gyventi neva šiuolaikiškai madingai – liberaliai (pvz., keičiant partnerius, daiktus). Šiuolaikinių žmonių grupelėse tampa net neretai madingiau ir moderniau, populiariau kalbėti apie homoseksualių santykių svarbą, jų teisių įteisinimą, nei išsaugoti ir puoselėti tradicines šeimos vertybes. Neneigiu – reikia diskutuoti apie viską, tačiau nepamirštant ir prioritetą teikiant svarbiausioms, tikrosioms, amžinosioms (krikščioniškoms), tarp jų ir šeimos vertybėms.

6. Krikščionis kietas, nes nebijo mąstyti apie savo laikinumą šioje žemėje ir žino, kaip realiai įprasminti savo buvimą

Ar dažnai susimąstome, kad esame labai trumpalaikiai šiame pasaulyje, juk vidutiniškai gyvename žemėje tik 70 su trupučiu metų (vyrai) ir ar mėginote sau atsakyti klausimą – kokia jūsų likusio trumpo gyvenimo prasmė? Ar tikrai verta bėgti nuo to laikinumo suvokimo ir esminių klausimų sau? Ar ne būtent laikinumas žemėje amžinybės suvokimo kontekste neturi tapti pagrindinis impulsas kiekvieną dabarties akimirką darytis ryžtingesniems, drąsesniems ir negaištant, netinginiaujant daryti tai, kas teisingiausia, prasmingiausia, kas veda mus ar kitus tobulėjimo link mūsų be galo trumpučiame gyvenime? Krikščionio kietumas ir unikalumas yra tas, kad jie tiki ir žino, jog visų mūsų laukia ir pomirtinis gyvenimas. Tokioje amžinojo gyvenimo perspektyvoje yra visai kitoks požiūris į šiuolaikines gyvenimiškas smulkmenas, tikruosius gyvenimo tikslus, darbus, meilės artimui formas.

7. Krikščionis kietas, nes krikščionybė yra skirta ne silpnam, o stipriam žmogui 

Deja, krikščionybės navigacinė sistema nepopuliari ir nepatogi išorinių malonumų ieškančiam žmogui, kuri kartais veda ne ten, kur tik „aš noriu“. Daug jaunų žmonių kaip kokie paklydėliai šuniukai be aiškios krypties bastosi po pasaulį, klajoja, dažnai, miega su bet kuo, ieško sau atramos tarpusavyje, laikiną guodžiasi materialiais dalykais, nuolat ieško savojo kelio, nuolatos bijo, galiausiai nusivilia, pavargsta, taip ir nesupranta, kur toji tikroji gyvenimo prasmė.

Turintieji gilesnį katalikišką tikėjimą patvirtins, kad krikščionybės gilesnis pažinimas „įdiegia“ tikrąjį sąžinės balsą. Kalbant modernesne kalba – krikščionybės įsisavinimas, – tai yra kaip vidinis, išorei negirdimas duslus navigacinis balso įdiegimas, kuris parodo visus įspėjamuosius ir parodomuosius žmogiškojo gyvenimo kelio ženklus. Šio stebuklo – tylaus balso navigacinės sistemos autorystės teisės (savotiškas patentas) priklauso vienam autoriui, kuris nebuvo tik istorinė asmenybė, bet kur kas daugiau – jis buvo Kiečiausio žmogaus pavyzdys (Jėzus Kristus). Pažinęs krikščionybės esmines tiesas, žmogus supranta, kad minimos navigacinės sistemos galutinis tikslas, galutinis kelio adresas yra tai, ko giliai širdyje tikrai nori visi žmonės – nuolatinė, nekintanti ramybės, saugumo, taikos, pasitikėjimo, didingumo, kūrybiškumo, meilės ir džiaugsmo būsena. Tokios būsenos be tūkstantmečiais patikrintos navigacinės sistemos įdiegimo mes nerasime šiame išoriniame pasaulyje, šios būsenos reikia ieškoti giliai savyje, tačiau tam, kad šią būseną pasiektume, reikės žinoti, išmokti ir laikytis būtinųjų stipriems žmonėms skirtų reikalavimų, kurie nurodyti krikščionybės „navigacinės sistemos instrukcijose“ (Šventajame Rašte).

8. Krikščionis kietas, nes jis neabejingas kitų žmonių nuomonei

Krikščionis nėra abejingas kitų (ypač artimųjų) žmonių nuomonei, bet, veikdamas pagal krikščionišką navigacinę sistemą, nebijo kitų žmonių neteisingo pasmerkimo, šmeižto, niekinimo – tikras krikščionis giliausia prasme žino, kam yra atskaitingas, kas gali jį pasmerkti (ir nuteisinti), kur slypi tikroji poelgių vertinimo prasmė, nebijo sakyti ir moka tinkamai pareikšti skaudžią tiesą, ten kur yra įsisenėjęs „malonus ir patogus“ melas. Krikščionių kankinių liudijimai rodo, kas padėjo jiems atlaikyti įvairaus pobūdžio fizinį ar psichinį niekinimą ir prievartą.

9. Krikščionis kietas, nes turi geriausią pamatą – mokytoją, gydytoją, pavyzdį 

Jeigu paklausit bet kurio tikro krikščionio, kas jo geriausias mokytojas, gydytojas, pavyzdys, draugas – jis tiktai atsakys. Tai pats kiečiausias istorijoje žmogus (net ir Dievas viename), – Jėzus Kristus. Krikščionis žino, kad tik pažindamas Jį, tik turėdamas Tikro draugo pavyzdį, gali tapti pats tikru draugu kitiems.

10. Krikščionis kieta, nes jo pamatas amžinas – jo vertybių nesunaikino 2000 metų

Apie krikščionybės kietumą bei tikrai KIETO Žmogaus pavyzdžio – Jėzaus Kristaus (ne tik kaip istorinės asmenybės) pažinimą, – Bernardinų parapijoje vykta Alfa, Beta kursai, rekolekcijos, galiausiai kalbama per Mišias – tai tikrai dedamos visos pastangos išmokyti matyti pasaulį krikščionio arba širdies akimis.


[1] Aš neneigiu, kad kitų tikėjimo žmonės yra ne mažiau kieti, tačiau šiuo straipsniu noriu pabrėžti, kuo kietas yra tikrasis krikščionis.