unsplash.com nuotr.

Šios savaitės pradžioje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusi „Pokalbių ne apie teatrą“ diskusija netikėtai susisiejo su vakarykšte viena didžiausių Lietuvos aktualijų: buvusios Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentės apkaltino savo dėstytoją, VDA Tapybos katedros vedėją, Nacionalinės premijos laureatą Joną Gasiūną galimu seksualiniu priekabiavimu.

Tai naujausias iš kelių Lietuvoje nuo praėjusių metų lapkričio įsiplieskusių seksualinio priekabiavimo atvejų, apie kuriuos nukentėjusiosios (kol kas visos moterys) nutarė prabilti po didžiule banga per pasaulį nusiritusios kampanijos #metoo.

Kaip turėtume vertinti meną, kai žiauriai talentingas žmogus pasirodo esantis ir žiauri asmenybė – kūrybos procesuose, gyvenime, darbe? Ar genialus kūrinys tampa nebe toks genialus, kai į viešumą iškyla nederami jo autoriaus veiksmai? Ar reikia brėžti skirtį tarp meno kūrinio ir jo kūrėjo biografijos? Kaip visuomenė turėtų reaguoti į tokio pobūdžio skandalus?

Kodėl reaguojame vangiai?

Diskusijoje dalyvavusi scenografė Paulė Bocullaitė, viena iš dviejų merginų, prieš porą mėnesių papasakojusių apie savo patirtį su režisieriumi Šarūnu Bartu, minėjo per tą laikotarpį tam tikrų pokyčių į gera įžvelgianti: „Papasakojusi šią istoriją jaučiu, kad kažkoks nedidelis pokytis vyksta. Buvau nustebusi, galbūt per gerai vertinau Lietuvos visuomenę, bet nesitikėjau kreivokos bangos. Dedu viltis, kad tai buvo kažkiek naudinga.“

Rašytoja, kino tyrinėtoja Aušra Kaziliūnaitė, prisimindama, kaip pirmą kartą reagavo išgirdusi apie kaltinimus Š. Bartui dėl galimo seksualinio priekabiavimo, sakė buvusi priblokšta: „Mane labai sukrėtė ne tik žinia apie Š. Barto poelgius, bet dar labiau ir reakcijos socialiniuose tinkluose, portalų komentarai. Netgi tie žmonės, kurie gyvenime nėra domėjęsi meniniu kinu ir Š. Barto pavardę pirmą kartą išgirdo tik šiam skandalui vykstant, norėjo kuo labiau pasmerkti apie šias patirtis pradėjusias kalbėti moteris ir kuo labiau apginti Š. Bartą.“

Rašytojos manymu, visų pirma tai nebuvo Š. Barto gynyba. „Tai buvo savigyna. Ši reakcija ir, nepabijokime pasakyti, šūdų kibiras, išpiltas socialinių tinklų erdvėje, portaluose, buvo viso labo reakcija į stimulą. Š. Barto istorija buvo viso labo stimulas, kuris užčiuopė, apnuogino tai, kas dedasi mūsų visuomenėje, ir aiškiai parodė, kad tai nėra pavienis atvejis“, – svarstė A. Kaziliūnaitė.

Anot jos, gyvename visuomenėje, kur psichologinis, fizinis smurtas prieš moteris, priekabiavimas prie jų yra tapęs svarbia kasdienių praktikų dalimi. Didelė dalis žmonių, kalbėjo rašytoja, stengdamiesi sumenkinti nukentėjusiųjų patirtį rodo, kad jie patys kasdieniame gyvenime dažnai atkartoja seksistinius modelius.

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis, vienas iš nedaugelio Lietuvoje skandalui įsiplieskus parašęs straipsnių #metoo tema, kalbėjo apie po visko įsitvyrojusią tylą: „Dar vienas akmenuko metimas, ratilai nuėjo, ir viskas. Tyla. Tai man panašu į rinkimus. Kartą per ketverius metus dalyvaujame, pusiau dalyvaujame ir tuo viską pabaigiame. Tai visiškai nepanašu nei į #metoo Amerikoje, nei į JAV rinkimus, kai žmonės savanoriškai nesustodami tikrina, būna, diskutuoja. Dėl to Š. Bartas šitoje situacijoje ir liko vienintelis visuomenės atstovas. Daugiau jų nėra, nes neįvardyta, o kas toliau.“

Tokia visuomenės reakcija, teatro kritiko požiūriu, natūrali dėl to, nes saugu rinktis inerciją, nes sudėtinga priimti neįprastus dalykus, kitokią nuomonę apie tai, ką dieviname, kam meldžiamės arba tiesiog kas mums patinka.

„Aš #metoo ir panašius judėjimus labiau suvokiu kaip kovą ne su praeities nuodėmėmis, bet kaip kovą su dabartine sistema“, – tvirtino V. Jauniškis.

BFL nuotr.

Analizavome „Sidabrines gerves“, pagrindinius kino apdovanojimus Lietuvoje. Didžiąją dalį nominacijų nominuojami ir laimi vyrai. Iš viso yra 15 kategorijų, ir tik trijose iš jų moterys laimėtojos perlipa 50 proc. kartelę.

Kino aikštelės patriarchatas 

Psichologė, kultūros tyrinėtoja dr. Jelena Šalaj papasakojo vadovaujanti su šia tema susijusiam tyrimui „Moterys šiuolaikinėje kino industrijoje“. Viena tendencija, kurią atskleidė tyrimas, buvo nuspėjama. Lietuviškai kino industrijai būdingas tradicinis pasiskirstymas pareigomis kino aikštelėje: labai daug moterų grimerių, kostiumų dailininkių ir labai mažai – operatorių, garso, montažo režisierių. 

„Kitas dalykas, kurį analizavome – „Sidabrines gerves“, pagrindinius kino apdovanojimus Lietuvoje. Didžiąją dalį nominacijų nominuojami ir laimi vyrai. Iš viso yra 15 kategorijų, ir tik trijose iš jų moterys laimėtojos perlipa 50 proc. kartelę. Tai nėra pačios prestižiškiausios kategorijos: geriausias trumpametražis filmas, geriausias animacinis filmas ir geriausias studento darbas. Visur kitur vyrai nominuojami ir laimi daugiau“, – tyrimo rezultatais dalijosi psichologė.

Kitas dalykas, vertas dėmesio, pasak J. Šalaj – jeigu moteris nominuojama, tikimybė, kad ji laimės, yra gana didelė. Specialistė svarstė, kad tai galima paaiškinti arba gera moterų darbo kokybe, arba galbūt tam tikra „Sidabrinių gervių“ strategija: jeigu moteris nominuota, tai ir duokime jai apdovanojimą.

Kalbant apie finansavimą, kurio pagrindinis teikėjas – Lietuvos kino centras, svarstyklės irgi nusvyra vyrų naudai. „Bendriausia tendencija – moterys teikia mažiau paraiškų (apie 30 proc.). Vyrams finansavimas skiriamas sąlygiškai lengviau. Tarkime, jeigu paraiškas pateikia 10 vyrų, finansavimą gauna keturi iš jų, jeigu pateikia 10 moterų – finansavimą gauna tik viena. Taip pat savotiška tendencija, kad moterų sritis yra dokumentiniai ir trumpametražiai filmai. Čia jos palyginti lengvai gauna finansavimą, ir sumos būna didesnės. Tik atkreiptinas dėmesys, kad tokių filmų biudžetas būna mažas“, – tolesnius tyrimo „Moterys šiuolaikinėje kino industrijoje“ rezultatus atskleidė jo vadovė.

Larsas von Trieras. melancholiathemovie.com nuotr.

Diskusijoje buvo prisimintas garsaus danų kino režisieriaus Larso von Triero darbo kino aikštelėje modelis, jo toksiškų santykių kūrimas, manipuliacijos, psichologinis smurtavimas prieš savo aktorius bandant sukurti atmosferą, reikalingą jo kinui.

Moralės normos galioja ir genijams

Diskusijos moderatorė žurnalistė Berta Tilmantaitė iškėlė klausimą, ar pateisinama užmerkti akis dėl meno, jeigu patinka genialaus, bet nederamai besielgiančio menininko kūrinys. Ar būtina atskirti menininko kūrybinę veiklą nuo jo biografijos?

„Labai sunkus klausimas. Ypač turint omenyje menininkus, kurie savo kūriniuose tiesiogiai nekalba apie smurtą. Vienu atveju smurtaujantys kūrėjai savo darbuose nemini asmeninių su smurtu susijusių patirčių. Ir mes galbūt tokius jų kūrinius mėgstame ir apie tai sužinome po ilgo laiko. Ir ką tada daryti – ar imti ir nebemėgti? Kitu atveju apie smurtines patirtis kalbama atvirai, ir jos šlovinamos. Ir tokios, pasirodo, visuomenėje irgi sulaukia palaikymo“, – svarstė rašytoja A. Kaziliūnaitė, priminusi praėjusią savaitę įvykusius M.A.M.A. apdovanojimus, iliustravusius būtent pastarąjį faktą.

„Jeigu kalbame apie moralę, kaip elgtis teisinga ir kaip – ne, negalime taikyti išlygų tiems, kuriuos dėl kokių nors priežasčių – ar meno, ar kitko – labai mėgstame. Jeigu žmogus kas vakarą prisigėręs muša savo žmoną, bet kuria nuostabius filmus, tai nėra mažesnis blogis už Petrą iš Bezdonių, kuris tiesiog krauna malkas ir muša savo žmoną“, – lygino rašytoja.

O ką daryti, jeigu kūrėjas kuria kitų žmonių sąskaita, kad gimtų įstabus meno kūrinys? Diskusijoje buvo prisimintas garsaus danų kino režisieriaus Larso von Triero darbo kino aikštelėje modelis, jo toksiškų santykių kūrimas, manipuliacijos, psichologinis smurtavimas prieš savo aktorius bandant sukurti atmosferą, reikalingą jo kinui.

Teatro kritikas V. Jauniškis pacitavo Vokietijos filosofo, literatūros kritiko Walterio Benjamino žodžius, kad kiekvienas genialus meno kūrinys savo pamate turi barbariškumo. „Kūrėjai turi įvairių šešėlinių pusių – vieni joms leidžia pasireikšti, kiti – ne. Barbariškumas yra tai, kas suteikia galimybę meno kūriniui eiti toliau, kirsti ribas ne pagal nuoseklią tradiciją, – svarstė V. Jauniškis. – Kalbant apie L. von Trierą, klausimas, kiek aktoriai pakenčia tokį elgesį, kiek jie priima tokias žaidimo taisykles.“

Jo nuomone, vis dėlto būtina atskirti meno kūrinio vertinimą nuo jo autoriaus biografijos: „Jeigu kino festivalyje rungiasi filmai, nemanau, kad ten turi rungtis režisierių gyvenimo būdai.“

unsplash.com nuotr.

Paplitęs pavyzdys – romantizuotas konsensuso nebuvimas. Holivudiniame kine beveik visi yra matę sceną, kai vaikinas bando pabučiuoti merginą, ta mergina sako „ne“, bet galų gale jis ją vis tiek pabučiuoja. Ką tokie naratyvai sako plačiajam pasauliui?

P. Bocullaitė: tai buvo metodiškas psichologinis teroras

Kalbėdama apie kūrėjo ir jo kūrinio atskirties būtinybę, savo patirtį prisiminė scenografė P. Bocullaitė: „Kiekvieną atvejį reikia vertinti individualiai. Kai muzikantas Ten Walls pasisakė apie homoseksualus ir tai sulaukė tokios reakcijos, kad buvo netgi laužomos jo plokštelės, nemanau, kad tai teisinga. Nes jo muzika niekaip nesusijusi su diskriminacija. Kalbėdama, ką aš patyriau, tiesiog žinau, kad tokia darbo metodika. Š. Barto studijoje praleidau pusę metų, tai buvo metodiškas psichologinis teroras. Tuomet man buvo 21-eri. Sąmoningai paimamas tokio amžiaus žmogus ir kaip molis minkomas. Jaunas žmogus nežino, kaip vyksta filmo kūrimo procesai, nežino, kokios yra taisyklės, kas yra normalu, o kas – nepriimtina. Ir atsiduoda į įtakingo kūrėjo rankas, nes jam atrodo, kad taip ir turi būti.“ Jos manymu, kūrinys, sukuriamas tokia metodika, yra labiau sukčiavimas nei menas.

Visuomenei įprasta susikurti genijus, juos aukštinti, garbinti, sudievinti. Begarbindami tarsi suteikiame tokiems žmonėms neliečiamybę ir nenorime girdėti apie kūrėjus jokių blogų dalykų, nes, mūsų manymu, jie kuria įstabųjį meną. Tačiau galbūt galėtume nuleisti juos ant žemės ir padaryti lygius mums, paakinti paisyti teisėsaugos ir moralės normų.

Psichologė, kultūros tyrinėtoja dr. J. Šalaj įsitikinusi, kad tai žodyno klausimas: „Kalbant apie Š. Bartą iš karto figūruoja genijaus sąvoka. Dėl to reikia daryti skirtį tarp meno, kūrinio ir kūrėjo. Bet tai Lietuvoje nėra taip paprasta, nes nebuvo jokios (apie bausmę išvis nekalbu) normalios diskusijos. Nieko iš esmės neįvyko. Diskutavo jauni žmonės, rašė apie tai portaluose ir reagavo gana audringai. Bet visa vyresnė karta menininkų, vadinamųjų genijų, tylėjo – aš nežinau, ką jie galvoja. Apie institucinį palaikymą išvis nėra kalbos.“ 

Kai nėra reakcijų iš institucijų, tęsė psichologė, žmonės sutrinka ir nebežino, kaip elgtis. Ji pateikė pavyzdį apie savo kolegę kino istorikę Liną Kaminskaitę-Jančorienę, kuri, pasak specialistės, ragina žmones neiti į Š. Barto filmus ne dėl to, kad mano, jog jie blogi, bet dėl to, kad atsakingos institucijos nereaguoja į šį skandalą. 

Rašytoja A. Kaziliūnaitė užkabino ir dar vieną svarbų aspektą: „Aktualu kalbėti apie pačių aktorių dalyvavimą šiuose procesuose. Nes #metoo ir įgavo didelį mastą būtent kino plotmėje. Viena vertus, į apdovanojimų ceremonijas eidamos kino aktorės pareiškia solidarumą šiam judėjimui. Kita vertus – sudarydamos sutartis su kino kūrėjais dauguma tų pačių aktorių sutinka vaidinti filmuose, kurių scenarijai ne tik kad nepaneigia tam tikrų seksistinių ir smurtinių praktikų, bet ir jas įtvirtina.“ 

Kiekvienam iš mūsų yra tekę matyti holivudinių filmų, kuriuose tokios negatyvios praktikos pateikiamos kaip neginčijama kasdienybės dalis, tikino rašytoja. „Paplitęs pavyzdys – romantizuotas konsensuso nebuvimas. Holivudiniame kine beveik visi yra matę sceną, kai vaikinas bando pabučiuoti merginą, ta mergina sako „ne“, bet galų gale jis ją vis tiek pabučiuoja. Ką tokie naratyvai sako plačiajam pasauliui? Visų pirma perduoda žinutę berniukams, kurie žiūri šiuos filmus, kad reikia persekioti mergaites. Ir galbūt mes vis iš naujo auginame naują potencialių prievartautojų kartą. O mergaitėms sako, kad jų patrauklumas ir seksualumas matuojamas persekiojimo skale.“