Fragmentas iš Brazilijos Lexical kalbų mokyklos reklamos. Jaunuoliai kviečiami mokytis kalbos, kuria kalba roko dievaičiai.

Žmogaus Teisių Teismo sprendimas dėl dizainerio R. Kalinkino džinsų kolekcijos reklamos į viešąją erdvę ir vėl grąžino diskusiją apie saviraiškos laisvę bei religinių simbolių apsaugą. Ir gerai, nes tokios diskusijos kaip tik ir yra priemonė, kurianti bendrą kultūrą ir leidžianti apmąstyti bei išgryninti visuomenės moralę.

Sprendimas, kaip ir pati reklama, vertinama įvairiai, net ir pačių krikščionių. Pasikartojantys ne tik religinių simbolių, bet ir, pavyzdžiui, žmogaus kūno naudojimo reklamose atvejai išplečia diskusiją ir skatina kalbėtis ne tik apie religiją, bet apskritai apie viešosios erdvės kultūrą ir jos higieną.

Dialogas yra įmanomas tik bandant suprasti į istorijas „įsivėlusius“ veikėjus, šiuo atveju ne tik kolekciją kūrusį dizainerį, reklamos gamintoją ar Katalikų Bažnyčią, bet ir tuos piliečius, ir Bažnyčios narius, kurie reiškė pasipiktinimą, palaikė, komentavo. Čia vyksta diskusija dėl aplinkos, kurioje mes visi gyvename, tad kiekvienas turime ne tik teisę išsakyti nuomonę, bet ir uždavinį susikalbėti, rasti būdą sugyventi bei kurti sveiką diskusijų erdvę. 

Verta dar kartą atkreipti dėmesį, jog visas teisinis procesas prasidėjo ne Katalikų Bažnyčiai pareiškus priekaištą, bet nedidelei tikinčiųjų grupei pateikus skundą Vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Reklamą vertino ir Lietuvos reklamos biuro arbitražo komisija, Lietuvos teismai. Šiuose, kaip ir EŽTT svarstymuose, Katalikų Bažnyčia buvo pakviesta įvertinti atvejį ir atsakyti į klausimą, ar, jų manymu, reklamoje yra naudojami religiniai simboliai. Giliau susidomėjusiems teisinėmis peripetijomis galiu pasiūlyti Julijos Miliun, Vilniaus universiteto Teisės klinikos konsultantės, apžvalgą.

Tačiau situacijos neturėtume palikti vien teisininkams vertinti. Teismo sprendimas turi teisinių pasekmių, bet nebūtinai keičia visuomenės požiūrį ar pačią egzistuojančią situaciją. Norėtųsi, kad teismai būtų kuo rečiau naudojama kraštutinė priemonė. Ar įmanoma be teismų ir bausmių susitarti, kaip subalansuoti saviraiškos laisvę ir tikinčiųjų teises?

Saviraiškos ribojimas ar pagarba?

Kai kurie tikintieji jaučiasi įžeisti. Taip, jaustis įžeistam yra labai subjektyvi patirtis, kurią sunku apibrėžti ir pamatuotai pagrįsti. Esame skirtingai jautrūs, o šiuo atveju dar „sužaidžia“ mūsų kiekvieno tolerancijos slenkstis bei estetinė pajauta. Bet tai, kad įsižeidimas yra subjektyvus, savaime nereiškia, jog skundas neturi pagrindo. Gal tik reikėtų pakeisti vartojamus žodžius?

Juk iš tiesų tikintieji tiesiog prašo, kad būtų gerbiami dalykai, kurie svarbūs jų išpažįstamoje religijoje. Jiems religiniai simboliai nėra tik kultūrinis juos pažymintis ar tapatybę apibrėžiantis ženklas. Tai pirmiausia santykio su Dievu išraiška, jų vidinio tikėjimo „įpavidalinimas“, iš dalies istoriškai susiformavęs ir perimtas, bet kartu šiandien kuriamas ir interpretuojamas. Kadangi toji išorinė išraiška susijusi su vidiniu, asmenišku žmonių pasauliu, elgesys su simboliais natūraliai priimamas asmeniškai. Tad galbūt tikinčiųjų prašymo nereikėtų suprasti kaip saviraiškos ribojimo, noro kontroliuoti menininkus ar primesti savą moralumo sampratą. Tai tiesiog prašymas juos ir jų tikėjimo išraišką gerbti. Jei simboliai ir jų reikšmės žmogui būtų nesvarbios, jei jie „neužkabintų“ asmeniškai, jie būtų nereikalingi nei religijoje, nei reklamoje.

Jausmų įžeidimas ar savinimasis?

Kita vertus, pasipiktinimas, kad menininkas, kurdamas vienokį ar kitokį kūrinį, įžeidė jausmus (dar kartais pridedama, kad to jis ir norėjo) rodo, jog teisiamas vidinis menininko motyvas. Vis dėlto reikėtų pripažinti, jog šiandien tokioje įvairioje kultūroje, kur žmonės užauga labai skirtingose aplinkose, kažkaip numatyti ir įsitikinus manyti, kad žmonės vertina reiškinius vienodai, yra pernelyg drąsu. Taip pat pernelyg drąsu tvirtinti, kad religinio simbolio panaudojimas ne pagal jam tinkamą paskirtį savaime kyla iš blogos intencijos, noro įžeisti ar paniekinti.

Aš suklusau, kai R. Kalinkinas interviu radijo laidai „LRT Aktualijų studija“ (transliuota 2018 sausio 31 d.) stebėjosi, kodėl tie religiniai simboliai yra kažkieno nusavinami (buvo ir komentarų, kad Bažnyčia turėtų patentuoti religinius simbolius), jei Dievas yra visų ir visur. Kyla klausimas, kodėl taip sudėtinga suprasti ar bent jau numatyti tokią galimybę, kad menininkas, naudojantis religinius simbolius savo darbuose, turi savą santykį ir su Dievu, ir su religija? Ir tie simboliai, galbūt savotiškai, bet vis tiek priklauso ir jam. Ir galbūt kontekstas, kuriame tas menininkas užaugo, išugdė estetinę ir moralinę pajautą, leidžiančią jam šiek tiek provokuoti, šmaikštauti ar pažaisti naudojant ir religinius simbolius. O reklamos sritis, nors ir neturi to „grynajam“ menui būdingo nekomerciškumo, vis dėlto yra susijusi su kūryba ir meninėmis išraiškomis. Ribos čia tikrai yra, ir kontekstas, kuriame augai, nėra nepagarbos pateisinimas. Tik apie tai vėliau.

Žinoma, iš menininko normalu tikėtis bent sąžiningumo. Todėl glumino dizainerio pasiteisinimai toje pačioje LRT radijo laidoje, jog jis nevaizdavo Jėzaus ir Marijos, o kūrė tik „aliuziją į religinius personažus, kurie atpažįstami absoliučiai visiems“. Bet šie personažai ir atpažįstami absoliučiai visiems kaip religiniai, nes yra panašūs į religiniame mene vaizduojamus Jėzų ir Mariją. Kaži, ar kas pagalvojo, kad šie primena šv. Joną ir šv. Oną?

Ar ši byla laimėjimas ir „Keulei rūke“?

Pabaigai vietoj apibendrinimo apie ribas. Tikrovė yra sudėtinga. Nors randame pasikartojimų, tendencijų ar panašių polinkių, šalia visada yra pagunda viską pernelyg supaprastinti. Tai būdinga mūsų kultūrai, kur rimta socialinė problema telpa į vieną antraštę, o sudėtingas žmogaus gyvenimas į vieną facebook įrašą. Tikrovę supaprastiname nematydami konkrečių situacijų savitumo. Ir pagundai sumesti visus reklamos ar kitos meno srities kūrinius į vieną pasiduoti gali abi kraštutines pozicijas užimantieji.

Taip, EŽTT sprendimas galimai atveria kelią liberaliau interpretuoti religijos simbolių apsaugą. Tačiau kyla pagunda manyti, kad nuo šiol visi kūriniai, kuriuose religiniai simboliai naudojami ne pagal paskirtį, bus bandymai šiuo teismo suteiktu „leidimu“ pasinaudoti, ir visur įžvelgsime norą įžeisti ar pažeminti tikinčiuosius.

Taip pat yra pagunda neišgirsti kitos svarbios teismo sprendimo detalės: tai visai nereiškia, kad nuo šiol su religiniais simboliais bus galima elgtis, kaip norisi. Ribos yra, tik, teismo nuomone, šiuo konkrečiu atveju (!) simbolių panaudojimas buvo įvertintas per griežtai.  

Suprasti, kur yra toji riba tarp leistino ir neleistino, gana sudėtinga. Kelių atvejų sulyginimas galėtų padėti: džinsų ir „Keule rūke“ reklama. Ir tikėtina, jog toks sulyginimas netrukus bus aktualus.

Su manimi tikrai galima ir nesutikti, bet pasvarstykime. Gali būti, jog džinsų reklamoje panaudojami ne tiek religiniai simboliai, kiek lietuviškas „folkloras“ – į vaizdą išverstas kasdienėje kalboje vartojamas ištiktukas „Jėzau, Marija!“ Kiek mums žinoma, kol kas tai vienkartinis atvejis, dažniausiai kompanija, o ir dizaineris, reklamoje nenaudoja religinių simbolių. 

Tuo tarpu „Keule rūke“ skiriasi nuo džinsų reklamos ne tik vulgaria ir seksualiai agresyvia estetika, bet ir tuo, kad jos kūrėjams religija yra pasikartojančių patyčių objektas. Nors teisinamasi, jog religiniai simboliai naudojami tam, kad išprovokuotų diskusiją, komentarai, lydintys jau ne vieną vaizdo koliažą, labai dažnos religinės užuominos, religijos sugretinimas su kitais, neigimas emocijas ir pasibjaurėjimą keliančiais reiškiniais, tokio pajuokiančio dėmesio sutelkimas pabrėžtinai į vieną, krikščioniškąją religiją, leidžia įtarti sąmoningą ir sisteminį konkrečios religijos niekinimą. Riba akivaizdžiai peržengta.