Audriaus Ufarto / BFL nuotr.

Dar 1987 m. nebuvo atverti vartai į laisvę, tačiau jau jutau plevenančią Sąjūdžio dvasią. Ją, vis labiau besiveržiančią iš karštos krūtinės, juto šimtai tūkstančių lietuvių. Ir daug nelietuvių. Pirmiausia laisvės žiburėlis sušvito rugpjūčio 23-iąją Vilniuje, prie paminklo Adomui Mickevičiui. Laisvės deglą įžiebė Nijolė Sadūnaitė, Robertas Grigas, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis. Šiuos vardus išskiriu neatsitiktinai. Jie aukso raidėmis turėtų būti įrašyti į naująją nepriklausomos Lietuvos istoriją. Tačiau šie vardai kurį laiką buvo net primiršti.

Labai keista, kad tik N. Sadūnaitė (ir tai tik daugiau kaip po trisdešimties metų) apdovanota Laisvės premija. O kiti Lietuvos laisvės lygos mitingo organizatoriai? Juk šie žmonės buvo pirmieji, garsiai, viešai pasakę, kad mes nelaisvi. Gal įsteigtą Laisvės premiją pirmiausia ir reikėjo įteigti visiems keturiems, o gal ir dar kitiems istorinio mitingo organizatoriams?

Tokios mintys iki šiol nepalieka mano galvos. Manau, būtent tą dieną ir prasidėjo Sąjūdis Lietuvoje. Tą istorinę dieną vilties žiburėlį perėmė nešti jiems pritarianti, juos palaikanti šalia paminklo susirinkusi gausi tarpukario Lietuvos dvasią išsaugojusi didžių taurių žmonių plejada. Jie nepabūgo dvidešimtajame amžiuje siautusio brutalaus režimo vykdytojų ir rėmėjų. Tačiau iki Sąjūdžio pliūpsnio dar reikėjo kantriai laukti. Net ištisus metus. 1987-aisiais dar tvyrojo slogi atmosfera – tų metų rugpjūčio mėnesį raudonojo režimo rupore, „Tiesoje“, skaičiau, kaip buvo išsityčiota iš mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvių. Juos, laisvės šauklius, persekiojo. Laisvas spaudos žodis dar buvo stipriai suveržtas tankia spygliuota režimo viela. Net Maskvoje kur kas lengviau skynėsi kelią perestroika, o Vilniuje ilgokai aušo laisvės rytas... 

Tačiau vieną dieną sklaidėsi rūkas ir Vilniuje prie Neries. 1988 m. birželio 3 d. įkurta 35 Lietuvos mokslo ir meno žmonų Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. O rudenį, spalio 22–23 d., Vilniaus sporto rūmuose įvyko steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas. Iki šios dienos mano, suvažiavimo delegato, atminty neišblėsę istorinio įvykio įspūdžiai: karštos kalbos, diskusijos, Lietuvos ateities gairių braižymas.

Pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo atstovai dar vengė frazės „Lietuvos nepriklausomybė“. Neva kad nepykintume Maskvos, Michailo Gorbačiovo, nepakenktume Sovietų Sąjungoje vykdomai perestroikai. Tačiau to nepaisė suvažiavimo delegatas Rolandas Paulauskas. Antrąją suvažiavo dieną jis savo kalboje be užuolankų pasakė, kad Lietuva sieks nepriklausomybės. R. Paulausko kalbos žodžiai, nuskambėję didžiulėje Sporto rūmų erdvėje, kurioje tąsyk buvo susispietę daugiau kaip penki tūkstančiai Sąjūdžio atstovų iš visų Lietuvos kampelių, padarė sprogusios bombos įspūdį... Tuoj pat po R. Paulausko kalbos prie mikrofono prišoko rašytojas Vytautas Petkevičius.

– Tai provokacija, – šaukė į mikrofoną rašytojas...

Rūmuose nuaidėjo griausmingi plojimai, pritariantys V. Petkevičiaus žodžiams. Netrukus po rašytojo demaršo prie mikrofono priėjo miškininkas prof. Vaidotas Antanaitis:

– Noriu nuraminti aistras – R. Paulauskas išdėstė ne savo nuomonę, o Kauno Sąjūdžio tarybos išvakarėse priimtą rezoliuciją dėl Lietuvos nepriklausomybės. 

Rūmuose vėl kilo griausmingi plojimai... Dabar jau ilgai plojo V. Antanaičiui...

Kadangi per keliolika metrų sėdėjau nuo į suvažiavimą pakviestų svečių – Lietuvos komunistų partijos vadovų Algirdo Brazausko ir kitų sovietų Lietuvos šulų – buvo įdomu stebėti jų reakciją į aštrius kalbėjusiųjų žodžius. Mačiau, kaip jie susimuistė, neramiai susižvalgė (tarsi ant adatų sėdėtų) po R. Paulausko žodžių apie Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau girdėjau, kad kompartijos vadovai net norėjo palikti Sporto rūmus, bet staiga... persigalvojo.

Atrodo, tomis akimirkomis jų laikysena priminė garsaus ispanų rašytojo Miguelio de Cervanteso literatūrinio herojaus Don Kichoto garsųjį posakį: Don Kichotas sušuko pirmyn, bet staiga... metėsi atgal... Mačiau, kaip kompartijos vadovai ne kartą tarpusavyje kuždėjosi, kažką svarstė. Netrukus A. Brazauskas paprašė žodžio:

– Pasitarę nusprendėme grąžinti Vilniaus katedrą tikintiesiems!

Mintydamas apie šių ir anų dienų realijas, kodėl ne visi sąjūdininkų troškimai išsipildė, pagalvoju, kad pernelyg greitai mes išsiskirstėme, patys to nenorėdami užleidome kovų barikadas buvusiems ar naujiems prisitaikėliams.

Tokia žinia Sąjūdžio suvažiavimo delegatams irgi buvo netikėta – ji rūmuose padarė tokį pat didžiulį įspūdį, kaip ir R. Paulausko žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybę. Vėl ilgai rūmuose liejosi euforija... Ne vienas sau mintyse džiūgavo: „Kokie ir komunistai geručiai!“ Tik vėliau supratome tokio kompartijos vadų žingsnio esmę.

Lietuvos komunistai, supratę, kad liks šalikelėje, jeigu nepritars Sąjūdžio siekiams, nusprendė atsiskirti nuo Maskvos. Tačiau netrukus pagalvoję, kad vilkas yra vilkas ir avies kailyje, nusprendė išvis atsisakyti komunistų partijos pavadinimo. Manė, kad taip partijai suteiks žmogiškąjį veidą... Tačiau tai buvo vėliau. Ir viso to balasto neprisiminčiau, jeigu sustingusio laiko šešėliai tūnotų praeity. Deja... Anos santvarkos kūrėjai ir puoselėtojai šiandien sėkmingai prisitaikė gyventi naujomis sąlygomis. Tie patys veidai įsiliejo į dabartinę politiką. Net gaivių Europos Sąjungos vėjų nesušvelninami... Nejučiomis susidaro įspūdis – jie tarsi amžini, kaip ir nepakeičiami Lietuvos žemelėje. Iki šiol komunistinė šmėkla, pridengta žmogiškąja kauke, nenustoja klaidžioti po mūsų namus, net kėsinasi į mūsų ateitį... Ką daryti, kai daug kas negero išlieka, neišnyksta? Skaudu apie tai kalbėti, mintyti. 

Ypač atkurtos Lietuvos šimtmečio išvakarėse. Vis galvoju, kodėl taip atsitiko, ko pritrūko deklaruotiems šviesiausiems Sąjūdžio siekiams: atkurti nepriklausomą, demokratinę, visiems motiną Lietuvą? Kodėl ne visi mūsų troškimai išsipildė? Be galo sudėtinga atsakyti į per pastaruosius dešimtmečius pateikiamą skaudžiausią klausimą. Kaip ir vis sudėtingiau darosi perteikti tą atmosferą, kas tomis Sąjūdžio suvažiavimo dienomis dėjosi Vilniaus sporto rūmuose. Kodėl Sąjūdis pasakė A, bet nepasakė B? 

Tuo metu, kai kūrėsi, plėtėsi Sąjūdis, gyvenau ir dirbau Šalčininkuose. Mane, dirbantį vietiniame trikalbiame laikraštyje „Lenino priesakai“, Lietuvos atgimimui prijaučiantys šalčininkiečiai (ne tik lietuviai) išrinko rajono Sąjūdžio kuratoriumi. Mes, dešimt šalčininkiečių, tomis atmintinomis 1988 m. spalio 22–23 d. dalyvavome Sąjūdžio suvažiavime Vilniaus sporto rūmuose. Niekada neišdils iš atminties regėti vaizdai po pirmosios suvažiavimo dienos. Buvo jau sutemus. Išėjusius Sąjūdžio suvažiavimo delegatus iš rūmų pasitiko žmonės su valgiais ir gėlėmis... Drauge nužygiavome iki Katedros. Pakeliui į Šventovę kerėjo pastatų languose šviečiančios žvakutės – ryškūs nepriklausomybės žiburėliai. Jie švietė ir iki šiol šviečia mano širdy. Tokio kito nuostabaus jausmo niekada daugiau nepatyriau.  

Mintydamas apie šių ir anų dienų realijas, kodėl ne visi sąjūdininkų troškimai išsipildė, pagalvoju, kad pernelyg greitai mes išsiskirstėme, patys to nenorėdami užleidome kovų barikadas buvusiems ar naujiems prisitaikėliams. Paprasčiausiai dauguma nuoširdžiausių sąjūdininkų buvo išstumti, sumenkinti, užmiršti anos santvarkos nomenklatūros. Galima sakyti, per trumpai gyvavo Sąjūdis, nors jį ir ne kartą bandyta gaivinti. Kad ši visuomeninė gigantiškoji dvidešimtojo amžiaus Lietuvos jėga sugebėjo pasiekti pagrindinį tikslą – nepriklausomybę – pasirodo, to neužteko. Didelė dalis Lietuvos žmonių netapo laisvais savo viduje. Vadinasi, Sąjūdis iki galo savo misijos tarsi ir neatliko...