Tai pirmoji iš knygų vaikams apžvalgų, „Bernardinai.lt“ nuo šiol pasirodysiančių kiekvieną šeštadienį.

Håkon Øvreås „Rudalius“. Vilnius: „Tikra knyga“, 2017 m. Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė. Iliustravo Øyvind Torseter.

Gera imti į rankas vaikišką knygą, kurioje tekstas ir vaizdas susisieja. Knygos „Rudalius“ viršelis neišsiskiria rėksmingomis spalvomis, o akį patraukia paprastumu. Smagi tarsi ranka piešta viršelio iliustracija, rodos, žada įdomų pasakojimą. Patogus formatas, malonus liesti kietas viršelis, puikiai parinktas vidinių lapų popierius – pagyrimas ir leidyklai „Tikra knyga“, ir knygos maketo autorei. Taip ir norisi tokią lengvą ir mielą knygą įsimesti į kuprinę ir išsitraukti laukiant autobuso ar per pertrauką mokykloje. Knygos apimtis tikrai neturėtų gąsdinti jau kiek pažengusių skaitytojų, tačiau pradedantiesiems gal kiek mažokos raidės.

Knygos autoriai – norvegai: parašė Håkon Øvreås (g.1974), o iliustravo Øyvind Torseter (g.1972). Tai ne pirmas bendras jų projektas. Abu menininkai papildo vienas kito kūrybą. Už knygą „Rudalius“ autoriai gavo Šiaurės Tarybos Vaikų ir jaunimo literatūros premiją (2014) ir pateko į H. C. Anderseno apdovanojimų finalą (2014).

Knygos siužetas neplatus – kelios punktyrinės linijos. Greta didelės gyvenimo dramos – senelio mirties – nesustojančioje kasdienybėje vyksta ir mažosios – vaikų santykių dramos, o suaugusiųjų gyvenime rengiamasi laidotuvėms. Pagrindinis herojus vis kalbasi su seneliu, tarsi jis dar būtų gyvas ir, atrodo, sulaukia jo patarimų ir pritarimo savo veiksmams, tad imasi atkirčio prieš netinkamai pasielgusius vaikus. Visas pasakojimas parašytas taupiais, neįmantriais sakiniais. Pasakojimo ritmas gan lėtas ir kartais trūkčioja. Tada tikrai ima gelbėti šmaikščios iliustracijos.

Jų autorius labai populiarus Norvegijoje, yra nupiešęs ir pats parašęs nemažai knygų bei už jas pelnęs apdovanojimų. Iš daugelio dailininko tarsi eskiziškų piešinių tušu vaizduotėje galime susikurti naują istoriją ar jos tęsinį. Netikėta, kad tokios paprastos formos iliustracijos dėl savo nuolat besikeičiančių kompozicijų, išraiškingų personažų ar nedidelių, bet tinkamai panaudotų spalvos plotų išlaiko skaitytojo dėmesį iki pat knygos pabaigos. Kiek kitaip su tekstu. Gaila, kad vaikų poelgiams pabaigoje pritrūksta pagrįstumo. Kodėl jie nusprendžia nudažyti bažnyčios bokštą, lieka paslaptis.

Visoje pasakojimo pynėje atsiranda tarsi išbėgusi mezginio eilutė. Gal autorius, išvargęs nuo rašymo, tiesiog norėjo siužetą greičiau „nuvairuoti“ pabaigos link? Na, bet realiame, ne knygų, pasaulyje juk nuolat nutinka tokių vietų „be ryšio“. Tad skaitydami knygą, apie šias situacijas savo gyvenimuose, matyt, irgi galime pagalvoti. Taip pat jaunasis skaitytojas turės progą pamąstyti, o gal ir su tėvais padiskutuoti apie draugystę, drąsą, herojus, slypinčius kiekviename iš mūsų, ir širdžių herojus, kurie lieka su mumis net tada, kai jų netenkame. Tad rekomenduoju šią knygą visų pirma dėl puikių iliustracijų, bei linkiu ir iš teksto pasiimti tai, kas kiekvienam asmeniškai aktualu.