Elvinos Baužaitės nuotr.

Valdas Papievis „Žiebtuvėliai anarchistai: apsakymai“. Vilnius: „Odilė“, 2017 m.

Žiebtuvėliai – liepsnos, ugnies saugotojai ir nešėjai, jie keliauja iš rankų į rankas, sklinda tarp žmonių, juos sujungia, vienija ugnies galia – šviečiančia, šildančia. Žiebtuvėliai – saugyklos ir talpyklos žiežirbos, tampančios vienokiu ar kitokiu ugniakuru, prie kurio buriasi žmonės, prie kurio net ir vienas nėra vienišas. Liepsna – gyvoji esatis, ji kalba ir kalbina. Žiebtuvėliai – lūkestis ir viltis. Žiebtuvėliai – susitikimas su savimi, su kitu – svetimu, nepažįstamu, bet ugnies kviečiamu, pakviestu žvilgsniui, žodžiui, gestui – pažinčiai, pasidalinti liepsna.

Anarchija įsigali tavo gyvenime, tekstai ima lietis į jį, aplinka blykšta, nyksta, tampa vis fragmentiškesnė, ỹra gyvenimo audinio, skiautinio siūlės, dryksta gyvenimo medžiagos detalės, griūva karkasas, galiausiai jis pradingsta. Tu imi gyventi kitoje realybėje, kitoje – teksto – tikrovėje, o ji – tikrų tikriausia anarchija. Anarchija tekstų, parašytų autoriaus, sukūrusio personažus, kurie patys papasakojo istorijas ir sukūrė autorių, nes jis – vienas personažų. Anarchija užvaldo ir pakeičia gyvenimo tikrovę, sukurdama netikrą realybę, kurios tikrumas rodosi daug tikresnis, patikimesnis. Tai rūmas virš bedugnės, esąs literatūros pasaulyje, kurio galia – kalba.

Būtent taip norisi pradėti rašytojo Valdo Papievio prozos lyrikos – apsakymų rinkinio „Žiebtuvėliai anarchistai“ – recenziją. Žiebtuvėlis kaip kalbos esatis – siela, kuri sužimba, vos atverti ir imi skaityti šio autoriaus kūrybą. Tavo gyvenimas iš tiesų sugriūva, ir įsigali grožinės kalbos meno anarchija. Paprasčiausiai tavo būtis pradingsta, netenka galios, esi įsiurbiamas į tekstą, juo išrašytą pasaulį. Knygos apsakymai – „Jūra, arba savižudybės prevencija“, „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“, „Džiaugsmas, kad tave prisiminė...“ Šių kūrinių atveju siužetas ne toks svarbus, jis – antraeilis dalykas, antraplanis veikėjas. Tekstas, žodžiai, kalba traukia ir įtraukia, panardina, tampi kalbos pasaulio įkaitu. Pasiduodi sakinių tėkmei, jų ritmui ir žingsniavimui iš gatvės į gatvę, iš vieno skersgatvio į kitą, eini ne į kur nors, o tiesiog eini.

Filosofas Martinas Heideggeris, kalbėdamas apie meną, tvirtino, kad tai būties tiesa, kurią savo esatimi kūrinys byloja, rodo ir kartu slepia savyje, kad išsaugotų. V. Papievio kūryba – kaip tas kalbinis kūrinys, teigiantis gyvenimo tiesą, kalbantis apie egzistenciją, jos reikšmę ir esmę, liudijantis gyvenimo pasireiškimus, jų ypatingumą ir kartu grožinės literatūros meniškuoju grožiu visa užklojantis, panardinantis į tekstą.

Ėjimas vienija, jungia rašytojo kūrybą. Nuo pat pirmo romano „Ruduo provincijoje“ („Vaga“, 1989 m.), dar labiau romane „Vienos vasaros emigrantai“ („Baltos lankos“, 2003 m.), kuriame užsimezgė kūrėjo Paryžiaus meilė, prancūziškumas – ir kaip gyvenimo būdas, ir kaip rašymo stilius.

„Eiti“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2010 m.) – romanas, apdovanotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Liudo Dovydėno premijomis. Šiame kūrinyje pagrindinis veikėjas išvaikšto Provansą, jis eidamas atranda, dar daugiau sutampa su aplinka, vieta, kraštovaizdžiu, erdve, tarytum ištirpsta joje.

„Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ („Alma littera“, 2015 m.) – romanas, įtrauktas į geriausių metų knygų penketuką, taip pat į meniškiausių knygų dvyliktuką, pagal jį kuriamas ir kino filmas. Šio kūrinio prasminė, idėjinė dominantė – žmonių tarpusavio santykių, bendražmogiškos būties vertybių ir ypatingumo atvertis, teigiant, viena vertus, žmogaus, jo gyvenimo kismą metų tėkmėje, kita vertus – senatvę kaip žmogaus gyvenimo prabangą, jeigu mokama oriai, laisvai, žaismingai ją savimi įprasminti, taip pat manifestuojant bendravimo galią, jaučiant kitą, mokant būti (su) žmogumi. Tai V. Papievis reflektavo dar pirmojoje knygoje – apysakose „Užmaršties slėnis“ („Periodika“, 1989 m.).

Autoriaus kūryba, rašymas kaip ėjimas – tarsi minties ratas, kuris „Žibintuvėliais anarchistais“ užsidaro. Rato vaizdinį kuria žanras: apysaka kaip mažesnės apimties veikalas – pirmasis V. Papievio pasirodymas, literatūrinis pasireiškimas, o dabar – smulkioji proza – apsakymai, kuriuos vienija tas pat būties mąstymas, kuris nėra kontempliatyvus, jis pagrįstas patyrimu.

„Tasai nuolatinis pasaulio bėgimas tolyn, tarsi pulkai kirų, vos priartėji, sparnais suplasnoję nuskrietų, tas jo vėrimasis ir slėpimasis vienu metu, nelyg ant virvutės saulėje pakabinta geležtė, vėjui pučiant į visas puses, sukinėtųsi ir mirguliuotų, tasai pėdų mėtymas be paliovos tarytum žvėriuko, leidžiančio priartėti tiek, kad, atrodo, pagausi, bet paskutinį mirksnį pasprunkančio. Bet galbūt, kad tuos paukščius sulaikytum, kad geležtės mirgėjimas liautųsi, kad sprunkantį žvėriuką sugautum – kad pasaulis imtų ir apsinuogintų, pirmiausia pats apsinuogint turi? Juk ir pats veriesi ir slepiesi tuo pat metu, juk ir pats pėdas mėtai, paskutinį akimojį sprunki nuo savęs. Kaip kartais žiūrėdamas veidrodin ar liesdamas savo kūną, stebiesi, kad tai – tu, tai tarsi šulinin krisdamas į savo sielos gelmes, kartais tų gelmių išsigąsti, orą gaudydamas, į kasdienybės paviršių neri. Bet gal pakaktų tik nebijoti, kaip kad šiandien jūra plaukti tolyn nebijojai, ir kuo giliau leistumeisi...“ (p. 15)

Apsakymuose – laikas, žmonių santykiai, vienatvė. Šios gyvenimo koncepcijos – autoriaus kūrybos leitmotyvas. Tai byloja įprasmindama Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, skirta už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką. Būtent egzistencija kaip žmogaus vienišumas, benamiškumas, kuris pasireiškia amžina namų reikme, ilgesiu, alkiu, ieškojimu, einant – nuolat, nepaliaujamai. Ėjimas nėra desperatiškas bėgsmas – tai įsijautimas, įsiliejimas ir sutapimas.

„Dabar manyje visa tiek suskaldyta, sutrupinta ir išdeginta, kad aš – kaip dykuma be menkiausios oazės ir be miražų. Dabar aš galiu plaukti iki paties horizonto: to, ką regi, nebūti negali. Tebūnie tai toli. Aš dabar valandų valandas plaukti galiu, aš gali perplaukti upes ir vandenynus, niekas manęs čia jau nesaisto ir nebelaiko, nieko aš ten nebebijau. Ir valandų valandas, dienas, naktis plaukęs, perplaukęs jūras ir vandenynus, aš vis tiek pasieksiu, ko visada troškau ir trokštu – priplauksiu prie horizonto, į jį įsikibsiu, persisversiu, nersiu ir kitą šio pasaulio pusę išvydęs...“ (p. 30)

Rašytojas Valdas Papievis. Šarūno Mažeikos / BFL nuotr.

V. Papievio kūryboje jo, kaip rašytojo, namai – kalba, taip pat siela, kuri – virš žemiškojo pasaulio, kuriai negalioja teritoriniai suskirstymai, ribos, ji – pasaulis virš, materialumas virš, ji – transcedentalija, kuri gimsta, prasideda, išteka ir vėl įsiskverbia sutapdama Paryžiuje – autoriaus įsigyventame, įsimylėtame mieste.

V. Papievio kūryba persmelkta genius loci – vietos dvasios – pajautos. Rašytojo kūrybai esminga Arvydo Šliogerio filotopija. Šiuo terminu filosofas žymėjo individo tam tikros vietos meilę, tiksliau – tėvynės, gimtinės. Žmogus, gimdamas ir gyvendamas tam tikroje vietoje, sukaupia unikalią egzistencinę patirtį, kuri įprasminą vietą, A. Šliogerio žodžiais – vietą šiapus horizonto, meilės lauką.

V. Papievio kūryboje jo, kaip rašytojo, namai – kalba, taip pat siela, kuri – virš žemiškojo pasaulio, kuriai negalioja teritoriniai suskirstymai, ribos, ji – pasaulis virš, materialumas virš, ji – transcedentalija, kuri gimsta, prasideda, išteka ir vėl įsiskverbia sutapdama Paryžiuje – autoriaus įsigyventame, įsimylėtame mieste.

„Ir kur tik tą vakarą nespėjom pabūti! Ir karštą vyną gurkšnodami, o ir paskui – kai tuščias taures palikę, sukome ratus siauromis Odeono kvartalo gatvelėmis – kaip žmonės, per kavinės stiklą ką tik matyti, atrodė, kiūtina iš niekur į niekur, taip mes iš tikrųjų dūlinėjome iš niekur į niekur. Ir buvome čia, ir mūsų čia nebebuvo – slampinėjom po miestą lyg du piligrimai, iš tiesų po pasaulį klajojantys. Nedažnai būna, bet pasitaiko, kad vaizduotė įveikia tikrovę – lyg atsimerkęs sapnuotum.“ (p. 48)

Nežinia, laimi vietos meilė ar kalbinės kūrybos galia, bet V. Papievis dar kartą savuoju žiebtuvėliu įsteigia rūmą virš bedugnės, virš pasaulio, įžiebia fikcinę realybę, kurios anarchija užvaldo skaitytoją, jo mintis, jo buitį paverčia nieko verta ir išveda keliais – miesto, šalies, pasaulio, kuris gal tėra „viešbučio rue de Seine kambarys“ (p. 49).

„Žiebtuvėliai anarchistai“ – knyga, apipavidalinta Mildos Kairaitienės, viršelio autorė – Rima Puniškaitė, prižiūrėjusi įrišimo subtilybes, iš tiesų yra vientisas teksto ir vaizdo, minties ir popierinės knygos materijos kūrinys. Vaizdas nėra vien raidės, žodžiai, tekstas, popierius, turintis spalvą, kokybinę išraišką, patiriamą liečiant. Knygoje naudojami Eugenijaus Varkulevičiaus piešiniai. Recenzijos autorė nesiima spręsti, ką jie reiškia, interpretacijos laisvė suteikia minčių saviraiškos erdvę kiekvienam matančiajam. Tačiau piešiniai, kaip ir V. Papievio tekstai, veda savin, būties begalybėn.

„Ausyse jų garsams aidu tebeskambant ir jiems pavymui žiūrint atrodė, kad nors eina greta, vienatvės ir liūdesio šleifas abiem įkandin driekiasi ir kad jiems pasukus ir iš akių dingus tas šleifas dar tebetvyro. Kaip lietui praėjus, virš miesto tvyro drėgmė.“ (p. 57) Subtiliai melancholiška būties nostalgija – jausmas, kad baigiasi kažkas, jausmas, kad esi amžinai vienišas būties didybės akivaizdoje. Nueini, perskaitai, pabūni kalbiniame rūme virš bedugnės – įprasto gyvenimo kasdienybės – ir vėl nusileidi, sugrįžti ieškoti savęs, kito savyje, kurį atradai žiebtuvėlio liepsnoje, kalboje, sušvytėjusioje būtyje, atsivėrus jos slapčiai. Galbūt tą apsakymo „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“ veikėjo mėgstamą prieblandos metą, „kai diena dar neaušta, bet tuoj pradės aušti, kai gatvių žibintai dar neužgesinti, bet tuoj juos užgesins. Sena ir ją apglėbęs miesta po truputėlį ima artėti. Iš prieblandos jis merkdavosi labai pamažu – didingas žmogaus tvarinys be žmogaus kūrybos ir darbo atsirast negalėjęs, tuo lėtumu jis liudijo mūsų kasdienio lėkimo tuštybę.“ (p. 59)

Štai tokį kūrinį – apsakymų rinkinį – kaip miestą ir miestą kaip kūrinį dovanoja V. Papievis.