Kadras iš filmo „Maidanas“ (rež. S. Loznica)

Kiekvienais metais per Sausio 13-ąją mane aplanko ryškumo stokojantis vaikystės prisiminimas apie tai, kad, plėtojantis įvykiams ties Seimu, vos anapus tilto atrodė, tėvai apklijuoja langų stiklus lipnia juosta. Pamenu tėvų ramybę ar netgi entuziazmą, su kuriuo šis veiksmas buvo atliktas. Tarsi vyko tai, kas privalėjo įvykti. Turiu pripažinti, jog ši ramybė man kelia nuostabą, ypač šiandien, man pačiai tapus mama. 

Naujoje Jeilio universiteto profesorės Marci Shore knygoje „Ukrainos naktis: intymus pasakojimas apie revoliuciją“, pasakojančioje apie Maidano revoliuciją ir po jos kilusį karą su Rusija, ramybė yra periodiškai iškylantis žodis, kuriuo savo būklę apibūdina revoliucijos dalyviai. „Daugiausia jaudulio ir nervų būdavo stebint, kas vyksta per televizoriaus ekraną. Tuo momentu, kai išjungdavau televizorių ir išeidavau į Maidaną, nervai dingdavo. Ateidavo ramybė“, –  pasakoja tėvas ir sūnus Taras ir Roman Ratushnyy. Ne pyktis, ne panika, bet ramybė tuomet, kai atrodo vyksta tai, kas niekada neturėtų vykti. Šis ramybės vaizdinys, yra tik vienas iš knygos aspektų, kuris pasakojimą apie konkretų įvykį – Maidano ir periferinių miestų pagrindines aikštes užliejančią revoliuciją paverčia istorija, peržengiančia laiko ir erdvės ribas. 

Revoliucija kaip autentiška politinė patirtis 

Laiko ir erdvės transformacija yra knygos įvykius vienijanti tema. Žmonės, atsidūrę įvykių sūkuryje, kalba apie momentą, transformavusį laiką, erdvę ir kartu žmonių, atsidūrusių Maidano erdvėje, sielas. Tai momentas, kai ribos tarp žmonių, tarp privatumo ir viešumo visiškai išnyko. Suvokimas, jog šalia esantys nepažįstamieji, pasirengę pasiaukoti tam, kad apsaugotų stovinčiuosius šalia, kad ir kas jie būtų, kokias pažiūras turėtų, sukūrė nepaprastą solidarumo ir pasitikėjimo atmosferą. Kartu, kaip teigia vienas iš dalyvių, tuo momentu, kai ėmiau jausti, jog esu ne tik pasirengęs mirti šalia kitų protestuotojų, bet ir trokštu priešo mirties, suvokiau, kad mirė ir dalis manęs.

Knygoje per žmonių subjektyvių perspektyvų mozaiką atsiskleidžia dažnai sunkiai išreiškiamas slinkties tarp privatumo ir viešumo, tarp žmogaus veiksmo ir politikos momentas. Čia apstu pasakojimų žmonių, kuriuos vienija vienas dalykas – gebėjimas peržengti savojo privatumo ir intymumo ribas, atsiveriant nepažįstamam, esančiam šalia ir kartu – atsiveriant visam pasauliui. Miša, jaunas vaikinas, vienintelis vyras namuose, kuriuos paliko tėvas, išėjęs į Maidaną nė neįtarė, ką teks išgyventi. Galiausiai, kai įvykiai skleidėsi realiu laiku, jis padėjo sužeistam vyrui įveikti barikadas ir pasislėpti nuo į juos šaudžiusių pareigūnų. Kaip? Miša negali atsakyti (vyras buvo gerokai vyresnis ir didesnis už jauną vaikiną). Savo būklę jis apibūdina kaip tuštumos pojūtį – tarsi nebeliko „aš“, kuris tuo momentu visiškai susiliejo su tuo, kas vyksta aplinkui, ne manyje.

Revoliucija tapo laiko pertrūkiu, nutraukusiu apatijos, nepasitikėjimo vieno kitu ir abejingumo rutiną, momentas, privertęs veikti maksimaliai individualiai – taip, kaip liepia sąžinė, ir kartu rizikuoti savo asmeniniu saugumu, sveikata, gerove dėl naujai atrastos bendrystės. Revoliucija, kaip rašo autorė, tapo momentu, kai buvo įveiktas postmodernizmas. Tauta, esanti Europos ribų paribiuose, savo veiksmais grąžino politiką į tikrovę, kai politinis pasirinkimas tapo egzistenciniu  gyvenimo ir mirties klausimu, kai politiniai tikslai tapo kaip niekad aiškūs, Europos, demokratijos ir laisvės idėjos kaip niekada ryškios. 

Dažnai politika stokojo tokio autentiško ir visiškai transformuojančio patyrimo. Įsiveldami į ideologines diskusijas, identiteto politiką dažnai nebejaučiame, kad realūs mūsų veiksmai ką nors paveiktų, transformuotų viešąją erdvę. Tačiau ne Maidane. Kol Vakarų valstybių piliečiai selektyviai atsirinkinėja kuo tikėti, netgi jeigu tai reikštų akivaizdžių dalykų, vykstančių prieš mūsų akis, atmetimą, Ukrainoje per revoliuciją atsivėrė erdvė, kurioje žmonės tegalėjo pasitikėti vienas kitu, prieš jų akis atsiskleidžiančia tikrove. Čia, pagrindinėje Kijevo aikštėje, laikas susijungė su erdve, judėjo realių įvykiu ritmu, o išėjus namo, laiką revoliucijos dalyviai matavo toliau aikštėje besiplėtojančiu veiksmu. Kaistant atmosferai šalyje, 2014 m. pradžioje laikas visiškai susitraukė – niekas nėjo miegoti, nes nebežinojo, kokioje tikrovėje tektų atsibusti.   

Pasirinkimas. Tai kitas žodis, kuris pakartotinai skamba iš Maidano dalyvių lūpų. Kiekvienas turėjo pasirinkti, ir šis pasirinkimas taip pat transformavo laiką ir erdvę. Po Maidano įvykių Mišą kankina nemiga, dažni galvos skausmai nuo sprogimų, baimė likti vienam. Tačiau jei nebūčiau ten ėjęs, turėčiau kitokių problemų – gėdą, su kuria tektų gyventi, teigia Miša. 

Maidano erdvėje susijungė skirtingų politinių pažiūrų ir motyvų vedamų žmonių gyvenimai. Juos vienijo ne bendra praeitis, ne tautybė, kalba ar politinės ideologijos, bet pats buvimas kartu. Iki šios dienos Maidano dalyviai, kurie iki tol buvo „politiniai“ oponentai ar netgi priešai, šiandien grįžta kartu į aikštę pagerbti aukų. Prezidentas V. Janukovyčius užsienio spaudai kalbėjo apie Maidaną kaip fašistų ir antisemitu susibūrimą, o policijos pajėgoms tuo pačiu metu tvirtino, jog tai gėjų ir žydų susibūrimas, taip tikintis, jog suveiks įsisenėję stereotipai, sukiršins Maidano dalyvius ir galiausiai suskaldys masiškumo jėgą. Tačiau aikštės ribose žmonės per fizinį kontaktą, per tiesioginį santykį kūrė visiškai kitokį – pasitikėjimo ir pagarbos santykį. Šio gaivališko ir kartu transformuojančio santykio jėgos nesuvokimas buvo didžiausia Janukovyčiaus klaida – jis apie politiką toliau mąstė kaip apie kovą tarp ideologijų, stereotipų, kai galiausiai viską turi lemti baimė dėl gyvybės ir saugumo interesas. 

Valstybės griūtis ir rutinos poreikis 

Šiandien neretai kalbame apie tai, jog gyvename susvetimėjusioje visuomenėje, kurioje kiekvienas užsidaręs savo privatumo ribose. Autentiškumo, susitelkimo ar tiesiog aiškumo šiame posttiesos pasaulyje stoka gali paskatinti romantizuoti Ukrainos revoliuciją. Tokiu atveju faktas, jog trokštamas politikos autentiškumo momentas, išgyvenamas milžiniškų aukų ir kompromisų sąskaita, lieka nuošalyje (panašiai, kaip Europos Sąjungos suirimo pasekmės dažnai lieka euroskeptikų retorikos paribiuose). Tačiau ne šioje knygoje, kurioje vengiama revoliuciją romantizuoti. Revoliucija – tai ne tik nauja pradžia, ne vien netikrumo įveikimas ar politinės apatijos ir susvetimėjimo atsisakymas. Tai ir sprendimas atsisakyti ir meilės, šeimos saugumo ir namų jaukumo.

Visiškai neromantiški ir žmonių motyvai. Žmonių, atsidūrusių tokioje situacijoje, troškimas – ne autentiškumo ar sielas transformuojančio politinio įvykio išgyvenimas. Didžiausiais Ukrainos žmonių troškimas – gyventi paprastą gyvenimą, kuriame egzistuoja rutina ir nuspėjamumas. Tai ir yra didžioji politikos drama. Ten kur yra efektyviai veikiančios valstybės institucijos, ten iškyla rutinos, apatijos ar susvetimėjimo grėsmė. Įstatymo viršenybės užprogramuotas rutiniškas laiko tiksėjimas neatneša apreiškimo, kuriuo tampa tokie ribiniai išgyvenimai, kaip revoliucija ar karas. 

Knygoje daug kalbama apie perkamumą – gyvenimą valstybėje, kurioje viskas, įskaitant teisingumą, turi savo kainą, kur viskas vyksta pagal kleptokratų norus ir oligarchų susitarimus. Ten, kur nėra įstatymo, organizuojančio valstybės institucijų veiklą, nustatančių žmonių tarpusavio veikimo pagrindus, ten žmonės išgyvena nuolatinį nesaugumą. Taras Dobko, filosofas, teigia, jog jam paskutinis lašas buvo 2014 m. sausio mėnesį Janukovyčius inicijuotas ir paskubomis parlamente priimtas įstatymas, ribojantis protesto ir susirinkimo teises. Po šio žingsnio, dėl kurio prieš valdžios savivalę protestuojantys žmonės buvo išstumti už įstatymo ribų, atrodė, jog esi nesvarumo būklės, kai nebeįmanoma nieko prognozuoti ir nieko planuoti.

Revoliucija arba laiko įtrūkis įvyksta dėl žmogiškojo poreikio ir noro gyventi laiko rutinoje. Tai laiko nuspėjamumo ilgesys. Tokį nuspėjamumą garantuoja įstatymo viršenybė, kai kiekvienas pilietis gali planuotis savo gyvenimą, išleisti vaikus į mokyklą, sąžiningai užsidirbti, nesižvalgydamas per petį bei veikti nesibaimindamas, jog rytoj teks perkeisti visus savo įprastus veikimo būdus. Tam reikalinga įstatymo viršenybė, veikiančios institucijos – nuo sveikatos sistemos, kuri bendra tvarka visiems teikia pagalbą, ar užtikrinančių, jog žmonių sunkiu darbu uždirbami pinigai bus paskirti teisėsaugos institucijoms, kuriuos priedermė juos saugoti, o ne persekioti. Skyriuje „Tėvai ir sūnūs“ žmonės pasakoja, kad jiems lemiamu momentu, nebeleidžiančiu laikytis „nebylios“ sutarties su kleptokratais, tapo Janukovyčiaus sprendimas 2013 m. lapkričio  30 d. išvaikyti taikius protesto vadinamojo Euromaidano dalyvius. Taip buvo prieita riba. Vienas dalykas yra gyventi iš piliečių pajamų savo malonumui, kaip tą daro valdžia, tačiau visiškai kas kita, kai tėvai turėjo stebėti, kaip „institucijos, gyvenančios iš mūsų mokesčių, muša mūsų vaikus“, – teigia Tarasas Dobko. 

Ir tai grąžina prie politikos apmąstymų mūsų visuomenėse. Apie tai, kad politinis veiksmas gali ir turi prasidėti ne nuo sukrečiančio įvykio, bet rūpinimosi valstybės pamatais, institucijų skaidrumu, įstatymo viršenybe, tam tikra prasme – rutina, į kurią mus įstumia visuomenės sutarties ribos. Šios rutinos apsaugojimas nuo tų, kurie vis garsiau ima kviesti sukilimui, ar tai būtų prieš esamą „sistemą“, ar prieš Europą, žadant autentiškumą ir tikrumą, turėtų tapti mūsų politinio veiksmo pamatu. Kai jauno doktoranto ir mokytojo Jevgenijaus Monastirskio tėvas sužino, jog sūnus buvo pagrobtas, sumuštas, neteisėtai kalinamas bei tardomas separatistų, jis tiesiog nueina į kitą kambarį ir verkia užsidengęs veidą. Šis epizodas tarsi atveria dar vieną laiko dimensiją. Tai laikas, likęs praeityje, prisiminimas, apie kurį išgyvenama su gėda ir bejėgiškumu dėl to, kas liko nepadaryta – užsimerkta prieš valdžios savivalę, susitaikyta su korupcija. Ne vienas knygos herojus prisimena save devyniasdešimtųjų pradžioje, per Oranžinę revoliuciją, ir apgailestauja, kad tuo momentu atrodė, jog piliečio vaidmuo kuriant valstybę ribotas. Gailisi, kad buvo per daug pasitikėta geruoju gelbėtoju, kuris turėjo pertvarkyti visą valstybę, kuri turėjo sutvarkyti ją taip, kad joje atsirastų rutina, nereikalaujanti kiekvieną kartą ieškoti, kaip gauti vaistų, vietą mokykloje, ar garantuoti, jog teismai vykdys savo funkciją ir vykdys teisingumą, o ne užsakymus. Jeigu šiandien ir galime nusisukti nuo korupcijos, valdžios savivalės, nuo to, kad teisės viršenybės ir demokratijos principų nesilaikoma, tai nereiškia, kad mūsų vaikai neturės šio gaivališko ir kartais pražūtingo troškimo gyventi laisvėje, tokioje santvarkoje, kuri įgalina laisvai judėti laiku į priekį, svajoti ir kurti, o ne kasdien taikytis prie naujų aplinkybių.

Pabaigai norisi pridurti, jog knygos autorė planavo knygą pavadinti Revoliucijos fenomenologija. Tačiau nuo šios minties ją atkalbėjo leidėjas, kuris pasakė, jog norint, kad kas nors perkaitytų knygą, pavadinime jokiu būdu negalima dėti specifinio termino, ypač tokio kaip fenomenologija. Knyga išties yra prieinama tiems, kurie nežino ir nesiruošia gilintis į fenomenologiją. Knygos tekstą sudaro subjektyvios perspektyvos ir išgyvenimai, kurie galiausiai susijungia toje pačioje erdvėje konkrečiu momentu ir vėliau vėl prasiskiria. Knygoje stipriai jaučiamas autorės filosofinis išsilavinimas, kuris ją išties paverčia politinės fenomenologijos pavyzdžiu.