Miestelio rinkoje vykdavo susitikimai su kun. M. Krupavičiumi.

Sukanka 100 metų, kai 1918-aisiais iš Rusijos į Lietuvą sugrįžo Mykolas Krupavičius, 1914 m. birželio 13 d. Peterburge vyskupo Jano Ciepliako įšventintas kunigu, paskirtas Voronežo lietuvių gimnazijos kapelionu. 1917-aisiais jis įkūrė Krikščionių demokratų partiją, Rusijos Revoliucinio tribunolo buvo nuteistas mirti. Seinų vyskupui Antanui Karosui laiminant, stojo dirbti Lietuvos Taryboje, kaip ir visi kiti, kuriems teko imtis Lietuvos atkūrimo ir tvarkymo darbo. Lietuvos Tarybos deleguotas ir pagal jos pažymėtą maršrutą per pusę metų apvažiavo beveik visus Lietuvos miestelius ir bažnytkaimius, su žmonėmis kalbėjosi apie Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo iškeltus uždavinius, rinko aukas atsikuriančios valstybės iždui. 

Ar Kaunas tikrai „atžagareiviškas“?

Tvirtais žingsniais matuodamas ką tik pavasarinio lietaus atgaivintą Rotušės aikštę, kun. Mykolas Krupavičius iš tolo, prie Šv. Kazimiero draugijos namų, pamatęs lūkuriuojantį Vytautą Endziulaitį, aukštyn pakėlė ranką. „Sveikas“, – tvirtai vienas kitam paspaudę delnus bičiuliai pakilo į antrą aukštą. Už masyvių durų savo bute laukė prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas ir pakviesti susitikimo dalyviai: kaimynystėje gyvenęs pirmosios spaustuvės Kaune steigėjas, švietėjas Saliamonas Banaitis, visuomeninių katalikiškų organizacijų iniciatoriai kunigai Konstantinas Olšauskas, Povilas Dogelis, mokytojai Antanaitis, Radzevičius, pedagogė, visuomenės veikėja Magdalena Draugelytė-Galdikienė, jos sutuoktinis dailininkas Adomas Galdikas, beje, vysk. P. Karevičiaus sūnėnas. Iš viso susirinko apie 40 asmenų. 

Mažą tarnybėlę Šv. Kazimiero draugijoje ir čia pat ramų kampą galvai priglausti turėjęs V. Endziulaitis, suprantama, buvo truputį įsitempęs, nes tai buvo pirmas jo suorganizuotas Krikščionių demokratų partijos pirmininko M. Krupavičiaus susitikimas su Kauno inteligentais. Daugeliui buvo nesuprantama, kodėl V. Endziulaitis, dalyvavęs kuriant Krikščionių demokratų partijos programą, aktyvus ateitininkų lyderis Voroneže, išsilavinęs žmogus, grįžęs į Lietuvą, atsisakė darbo Lietuvos Taryboje, nepriėmė gimnazijos direktoriaus posto. Iš tiesų, kodėl? O kas tada, jeigu ne jis, įgyvendintų apmąstytą, giliai suvoktą ir suvažiavime patvirtintą krikščioniškąją socialinę doktriną? „Tais laikais visiems daugiausia rūpėjo valstybės valdymo forma ir žemės problema, – rašė prel. M. Krupavičius (Atsiminimai,Čikaga,1972). – Kaunas šiais klausimais turėjo, jei ne aiškų atsakymą, tai bent palinkimą į tų klausimų sprendimo kryptį. Kaimas buvo laikomas Vilniaus opozicija. Vilnius laikė save pažangiuoju, o Kauną – konservatyviuoju. Galbūt toks manymas buvo netoli tiesos. Sakau „netoli tiesos“ dėl to, kad ir Kaune, kaip ir Vilniuje, buvo žmonių ir pažangių, ir konservatyvių. Kurių daugiau, sunku pasakyti. Mes, praleidę tremties laiką Rusijoje, sugrįžom į Lietuvą su kiek kitokia politine taktika, kovos priemonėmis ir net veikimo organizacija, nors pagrindiniai tikslai buvo tie patys.“ Dėmesį sutelkęs į aktualiausius klausimus, kalbėtojas krikščionių demokratų poziciją dėstė ilgiau kaip valandą. Akcentuojant, jog turi būti pravesta griežta žemės reforma, dėstant pagrindinius reformos punktus, o toliau tvirtai pasisakant, kad Lietuva turi būti demokratinė respublika, kun. Mykolo ausį pasiekė A. Jakšto krustelėjimas, kitų dalyvių nervingas kostelėjimas, nors paskaita buvo įvertinta entuziastingais plojimais, nė vienas nepasisakė nei prieš respubliką, nei prieš žemės reformą. Tik įsisiūbavus diskusijai, kuri, anot M. Krupavičiaus „praėjo labai rimtu tonu“, jam pasirodė: „Arba jie mano tezėms nepritaria ir turi kitokių nusistatymų, arba rimtai dėl jų abejoja.“ Pagaliau paaiškėjo, jog gali būti sukalbamas ir tas „atžagareiviškas“ Kaunas. Atsiminimuose rašyta: „Atžagareivių vadu Kaune buvo laikomas prel. Dambrauskas-Jakštas. Vilniaus nuomone, jis buvo ypatingai griežtai nusistatęs prieš žemės reformą, bet ir tą nuomonę jis pats visai vykusiai sugriovė savo redaguojamoje „Draugijoje“, reikalaudamas žemės reformą paskubinti, šį savo reikalavimą, kiek atsimenu, jis paskelbė dar prieš Steigiamojo Seimo susirinkimą.“

Tačiau susitikimo dalyvis Valstybės Tarybos narys Saliamonas Banaitis ne juokais išsigando kun. Krupavičiaus skelbtų idėjų. „Jam atrodžiau aiškus bolševikas esąs, ir jis nedelsdamas vyko į Vilnių pasidalinti savo baimingomis mintimis su Antanu Smetona, kuriam pasirodžiau bolševikuojantis krikščionis demokratas, kokiu mane jis buvo laikęs po šio įvykio gana ilgą laiką.“ Tuo metu M. Krupavičius jau turėjo Valstybės Tarybos delegavimą apvažiuoti Šiaurės Lietuvą su paskaitomis apie nepriklausomą Lietuvą, jos uždavinius ir to momento lietuvių pareigas. Lygiagrečiai su tais uždaviniais turėjo būti renkamos Valstybės Tarybos iždui reikalingos lėšos. Uždaviniai svarbūs, ir staiga Valstybės Tarybos pirmininko A. Smetonos įsakymas: „Atšaukti man duotus įgaliojimus ir šitai pranešti atitinkamoms vokiečių įstaigoms, iš kurių buvau gavęs savo ilgam maršrutui leidimus. Tai buvo daroma paslapčiomis, ir apie visa tai sužinojau tik po to, kada tas pavojus jau buvo pašalintas. Jį pašalino Tarybos sekretorius Petras Klimas, kuris Smetonos įsakymo nepaklausė ir jam eigos nedavė. Apie tai pasakė tik vienam kun. Dogeliui. Ar Smetona apie tai sužinojo ir ar jis dėl Klimo neklusnumo mėgino ką daryti oficialiame posėdyje, nežinau. Su tokia nežinia ir išvažiavau į man skirtą kelionę baimindamasis, kad, jei Smetonos įsakymas bus vykdomas, galiu pakliūti į vokiečių kalėjimą, juo labiau kad jiems buvau nusikaltęs ir nuo Utenos laikų sukėlęs įtarimų, ar tik aš nebūsiu bolševikuojąs, o gal net ir bolševikas…“

Lietuva buvo pasirengusi nepriklausomybei. Marijampolės vaizdas,1918 m.

Ką valstiečiai karaliumi rinktų? „Nugi Skomskį“

Kas bėrukus į bričkeles pasikinkę, kas į savo padvadas kaimynų prisisodinę, ratuoti sodiečiai vieškeliu dardėjo netoli Marijampolės esančio Kižių kaimo link. Sekmadienį bažnyčioje kunigas kalbėjo, kad į Kižius atvažiuos vienas didelis ponas ir pasakys, kaip, vokiečiui krašto dar nepalikus, lietuviams toliau būt… Juodbruvas, blizgančių akių, bet sutana vilkintis „ponas“, po sodą su šeimininku vaikštinėjantis kunigas Mykolas, mandagiu linktelėjimu sodiečiams parodė, kad jų laukia. „Žmonės per ilgus okupacijų laikus buvo pripratę prie karališkos valdžios, todėl sunkiai vaizdavosi nepriklausomą Lietuvą be karaliaus, – rašyta atsiminimuose. – Paklausti, ką gi į karalius statysite, dažniausiai duodavo bendro pobūdžio atsakymą: „Jei bus sostas, bus ir karalius. Niekur sostai nenašlauja, nenašlaus ir pas mus.“ Ką pasakys suvalkiečiai, paklausti, kurį kandidatą į karalius keltų? „Nugi Skomskį“, – staiga tėškė vienas, tas pats, su kuriuo Krupavičius pradinėje mokykloje mokėsi. O ką? Vyrukas apsukrus, linksmas, gražaus sudėjimo, Marijampolėje stovėjusio caro armijos eskadrono vadas. Tarp Kalvarijos ir Marijampolės turėjo Karalenkės dvarelį. Sutiktą kaimietį lietuviškai užkalbindamas ir maloniai su juo pakalbėdamas, darydavo teigiamo ir malonaus žmogaus įspūdį – štai dėl ko atsirado Skomskio rėmėjų. M. Krupavičiaus atsiminimuose rašoma, jog žmonės kitur pasiūlydavo parsigabenti iš Vokietijos kokį princuką, nors daugiau atsirasdavo mėgėjų kviesti bet kurį rusų kunigaikštuką. „Dažnai, man argumentuojant už respubliką, kildavo klausimų: „Tai kurgi prezidentą gausime?“ Į atsakymą „Išsirinksit patys“ replikuodavo: „O kas gi klausys lietuvio, su kuriuo ne vienam teko net kiaules ganyti?“ Monarchistų buvo ir inteligentų – karininkų ir civilių – bet jų buvo toks nykus skaičius, kad net monarchistinio sąjūdžio nesudarė, o kai Steigiamajam Seimui reikėjo nutarti, kokia nepriklausomai Lietuvai parenkama valdymo forma, visais balsais buvo atsakyta: demokratinė Respublika.“

Marijampolė, Bažnyčios gatvė.

1918 m. pavasarį vokiečiams buvo aišku, kad absoliutūs karo laimėtojai jie nebus, todėl ir taikos sąlygų neteks jiems vieniems diktuoti. Pasak M. Krupavičiaus, vis dėlto stvėrėsi, kad ir negudrios, bet gana suktos politikos. Pasauliui, o gal ir patiems lietuviams apgauti jie sumanė suvaidinti „laisvąją Lietuvos santuoką“. (Kaizeris rengėsi Lietuvą sujungti su Saksonija, o karinė okupacinė valdžia – su Prūsija.) Esant tokioms aplinkybėms, Lietuvos Taryba planavo savarankiškai, be vokiečių pritarimo Lietuvos karaliumi išrinkti Viurtembergo grafą Vilhelmą fon Urachą ir „dar riktelėti pasauliui, kad yra Lietuva“ bei užkirsti kelią unijai su Prūsija ar Saksonija. Krikščionių demokratų frakcijoje prieš Urachą labai griežtai pasisakė Aleksandras Stulginskis ir Jonas Vailokaitis. Prel. Kazimieras Šaulys buvo aiškiai palinkęs prieš Urachą, bet pripažino, kad yra ir „ura-chinių“ argumentų. Šioje kovoje, kaip rašė M. Krupavičius, ne kartą būta gana aštrių pasikalbėjimų, būta vienų kitiems priekaištavimų, kurie, tiek laiko praėjus, gali sukelti tik juoko: „Kadangi ir naujasis Mindaugas II Urachas nebuvo vokiško skonio sliekas, tai ir lietuviškoji meškerė žuvelės nesulaukė, kaip jos nesulaukė ir vokiškoji meškerė, mesta lietuviams. Vokiečių pralaimėtas karas klausimą lengvai išsprendė. Visi atsisakė nuo savo priemonių vokiečių gudrybėms apeiti, visi kaip vienas pasisakė už jokiais ryšiais su kitais kraštais nesurištą laisvą nepriklausomą Lietuvą.“

Vokiečių kariuomenė Lietuvoje, apie 1918 m.

„Tai buvo kaimo žydelis, tikras lietuviškas patriotas…“

Rinkos aikštėje parengta vieta kalbėtojui, būreliais traukiantys žmonės ir aplink besibūriuojantys vokiečių žandarai – buvo įprastas kiekvieno bažnytkaimio, kur lankydavosi kun. Krupavičius, vaizdas. Apie savo atvykimą pirmiausia pranešdavo parapijų klebonams, kurie, į talką pasikvietę vietinius šviesuolius, organizuodavo susitikimus. Važinėdamas po šiaurinę Lietuvos Aukštaičių ir Žemaičių dalį pats įsitikino, kokia audra plojimų rinkos aikštėje kildavo, ištarus žodį „nepriklausomybė“. Šeduvoje, pavyzdžiui, po kun. Krupavičiaus kalbos mokytojas Augustinavičius ir vikaras kun. Vaitiekūnas, pradėję raginti minią stvertis ginklo ir varyti vokiečius iš Lietuvos, sulaukė nemažo minios pritarimo. Šias visas kalbas ir ginčus Šeduvoj girdėjo taip pat ir vokiečių žandarai. „Stebiuosi ir šiandien, kad, palietus viešai tokį opų ir vokiečiams pavojingą klausimą, kaip ginklo pavartojimą prieš jų armiją, jie tylėjo ir nekliudė mitingo baigti. Tas didysis Šeduvos mitingas baigėsi ramiai ir be incidentų. Bet ne vienoje vietoje reikėjo įtikinėti išvestą iš kantrybės ir įsikarščiavusią minią, kad šiandien stvertis ginklo yra per anksti, kad, ne laiku stodami į ginkluotą kovą su okupantu, galėtume labai pakenkti ir lietuvių tautai, ir apsunkinti nepriklausomybės atgavimą.“ 

…Ir Lygumuose, kur klebonavo aštuoniasdešimtmetis kun. Juozas Rupka, visais atžvilgiais įdomus žmogus, rinka buvo grūste prigrūsta žmonių – ir važiuotų, ir raitų, ir pėsčių. Daugiausia buvo vyrų. „Užlipus man ant vidury rinkos tam tikslui parengto vežimo, minioje tuoj buvo iškelta keliolika tautinių vėliavų. Man bekalbant, buvo tylu kaip bažnyčioje. Tik ginkluoti vokiečių žandarai, vaikščiodami aplinkui, žvangino savo pentinais. Pasisekimas puikiausias! Prie to vežimo, manau, ne kieno kito, bet to paties klebono buvo padėta aukoms ne lėkštė ir ne dubuo, bet jau nemaža pintinė. Niekas nevaikščiojo aukų rinkti po minią. Klebono buvo pasiūlyta, kad kiekvienas aukotojas pats ateina į nurodytą vietą. Ir aukojo žmonės iš širdies. Aukojo kaip didžiausiam gėriui įsigyti. Nebeatsimenu, bet atrodo, kad Lygumai savo aukojimu po Plungės stovėjo pirmoje vietoje.“

…Buvo šaltas darganotas ir purvinas gilaus rudens laikas. Pusiau važiuotas, pusiau pėsčias M. Krupavičius atsidūrė Daujėnuose, kur klebonavo kun. Baltrušaitis, žmonių ir kunigų laikytas puslenkiu ar net visu lenku. „Jis mane priėmė šaltai. Išjuokė mano misiją ir, net neprašęs užeiti į kambarį, pranešė, kad iš jo jokios pagalbos nelaukčiau, nes jis neturįs laiko tokiems reikalams. Buvo ankstyvas rytas. Buvau gerokai pavargęs ir nevalgęs, bet po tokios kalbos neprašiau nė pusryčių, neprašiau taip pat ir pavėžėti į artimiausią bažnytkaimį. Jis taip pat nė vieno, nė kito man nepasiūlė. Išsiskyrėm net neatsisveikinę.“

Laukiant susirinkimo, Lietuvos žydai pritardavo kun. M. Krupavičiaus žodžiams.

Nors nuovargis lenkė prie žemės, purvinu keliu teko traukti toliau… „Mano laimei, iš kažkur buvo atsiyręs vienu menku arkliuku su didele statine mažame vežimėlyje žydelis. Jis man leido užimti vietą ant tos statinės galo. Išsikalbėjau su juo. Žydelis kalbėjo iš gyvenimo praktikos. Jo gerai pažinta lietuviai, neblogai orientuotasi ir ano laiko politinėje situacijoje ir visai sveikai galvota apie Lietuvos ateitį. Tai buvo kaimo žydelis, tikras lietuviškas patriotas. Jis, be abejonės, stojo nepriklausomybininkų pusėje. Jo sveika nuomonė man buvo įdomi ir miela. Ir dėl šitos netikėtos progos man atsileido ta rūgšti nuotaika, kurią manyje sukėlė Daujėnų klebonas kun. Baltrušaitis, nes tik dėl jo dabar buvo proga maloniai pasikalbėti su įdomiu žydeliu.“

 „Apolitiškumas, apartiškumas yra visuomeninė liga“

Bažnytkaimių rinkose besisukinėjantys žandarai ne tiek domėjosi atvykusio kalbėtojo žodžiais, kiek jo sutana. „Jiems aš nebuvau kunigas, ir mano sutana buvusi pavogta iš kažkurio kunigo: aš ją dėvėjęs tik dėl to, kad mažiau atkreipčiau į save žandaro akį. Sutana, jų manymu, buvo vogta, nes ji buvusi man aiškiai per trumpa: siekė tik kiek žemiau kelių. Ją vieną teturėjau nuo pat studijų pradžios Petrapilio dvasinėje akademijoje. Aišku, kad dažnai ją „reformuojant“ ir pakerpant susidėvėjimo žymes, kurių dažniausiai pasirodydavo ilgų skvernų apačioje, ji gerokai sutrumpėjo. Tikrai atrodė, kad ne man ji buvo siūta.“ Vokiečiams pradėjus kun. Krupavičių gaudyti, kaip vogta kunigo sutana persirengusį bolševiką, vis dėlto pavyko pasiekti Švėkšną. Klebonas prel. Julius Maciejauskas savo parapijai tuo metu buvo surengęs misijas ir paprašė atvykusį kun. Mykolą pasilikti visam misijų laikui. „Džiaugiausi, jog turiu tokią plačią dirvą, į kurią galėjau pilnomis rieškučiomis sėti tautos žodį. Nė vienas grūdas, manau, nedingo. Džiaugėsi ir kilniaširdis parapijos klebonas prel. Maciejauskas, nes juto ir suprato, kad jo parapijos dvasia po tokių kursų pakils. Bet vokiečių žandarai nerimo: tai vienas, tai kitas zujo aplink ir traukė tą ar kitą sugautą žmogų už liežuvio.“ 

Atokvėpio valandėlė.

Švėkšnoje ir jos apylinkėse siautėjo vokiečių žandaras mažlietuvis Jonaitis, kurio visi kaip nelaimės vengė. Bet į to Jonaičio rankas trečią misijų dieną pakliuvo klebonas J. Maciejauskas ir kun. M. Krupavičius: „Kas man? Svieto perėjūnas, pusę metų dieną dienon važinėjęs iš vietos į vietą, berdamas lietuviams žodžius, kuriuos sunkiai galėjo pakelti okupantas. Kasdien buvau pasirengęs susidurti su tais ar kitais pavojais, o visas mano turtas buvo mažas mazgelis su baltinių pamaina. Visai kitaip pasijuto prel. Maciejauskas. Jis ne juokais išsigando. Nebemanė kada nors vėl pamatyti savo mylimą Švėkšną, todėl, išsiprašęs laiko testamentui parašyti ir parapijos turtui perduoti vienam vikarui, prisikrovė kelionei tris didelius lagaminus, jo manymu, reikalingų tremtyje ar kalėjime daiktų. Visa tai vyko vokiečių žandarams prižiūrint.“

Suimtieji buvo Atvežti į Volmerio Vėžaičių dvarą, kur gyveno vokiečių Kreishauptmannas (apskrities viršininkas): „Nė rankos nepadavė, nė sėsti nepaprašė, nors buvo šaltai mandagus ir nenustojęs pusiausvyros. Atsinešė su savim gana storą bylą, kurioje, kaip paaiškėjo, buvo sukrauti visi mano prieš vokiečius nusikalstami darbai. Paaiškėjo, kad vokiečiai mane stengėsi suimti nuo pat pirmos, viešumoje pasirodymo dienos. Kadangi niekur ilgiau kaip vieną dieną nebuvau sustojęs, jiems vis nepavykdavo manęs sugriebti.“ Su Kreishauptmannu kun. Mykolas turėjo ilgą 5–6 valandų nemalonų pasikalbėjimą. Tardymas pasibaigė tuo, jog kunigui Maciejauskui leido grįžti namo, o Krupavičių areštavo. Žandarų, matyt, būta neblogų žmonių, nes iš karto pasakė, jog bus transportuojamas į Vilnių, kad kelionėje teks išbūti ilgesnį laiką ir dėl to patarė pasirūpinti maistu. Palydovai beveik savaitę trukusioje kelionėje kaitaliojosi kelis kartus. Keliose vietose teko nakvoti vokiečių areštinėse. „Mano, kaip kalinio, būklę sunkino kunigiškoji žymė – sutana. Galų gale atsidūrėme Vilniuje. Stoty laukė kiti žandarai. Vienas jų buvo rudas, kaip nudažytas. Pamaniau, kad su tuo ruduoju turėsiu daug nesmagumų, bet apsirikau. Jis pasirodė ir švelnus, ir mokąs pagerbti, ir kalinyje matęs žmogų. Atlikęs visas perdavimo ceremonijas, atlydėjusieji žandarai nuėjo savo keliais, o mane, kaip žandarai pareiškė, nugabeno į Vilniaus „Feldpoli-zei“. Vilnius ne kartą matė tarp žandarų gatvėmis keliaujantį žmogų, bet kai pamatė tarp žandarų durtuvų einantį kunigą, visi sustodavo ir, nusiimdami kepures arba galvą nulenkdami, pagerbdavo nelaimingąjį.“

Iš Rusijos į Lietuvą sugrįžęs kun. M. Krupavičius.1918 m.

Karo lauko policijoje prasidėjo tardymas – ilgas ir kankinantis, po kelias valandas kasdien, priešpiet ir popiet. Visa tai tęsėsi apie savaitę laiko. Pasibaigus tardymui, dvi dienas kun. Krupavičius buvo paliktas ramybėje. „Valstybės Tarybai užtariant, buvau paleistas, bet to rudojo žandaro buvau draugiškai įspėtas, kad esu sunkiai vokiečiams nusikaltęs ir esu rimtas kandidatas deportuoti į Vokietiją. Paleistas nėjau į savo seniai nematytą butą, bet patraukiau anapus Žaliojo tilto į nuutėlinimo įstaigą, kuri savo darbą atliko sąžiningai…“ Apibendrindamas savo politinę veiklą atsiminimuose M. Krupavičius rašė: „Ilgai teko tempti tas nepaprastai sunkus, bet kartu garbingas ir Lietuvai naudingas vežimėlis. Teko tempti įvairiais keliais: ir sausais, ir šlapiais, ir lygiais, ir kalnuotais. Gana daug teko išgyventi, patirti daug vargo, įžeidimų ir pažeminimų, bet nemažiau meilės ir dėkingumo. Nenoriai į politiką ėjau, nors ir tada žinojau, kad demokratinėje tvarkoje kiekvienas geros valios lietuvis turi ne tik išmanyti savo krašto politikos srityje, bet ir joje aktyviai dalyvauti. Kur visuomenėje tokio politikos įvertinimo nėra, kur žmonės nuo politikos, kaip nuo nešvaraus darbo, traukiasi, ten už tai atkenčia ir pats kraštas, ir tie patys žmonės. Apolitiškumas, apartiškumas yra visuomeninė liga, nuo kurios reikia gydytis. Ta liga mūsų lietuviškoji visuomenė ne kartą buvo susirgusi. Ji nenorėjo galvoti ir rūpintis Lietuva ir Lietuvos vidaus tvarka, už ją tai padarė kiti, tik ne jos naudai.“