Kun. Stasys Yla Putname 1956 m. Vyto Valaičio nuotr.

Leidykla „Odilė“ išleido kunigo Stasio Ylos rankraščius „Pamokslai ir paskaitėlės Štuthofe“ bei „Štuthofinės maldos“. Šioje knygoje, pavadintoje „Žodžiai iš Dievų miško“, pirmą kartą išspausdintos kun. S. Ylos Štuthofo koncentracijos stovykloje (netoli Gdansko miesto Lenkijoje) kurtos paskaitos, pamokslai, maldos.

Dėl lietuvių visuomenės pasipriešinimo nacių bandymui suformuoti lietuvių SS legioną kun. S. Yla buvo suimtas ir šioje stovykloje įkalintas 1943 m. kovo mėnesį kartu su kitomis žymiomis Lietuvos asmenybėmis (Kaziu Bauba, Rapolu Mackoniu, Jonu Noreika, Vladu Jurgučiu, Baliu Sruoga, kun. Alfonsu Lipniūnu, Pilypu Naručiu-Žukausku ir kt.; iš viso buvo suimti 46 asmenys).

Savo išgyvenimus naikinimo stovykloje Štuthofe yra aprašęs pats kun. S. Yla („Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, 1951, 1991).

Štuthofo stovykloje parašyti kun. S. Ylos tekstai yra labiau biblinių temų refleksijos, apmąstymai, įžvalgios psichologinės miniatiūros; kai kurie ilgesni straipsniai vėliau buvo išplėtoti ir paskelbti JAV lietuvių spaudoje; viena kita malda sutinkama ir minėtoje autoriaus atsiminimų knygoje.

Šiuose kacete parašytuose užrašuose beveik nekalbama apie sukrečiančius potyrius nuolatinės mirties akivaizdoje, stovykla šmėsteli tik keliose užuominose. Kun. S. Yla psichologiškai apmąsto išlikimo žmogumi egzistencinius kelius ir būsenas, žmogaus dvasios tvirtumą. Kartu su skaitytoju ar klausytoju jis svarsto žmogaus prigimties dvilypumą bei elgesio prieštaringumą: demonišką polinkį daryti bloga ir kartu nuolatinį gėrio troškimą; dvasinę rimtį audrose ir gyvenimą kaip bandymų areną. Vaizduoja pagrindinį krikščionybės bruožą – žmogaus atnaujinimą. Iš sukrėtimo, iš kančios gimstanti nauja dvasia vaduoja iš patogumų bei seklumo, keičia žmogaus gyvenseną ir elgseną. Galime numanyti, kaip kartu su kaceto bendrakeleiviais autorius svarstė neišvengiamą žmogaus pasikeitimą, gyvenimo nelaisvės kančiomis įprasminimą, ieškojo žmogaus gerumo ir blogumo mato. „Jei mūs tautoj yra tiek žmonių, kurie verti būt bandomi, ji, ta mūsų tauta, priimtina Dievui! Didesnės paguodos, kaip ši, tu mums negalėjai pasakyti!“

Sklandžiu stiliumi, vaizdinga, poetine kalba parašytuose tekstuose kun. S. Yla liudija, kad ir barbariškiausioje aplinkoje galima išlaikyti žmoniškumą bei dvasios stiprybę, kad dvasinis atsinaujinimas gali įvykti kaip didelio vidinio sukrėtimo žmogaus perversmas. Giliausią kančią išgyvenęs žmogus taip pat byloja: svarbu budėti, kad tautoje būtų išlaikyta vertybių pusiausvyra, tikėjimas teisingumu ir teise, tikėjimas tradicijų ir pažangos darna. Ir pamokantis suvokimas – asmens ir tautos atsinaujinimas vyksta per laisvą pažinimą bei meilę, o „kur laisvė, ten neišvengiama ir auka“.

Čia spausdinama paskaita yra iš išleistos kun. Stasio Ylos knygos „Žodžiai iš Dievų miško“ (knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, Vilnius: „Odilė“, 2018).  Kun. S. Ylos rankraštis „Pamokslai+paskaitėlės Štuthofe“ kartu su kun. Rapolo Krasausko knygų rinkiniu buvo perduotas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijai. „Štuthofinės maldos“ ir nuotrauka saugomos Amerikos lietuvių kultūros archyve (ALKA, Putname, JAV).

Gediminas Mikelaitis

**

Žmogus blaškosi tarp dviejų polių

Stasys Yla

Kaip diena ir naktis, kaip šviesa ir tamsa skiriasi vienas nuo antro gėris ir blogis. (Vienas kažkokio žavesio, džiaugsmingo žaismo pilnas, kitas – kažkokio nykumo).

Vienas prieš antrą jie stovi kaip du poliai, ir kovoja vienas su kitu, kaip nesutaikomi priešai. Tačiau plona, it šilko gija paženklintas perėjimas nuo vieno prie antro. Pamažu, kaip aušra, išryški mumyse gėrio pradai. Pamažu, pamažu, lyg tamsos šešėliai, įslenka į mūsų dvasios pasaulį blogis ir nejučiomis apvaldo visą mūsų būtybę.

Blogis būna kartais žavus, kaip vakaro sutema. Kaip nakties tamsuma traukia, kaip perkūnijos siautėjimas vilioja išbandyti savo drąsą. Ir žmogus susigundo. Tik jo akys ilgai nepakelia tamsos, ir jo ausys – griaustinio. Žmogus ima ilgėtis giedros ir rimties. Ir šitas ilgesys, tarsi koks rytmečio pazaras[1], išauga žmoguje ir grąžina jį saulėtai dienai.

Taip eina jis iš šviesos į tamsą ir vėl grįžta iš tamsos į šviesą. Ir keičiasi jo dvasioje geros ir blogos nuotaikos, tarsi dienos ir naktys. Žmogus blaškosi tarp tų dviejų polių – meilės ir neapykantos, tiesos ir melo, atlaidumo ir keršto, susižavėjimo ir pasibjaurėjimo. Tokia yra žmogaus tikrovė. Mes sakom – žmogiška tikrovė. Juk tai įprasta žmogui, taip žmogiškai įprasta, svyruoti tarp vieno ir antro.

Ir būtume mes visai patenkinti šita savo padėtim, jei ne balsas, kurį kažkada mes esame išgirdę. Tu nesi svyruojanti nendrė! Dviem ponam tu negali tarnauti. Arba – arba!  Prieš tave stovi gėrio Viešpats ir – melo tėvas. Už vieną ar antrą turi apsispręsti – pastoviai, neatšaukiamai!

Tai žmogų supurto. Apsispręsti? Visu gyvenimu? Ne, – šis reikalavimas skamba, rodos, nežmogiškai. Lyg kas norėtų iš mūsų padaryti nebe šios žemės būtybėm, sugriauti mūsų tikrovę, padaryti iš mūsų nežemiškas būtybes.

Taigi, žmogaus prigimty yra dvilypumo. Linkimo į Blogį neišbrauksi iš žmogiškos būties. Bet mes pažįstam savo prigimtį – dalinę prigimtį. Ji skirta gėriui, ji tik jame teranda galutinį pasitenkinimą. Svyruoti kaip nendrė žmogus pats nenori. Tarsi pažeminti jį kas norėtų! Kam gi jis plaktų, kurie blaškosi į kairę ir į dešinį. Jis nori aiškumo, jis pats sau stato sąlygą: arba arba.

Taip balsas iš anapus – Dievažmogio balsas nėra mums svetimas. Tai yra ir mūsų pačių balsas – mūsų tauriosios prigimties.

Šis balsas – balsas, kuris nori mus išvesti į pastovaus gėrio kelią – per gerai Mokytojas pažįsta blogio trauką, kad patiktų mus neįspėjęs. Budėkite! Piktas suks apie jus, staugs it liūtas, kad jus pavergtų. Kaip vilkas ateis persirengęs nekalto avinėlio kailiu. Kaip pranašas prabils skambiu žodžiu. Kaip menaka[2], kaip žibutis aukas vilios. Blogis visuomet bus sugestyvus ir piktas – gudrus.

–  Būkite paprasti, kaip balandžiai, ir gudrūs, kaip žalčiai! Gėrio vaikai negali duotis suvedžiojami[3].

Pikto pranašus pažinsite iš darbų! „Blogas medis negali nešti gerų vaisių!“[4] Blogis, kaip jis nesidangstytų gėrio skraiste, visuomet įsiduos. „Iš darbų pažinsite juos!..“

Tiek gudrumo visuomet jums turi užtekti, kad – pažintumėt pikto klastą ir veidmainystę. Bet atsispirti jo pagundai, nenumaldomai atakai nebus lengva, oj ne! Reikės melstis![Stiprybės Dievo jėgų  prašyti!]

–  Ir veikti! Į kietą Tėvo valią atremti savo valią! Į dangaus karalystę įeiti neužteks vienos maldos. „Ne kiekvienas, kurs sako „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę – tik tie, kurie daro valią mano Tėvo.“[5]

Taip, žmogui, einančiam gėrio keliu, reikia trijų dalykų: budėti, melstis ir veikti. Budėti – šviesiau atvirom akim eiti per gyvenimą, atvirom akim viską matuoti – ne tik savo, bet ir Dievo akim, kontroliuoti – savo žodžius ir mintis!

Melstis – savo taurius jausmus kurstyti, žavesio grožiui neprarasti, meilės – gėriui, pasibjaurėjimo – piktam. Malda – bendravimas geriausiais mūsų jausmais su Dievu.

Veikti – veržtis pirmyn, valios jėgas įtempti kartu su veikiančiu mumyse Dievu. Niekas nepasidaro savaime – reikia save priversti. „Dangaus karalystė kenčia prievartą.“

Tai nėra lengva – per gerai žinom. Bet tai verta žmogaus – naujo idealinio žmogaus – tokio, koks jis turi būti, kokio Kūrėjas norėjo.


[1] Pazaras, pažaras – pašvaistė.

[2] Menaka – hinduizmo mitologijoje yra pusdievė moteriškos lyties būtybė; viliotoja.

[3] Žr. Mt 10, 16. Tekste paliekamos autoriaus pateiktos Šv. Rašto citatos.

[4] Žr. Mt 7, 17.

[5] Žr. Mt 7, 21