Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO Irena Vaišvilaitė. „The Lay Centre News“ nuotr.

Seksualinio priekabiavimo Lietuvoje skandalas įsisiūbavo tiek, kad, regis, tuoj ims priminti raganų medžioklę. Konstruktyvios diskusijos aiškinantis, kiek pagrįsti vienos pusės kitai svaidomi kaltinimai, nebuvo nuo pat pradžių. Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO Irena Vaišvilaitė, paklausta, kodėl šis lietuviškas #metoo skandalas tapo toks nevaldomas, tikino, kad visų pirma visai neaišku, kas yra tos pusės, nes nematome visų proceso veikėjų.

„Ir tuo lietuviška situacija skiriasi nuo #metoo, kur dalyvavo kaltintojai ir identifikuojama žiniasklaida. Kaip tik praėjusiais metais tapo akivaizdu, kad socialiniai tinklai yra nevaldomi, bet gali būti gana lengvai manipuliuojami. Tik dabar imama rimtai svarstyti, ar galima ir kaip tvarkytis su socialinių tinklų įtaka rinkimams, jų teikiama galimybe išprovokuoti socialinius konfliktus ir panašiomis problemomis, – kalbėjo I. Vaišvilaitė. – Kadangi Lietuvoje žiniasklaida smarkiai pasidavusi realybės šou logikai, ją pirmiausia domina drama, intriga, o ne žinių korektiškumas. Jau kurį laiką mes dalyvaujame vis naujuose realybės šou, kurie tiesiog veja vienas kitą. Todėl socialiniai tinklai tampa šaltiniu, kurio tikrumu mūsų padangėje per daug nesirūpinama.“

Ambasadorei prie UNESCO I. Vaišvilaitei šioje istorijoje problemiškiausias atrodo būtent visiškai anoniminis „blogas“, per kurį į viešumą patenka anoniminės istorijos: „Nežinomi „blogo“ autoriai ar administratoriai neprisiima atsakomybės už skelbiamos medžiagos melagingumą ir nenurodo jokios politikos, kuria vadovaujasi skelbdami medžiagą. Tai sukuria manipuliavimo pavojų. Tai, kad konkrečiu atveju kai kurie anoniminiai kaltinimai iš dalies vėliau buvo patvirtinti asmeniškai, nepateisina nepatikrinto šaltinio naudojimo profesionalioje žiniasklaidoje ir sukuria labai pavojingą precedentą.“

Vargu ar logistikos įmonės padalinio vadovo priekabiavimas prie pavaldinės sudomins sensacinę žiniasklaidą ir taps nacionaliniu skandalu, nors turėtų būti lygiai taip pat vertinamas. Skandalui reikia žinomų asmenų. Tik taip įmanoma drama.

Viešojoje erdvėje kalbama, kad tokio pobūdžio skandalai būdingi vien menininkų bohemai. Ar tik nesudieviname menininko įvaizdžio?

Pasak I. Vaišvilaitės, skandalui įsiplieksti reikia garsių vardų: „Vargu ar logistikos įmonės padalinio vadovo priekabiavimas prie pavaldinės sudomins sensacinę žiniasklaidą ir taps nacionaliniu skandalu, nors turėtų būti lygiai taip pat vertinamas. Skandalui reikia žinomų asmenų. Tik taip įmanoma drama. O priekabiavimo, neetiško, šiurkštaus elgesio galima rasti visur, ir labai norėtųsi, kad tai, kas dabar vyksta, paskatintų ne karštligiškus viešųjų ryšių veiksmus, o apgalvotų taisyklių ir normų atsiradimą.“

Paprašyta pakomentuoti, ką mananti apie tokias kalbas, kai, pavyzdžiui, svarstoma, vertas fotografas Gintautas Trimakas Nacionalinės premijos, ar nevertas po to, ką nederamo padarė, o gal ir nepadarė, I. Vaišvilaitė sakė: „Kai pastarąjį kartą skaičiau Nacionalinės premijos nuostatus, ten buvo parašyta, kad ji teikiama už kūrybą, ir nebuvo numatyta premijos atėmimo ar atšaukimo tvarka. Ar reikia nuostatus keisti, spręsti turėtų kompetentinga institucija.“

Kodėl dabar visuomenėje atsirado poreikis apsivalyti nuo to, kas galbūt padaryta ar nepadaryta prieš dešimt metų, nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO I. Vaišvilaitė tikino, kad Lietuvoje su seksualiniu priekabiavimu darbe, mokymo įstaigose ir moterys, ir vyrai grumiasi tikrai ne vieną dešimtmetį.

„Daugybė galėtų papasakoti apie laimėjimus ir apie pralaimėjimus, kurių absoliuti dauguma nebuvo vieši, nors artimoje aplinkoje buvo gerai žinomi“, – kalbėjo diplomatė.

Anot jos, mūsų visuomenėje pakitęs privatumo ir viešumo supratimas, ir tai lemia tokius veiksmus, kad, užuot pasirinkęs administracinį ar teisinį kelią, asmuo gali kreiptis į viešumą tiesiogiai – su visa dėl to kylančia rizika ir pačių įvairiausių dividendų galimybe. „Nežinau, kiek tai galima vadinti apsivalymu, nes visokių šalutinių rezultatų labai daug. Manau, kad visuomenė dar ilgai tai bandys suvokti ir be reguliacinių sprendimų neapsieisime“, – svarstė I. Vaišvilaitė.

Prognozuoti, kaip gali baigtis šis seksualinio priekabiavimo skandalas ir kokių pokyčių jis gali atnešti, ambasadorė nesiimtų: „Iš tiesų labai priklausys, kaip šitos istorijos baigsis. Matau dvi jau minėtas problemas – viešos informacijos patikimumą ir nuoseklios taisyklių bei tvarkos sistemos trūkumą.“