Kadras iš rež. Jeano-Pierre'o Melville'io filmo „Bobas Lošėjas“ („Bob le Flambeur“, 1955 m.).

Netrukus „Žiemos ekranai“ iš Vilniaus iškeliaus į kitus miestus. Radijo XFM laidos „Kitas kadras“ kūrėjas Ramūnas Aušrotas dalinasi įspūdžiais apie naująjį Prancūzijos kiną.  

Daugiasluoksnė „Barbara“

Pasak laidos vedėjo Ramūno Aušroto, pernai režisieriaus Matieu Amalrico sukurtas filmas „Barbara“ jam bene labiausiai patiko: gerai pastatytas, puikus scenarijus ir jį galima stebėti keliomis plotmėmis.

„Pirmiausia gali žiūrėti filmą apie tai, kaip kuriamas filmas, jame gali rasti daug detalių, atskleidžiančių šį procesą. Tarkim, filmuojama scena, paskui rodoma, kaip techninį darbą dirbanti mergaičiukė suveda ką tik pasakytus žodžius į scenarijų, kad iš to būtų galima padaryti subtitrus. Taip ir yra, aktorius ne visada pasako tuos žodžius, kurie scenarijuje parašyti. Kartais jis improvizuoja, – pasakoja kino kritikas. – Kita plotmė yra aktorius ir jo vaidmuo. Kalbant profesiniu žargonu, kartais įeiti į vaidmenį arba iš jo išeiti būna sunku. Filmas yra apie prancūzų estrados dainininkę Barbarą. Aktorė, vaidinanti ją, tiek įsijaučia, kad nebeaišku, kada matai aktorę, vaidinančią personažą, o kada ją pačią; nebesupranti, čia yra filmas ar scena iš tikro estrados žvaigždės gyvenimo. Labai tikroviška, kad ji pati dainuoja, tai reta tarp šiuolaikinių aktorių.“

Narcizas ir Aidas

Vis dėlto labiausiai R. Aušrotui įstrigusi, jo nuomone, giluminė filmo mintis apie tai, kad žvaigždei, esančiai rampos šviesoje, kaip ir politikams, viešiems asmenims ir pan., lengva nuslysti į narcisizmo būseną, žavėjimąsi savimi ir savo kulto kūrimą.

„Iš tiesų aktorė Barbara buvo tragiška asmenybė, prasti santykiai su mama, kentėjusia nuo azartinių lošimų priklausomybės. Jai buvimas scenoje ir atsidavimas vaidmeniui buvo gyvybiškai būtinas, vertės, kurios neturėjo gyvenime, kompensacija. Kas yra narcizas? Sužeistas žmogus, kuris stokoja vidinės vertės, jis tai kompensuoja tam tikru būdu. Barbara dažnai sakydavo mesianti dainuoti, bet negalėjo to padaryti. Ji mėgavosi, bet ir žiūrovai mėgavosi. Sakoma, valandą ir daugiau plodavo, kad ji sugrįžtų į sceną, – pasakoja „Kito kadro“ kūrėjas. – Kalbėdami apie Narcizo mitą, dažnai pamirštame antrą jo dalį. Trumpai priminsiu. Gražuolis Narcizas atstumdavo visus, dievai jį nubaudė – jis įsimylėjo save ir galiausiai nepakėlė to. Jį įsimylėjo mergina, vardu Aidas (gr. Echo – mot.), sekiojo paskui Narcizą, tačiau nedrįso jam pasirodyti. Eidamas mišku jis girdėjo žingsnius, tačiau paklausęs: „Kas ten?“, – teišgirsdavo: „Kas ten, kas ten...“ Kartą jis pastebėjo Aidą ir ją atstūmė. Nepakėlusi pažeminimo, ji pabėgo į kalnus, iš jos teliko tik šešėlis, garsas. Barbara turi gerbėjų, kurie kartais primena Aidą: jie stovi žvaigždės šešėlyje, pamažu praranda savo asmenybę ir virsta aidu. Filmą apie estrados žvaigždę kuria režisierius, kuris jaunystėje buvo jos gerbėjas. Jam šio filmo kūrimas yra ne kas kita kaip priemonė priartėti prie žvaigždės. Nors ji mirusi, jis dar negali gyventi savarankiškai. Tai puikiai iliustruoja kulminacinis kadras pabaigoje: režisierius į tikrosios Barbaros gimimo vietą ir paskambina į namo, kuriame ji gyveno, vartelius. Aido priartėjimas prie Narcizo. Šiuolaikinis žmogus viską naudoja kaip savo tęsinį, net ir kitus žmones. Estrados žvaigždei kiti yra kaip daiktas. Štai, tarkim, scena: nusifilmavusi Barbara pasikviečia rekvizitininką, kuris išneša ją ant rankų, abu pabėga į viešbutį. Važiuodama ji sako: „Tu man patinki, tu esi mano aksesuaras.“ Galiausiai pasinaudojusi juo, išstumia iš viešbučio kambario. Tipiškai parodytas narcizo mentalitetas: kiti man reikalingi tiek, kiek naudingi.“

Kuo ši filmas krikščioniškas?

Laidos kūrėjas sako, kad krikščionybė gyvena nuodėmės sąlygomis, ji turi pažinti ją, jos veikimą, kad galėtų žinoti, kaip atsakyti jai. O graikų mitai puikūs ta prasme, kad jie įvardija nuodėmės struktūras ir jų veikimą.

„Narcizo ir Aido istorija yra žmogiška nuodėmės paleisto santykio istorija. Tas santykis yra neproporcingas. Du Dievo sukurti žmonės tampa nelygiaverčiai. Mano galva, čia yra gera piktojo veikimo iliustracija. Prisiminkime iš Pradžios knygos, kaip Dievas kūrė pasaulį? Atskyrimo principu: šviesą nuo tamsos, sausumą nuo vandenų ir t. t. O ką tai reiškia? Taip įvardijami tam tikri dalykai, nusakoma jų prigimtis ir parodoma vieta kūrinijos tvarkoje. O kaip piktasis? Jis mėgdžioja Dievą, irgi nori kurti, bet tik parodijuoja ir iškreipia, naudoja tą patį atskyrimo metodą, tik pseudokūryboje jis virsta skaidymu, griovimu ir santykių iškreipimu. Aido ir Narcizo santykis yra nuodėmės paliestas, iškreiptas, nelygiavertis. Šiam santykiui nusakyti Graikijoje atsirado tokios sąvokos, pavyzdžiui, pasyvus ir aktyvus, dominuojantis ir paklūstantis. Bet jos buvo skirtos nesocialiniam santykiui (homoseksualiam, pedofiliniam, pornografiniam) nusakyti, jokiu būdu ne vyro ir žmonos. Apaštalas Paulius sako, kad santykis grįžtų į pirmykštę būklę, moterims reikia klusnumo, o vyrams meilės. Rekomenduoju filmą žiūrėti kaip būdą pažvelgti į žmonių santykį, jų iškreiptumą ir pasvarstyti, ką galėtume padaryti, kad jo būtų mažiau“, – siūlo R. Aušrotas.

Rūpinimasis kitu

„Sveiki atvykę į Monparnasą“ – kitas XFM laidų vedėją paveikęs filmas, pirmas jaunos režisierės Léonor Serraille ilgo metro darbas.

„Tiesą sakant, filmo plakatas nežadėjo nieko įdomaus. Tačiau pažiūrėjęs maloniai nustebau. Nepaprastai aktualus filmas. Siužetas paprastas: mergina 10 metų gyveno su vaikinu, kuris ją vieną dieną išmetė pro duris. Ji lieka gatvėje be pinigų, darbo, gyvenamosios vietos, beldžiasi, bet niekas jai neatidaro durų. Matome stokojantį žmogų, kuris bando išgyventi. Socialinė drama, dabartinės visuomenės atspindys. Juk dabar daug porų gyvena kartu nesusituokusios. Ypač moterys nesijaučia saugios. Koks iš tiesų yra santykių pagrindas? Tik pasitikėjimas? O gal reikia ir įsipareigojimų? Būtent šis aspektas mane patraukė, – įspūdžiais dalinasi R. Aušrotas. – Įdomu, kad šiame filme nieko nekalbama apie krikščionybę, nėra nė vieno jos ženklo ar net užuominos, yra nekrikščioniški žmonių pasirinkimai, bet filmas labai krikščioniškas. Jauna režisierė sako, kad žmogus nėra daiktas, tu negali jo išmesti už durų. Mergina, kuri bando įsidarbinti, prašo draugų pagalbos, eina į vakarėlius, susiduria su žmonėmis, kurie ją traktuoja kaip daiktą. Mūsų visuomenėje daug daiktiškumo. Tai ne kas kita kaip narciziško mąstymo išraiška. Kitas žmogus nėra daiktas, kitas žmogus negali manęs laikyti daiktu, bet ir aš pats negaliu laikyti savęs daiktu. Tai labai svarbu. Neleisti savęs vartoti dėl socialinio saugumo, neleisti savęs žeminti nelygiaverčiame ryšyje ir pan. Šis filmas išreiškia rūpestį kitu asmeniu. O krikščioniui svarbus rūpintis kitu.“.

Filmas paaugliams

R. Aušrotas su dvylikamete dukra maloniai pažiūrėjo pagal brolių Grimų pasaką sukurtą filmą „Mergaitė be rankų“.  

„Istorija tokia: malūnininkas parduoda savo dukrą velniui. Ji bando ištrūkti, bet netenka rankų. Išėjusi klajoti sutinka vandens deivę, rūpestingą sodininką ir pilies princą. Žodžiu, daugybė nuotykių. Holivudinė animacija ne tokia subtili, pigiais pokštais bando patraukti tiek vaikus, tiek jų tėvus. Europinė animacija, sakyčiau, ne tokia komercinė, ji kuria moralinę istoriją, o ne pajamas, – tvirtina kino kritikas. – Mane sužavėjo kaip šis filmas įvesdina paauglį į suaugusiojo gyvenimą, išlaikydamas hierarchiją. Tyra mergaitė patiria įvairių išbandymų, kuriuos išlaikiusi tampa brandžia moterimi. Ji išlaiko dvasios tyrumą, nenusileidžia ir neina į kompromisus su velniu. Lytinio ugdymo prasme labai teisinga tvarka: draugystė, santuoka, pirmoji naktis, vaiko gimimas ir jo auginimas. Dabartinėje visuomenėje ši tvarka suskaidyta. Pasakoti apie tokią tvarką paaugliui kartais sunku, o filmas gražiai iliustruoja ir suteikia galimybę pasikalbėti apie tai.“