Ingrida Kažemėkaitė ir Andrius Apšega operetėje „Vienos kraujas“. Laimučio Brundzos nuotr.
Operos solistas Andrius Apšega. Liutauro Paškevičiaus nuotr.

Johanno Strausso jaunesiojo kūrinių rinkinys, sudėtas Adolfo Müllerio ir virtęs greitai 120 jubiliejų minėsiančia neblėstančio populiarumo operete „Vienos kraujas“ (Wiener Blut, 1899 m.) Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje gyvuoja jau 50-metį. Nors Vienoje kūrinio premjeros vakarą iš tiesų liejosi kraujas – operetė patyrė fiasko, o teatro direktorius Franzas von Jauneris nusišovė – ir kūrinys penkeriems metams liko užmaršty, šiandien, apkeliavęs Europą ir pasaulį, „Vienos kraujas“ teka skirtingų šalių teatrų scenose, sėkmingai išlaikydamas žiūrovų meilę ir pripažinimą amžių kaitoje.

Operetės 50-mečio šio teatro scenoje proga (jubiliejinis spektaklis numatytas kovo 16 d.) – pokalbis su operos solistu Andriumi APŠEGA, pernai sukūrusiu pagrindinį Ministro Pirmininko, Kunigaikščio Ipseimo-Gindelbacho vaidmenį.

Operetei „Vienos kraujas“ jau greitai sueis 120 metų. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ji atnaujinta tris kartus ir sėkmingai gyvuoja jau 50 metų. Pasidalinkite savomis mintimis apie šį kūrinį.

Johanno Strausso operetė „Vienos kraujas“ yra nemirtinga ir visad aktuali klasika. Nuo operetės sukūrimo pradžios iki pat šių dienų kūrinys nepraranda populiarumo dėl artimo mūsų pačių gyvenimui siužeto. Jis žiūrovams pateikiamas labai šmaikščiai ir patraukliai. Operetė nepasižymi pernelyg stiprių emocijų turiniu, tad žiūrovas čia atsipalaiduoja ir gerai leidžia laiką.

Jūsų įsivaizdavimu, kas išlaiko esamus žiūrovus ir pritraukia jaunuosius? Kokie tie (pa)veikiantys elementai – tie patys ar kiti, skirtingi?

Operetės populiarumas bėgant metams, manau, neblėsta, nes siužetas yra artimas ir aktualus visais laikais: meilė, pavydas, išdavystė ir t. t. Vis dėlto jaunimą pritraukti žiūrėti klasikinę operetę vis sunkiau, nes pasiūla yra didžiulė, kalbant ne tik apie teatro spektaklius, bet ir apie visą populiariąją kultūrą, kuri vis labiau mus užkariauja. Vis dėlto teatro, operetės gerbėjų buvo ir bus visais laikais, nes žmogui reikia kultūros, jo vidus ir prigimtis reikalauja ko nors, kas estetiška, tikra, išjausta.

Prisiminkite savąjį debiutą atliekant Ministro Pirmininko, Kunigaikščio Ipseimo-Gindelbacho vaidmenį.

Ruošdamasis vaidmeniui neturėjau jokių išankstinių nusistatymų ir įsivaizdavimų, kaip partija turi skambėti, atliekant man, nors ir teko girdėti ne vieną pavyzdį. Visada stengiuosi atsiriboti nuo išankstinių klišių, nuomonių ar rekomendacijų ir pasikliauti savo, kaip menininko, intuicija, žinoma, neatmesdamas režisieriaus ir dirigento vizijų, pageidavimų. Jausmai buvo dvisprasmiški: viena vertus, tai labai svarbi, reikšminga ir solidi partija, kuri tave tarsi kilsteli į viršų ir uždeda ryškų pliusą gyvenimo aprašyme, kita vertus – tai didelis iššūkis. Mano stiprioji pusė – lyriniai, herojiniai vaidmenys, o čia susidūriau su charakteringu komišku personažu.

Johanno Strausso muzika, anot muzikologo Viktoro Gerulaičio žodžiais, labai konfliktiška, dirigento Juozo Domarko teigimu – apie ją galima rašyti ištisus kūrinius. O Jums asmeniškai kokia ji – artima, tolima?

Tikrai nesijaučiu toks kompetetingas, kad galėčiau sau leisti diskutuoti su šiais garbiais muzikais, bet pirmiausia, kas man šauna į galvą – tai paralelė tarp Johanno Strausso operečių ir Wolfgango Amadeus'aus Mozarto operų – sceninių kūrinių siužetai yra labai artimi mūsų visų kasdien patiriamiems išgyvenimams, daugelis žiūrovų ir klausytojų viename ar kitame personaže gali atpažinti save, pamatyti iš šono situacijas, kuriose patys ne kartą buvo atsidūrę. Techniškai man J. Strausso muziką atlikti sunkiau nei, tarkime, žymiųjų melodistų Imrè Kalmanno ar Franzo Leharo operetes. Bet kuriuo atveju tai labai sveika ir naudinga atlikėjo balso aparatui.

Andrius Apšega ir Egidijus Bavikinas operetėje „Vienos kraujas“. Laimučio Brundzos nuotr.

Šiuolaikinė operetė turi nebijoti keistis ir transformuotis, kad pritrautų naujų klausytojų ir reaguotų į jų poreikius: tai, kas buvo madinga, gražu ir sektina prieš 50 metų, nebūtinai turės tokią pat reikšmę šiandien.

Kalbant „Vienos kraujo“ kontekste, kiek Jums priimtinas operetės žanras?

Prieš ateidamas dainuoti į Kauno valstybinį muzikinį teatrą operetės atžvilgiu buvau nusiteikęs kiek skeptiškai. Laikiau ir tebelaikau save didžiųjų romantinės operos opusų gerbėju, tačiau sukūręs jau ne vieną pagrindinį vaidmenį operetėje ir vis labiau perprasdamas, atrasdamas naujų spalvų, išraiškos priemonių, galiu drąsiai teigti: po naujausios teatro operetės premjeros I. Kalmanno „Misteris X“ esu vis labiau beįsimylintis šį žanrą.

Jūsų manymu, kokia operetė turėtų skambėti šiuolaikinio pasaulio teatre?

Šiuolaikinė operetė turi nebijoti keistis ir transformuotis, kad pritrautų naujų klausytojų ir reaguotų į jų poreikius: tai, kas buvo madinga, gražu ir sektina prieš 50 metų, nebūtinai turės tokią pat reikšmę šiandien.

Vienos kraujyje“ pinasi išdavystės, teka išsisukinėjimas, žaidžiama melagystėmis, slapukavimais. Kas Jums yra išdavystė ir ištikimybė, galvojant pirmiausia apie dviejų žmonių – poros – santykius, taip pat žvelgiant į teatro meną – partnerystę scenoje?

Ištikimybę ir išdavystę paraleliai galima lyginti su meile ir neapykanta, tai kaip balta ir juoda: niekada negali būti užtikrintas, kad staiga neatsidursi tamsiojoje pusėje. Kalbant apie ištikimybę tarp vyro ir moters – aš esu visiškas konservatorius, ir, mano nuomone, nieko nėra gražiau už auksines vestuves atšventusią porą, kurios partneriai visą gyvenimą buvo vienas kitam atsidavę ir nesižvalgė į šalis.

Kalbant apie partnerystę scenoje – esu labai lamingas, kad mane teatro scenoje supa nuostabūs kolegos, iš kurių galiu mokytis, semtis patirties. Labai vertinu partneriavimą, kai dainuojant spektaklyje žmonės intuityviai pradeda jausti vienas kitą ir atsako į vienas kito siunčiamus energijos impulsus.

Ingrida Kažemėkaitė ir Andrius Apšega operetėje „Vienos kraujas“. Laimučio Brundzos nuotr.

Muzikinis teatras turi būti žiūrovų traukos objektas, todėl labai svarbu visą laiką siūlyti ką nors nauja, netikėta, kas intriguoja, išsaugoti tai, kas svarbu, brangu ir kas jungia ištisas kartas.

Teatre „Vienos kraujas“ – 50 metų. Koks Jums atrodo Kauno valstybinis muzikinis teatras? Jums, kaip jaunosios kartos operos solistui, šio teatro scena kiek ir kaip leidžia reikštis, išsiskleisti balsu, vaidyba, išsipildyti menininko kūrėjo asmenybei?

Drįstu teigti, kad per keletą metų labai paaugau ir kaip dainininkas, ir kaip aktorius, būtent dirbdamas Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje. Iš teatro vadovo, režisieriaus ir dirigentų jaučiu pasitikėjimą ir tikėjimą tuo, ką ir kaip darau, tai labai vertinu ir noriu kuo geriau atlikti man patikėtus vaidmenis. Teatro repertuaras yra labai spalvingas, platus žanrų prasme, per mėnesį rodomas maksimalus skaičius spektaklių, teatras yra vienas lankomiausių visoje šalyje, tai labai džiugina! Vis dėlto man, kaip operos dainininkui, norėtųsi daugiau būtent šio žanro pastatymų, tačiau dėl daugelio priežasčių situacija yra kiek kitokia.

Jūsų nuomone, koks turėtų būti šiuolaikinis muzikinis teatras ir operos solistas jame?

Muzikinis teatras turi būti žiūrovų traukos objektas, todėl labai svarbu visą laiką siūlyti ką nors nauja, netikėta, kas intriguoja, išsaugoti tai, kas svarbu, brangu ir kas jungia ištisas kartas. Svarbūs kokybės ir originalumo aspektai. Lygiai taip pat muzikinio teatro solistas turi kelti sau labai aukštus reikalavimus: nepaliauti rūpintis savo vokaline forma, visapusiškai tobulėti ir siekti aukščiausių standartų.