Pirmiausia apie tuos, kurie į sąrašą nepateko, bet paminėti yra verti. Rekomenduoju užmesti ausį į „Dream Wife“ to paties pavadinimo albumą, į „Helado Negro“ darbą „Island Universe Story Four“, „Shopping“ albumą „The Official Body“ ir „Calexico“ „The Thread That Keeps Us“. Jei būtų išėję kitą mėnesį, gal būtų ir tarp geriausiųjų.

Shame

Songs Of Praise

Debiutinis „Shame“ albumas yra tikras sprogimas. Švelniai, labai švelniai tariant. Tiesą sakant, tai vienas geriausių punk, post-punk, alternative punk albumas, kokį esu kada nors girdėjęs apskritai. O „Shame“ turi viską, kad visai netrukus taptų viena lyderiaujančių tokios stilistikos muzikos grupių pasaulyje. Va taip viskas rimta. Kartu su HMLTD ir INHEAVEN ši grupė jau senokai žvėriškai energingais gyvais koncertais įrodinėja, kad purvina gitarinė muzika ne tik kad neišsisėmusi, bet vis dar plėtojama.

„Shame“ – visų pirma tiesiog sprogstama charizma. Daug kas daug ką bandė skolintis iš „The Fall“ ir amžinatilsį Marko E. Smitho. Bet, man regis, „Shame“ pavyko perimti pačią esenciją, iš kurios išvirė savo košę. Albumas „Songs of Praise“ yra tiesiog klasikinio, paties geriausio britiško alternatyviojo roko pavyzdys. Žodžius kaip supuvusių vaisių nuograužas į klausytojo ausų skyles spjaudantis vokalistas Charlie Steenas sako: „Mes nuo pat pradžių turėjome aiškią viziją, norą sukurti ką nors, kas tęsiasi ir plėtojasi, ką nors, kas yra absoliučiai atvira ir tiesu. Visomis prasmėmis.“

Na, atvirumą čia skiedžia žiaurokas sarkazmas, bet, mano galva, „The Shame“ pavyko. Neabejoju, kad bus tarp visų metų albumų sąrašų.

Ty Segall

Freedom's Goblin

„Šiuo atveju tema yra antitema, o idėja yra būti laisva nuo visų idėjų. Toks ir pavadinimas – „Laisvės goblinas“. Praeityje aš dariau daugybę įrašų, kurie turėjo išankstinį sumanymą, koncepciją, idėją, vadinasi – apribojimus. Bet įrašinėdamas šį aš norėjau, kad jis pats mane vestų, buvau pasiryžęs daryti bet ką, kas tik šaus į galvą, neribodamas savęs, negalvodamas, kaip čia viskas atrodys. Kuo toliau nuo koncepcijų ir taisyklių nueiname, tuo geresni išeina dalykai“, – sako amerikietis, postmoderniu garage rock kūrėju vadinamas Ty Segallas.

Esu daug kartų apie jį rašęs. Ir, žinodamas jo produktyvumą, tikėjausi šio albumo. Bet nesitikėjau jo TOKIO. Bet kam, kas norėtų pradėti pažintį su šiuo išskirtiniu talentu, rekomenduočiau pradėti nuo „Freedom's Goblin“, nes čia VISAS Ty Segallas per visą savo karjerą. Nuo garage iki psichodelinio roko, nuo funk iki jazz rock ir fusion, nuo sludge metal iki akustinių kūrinių. Visas. Su visu savo rimtumu, stovinčiu ant išskirtinai nerimtų dalykų. Kitaip tariant, šis albumas – nežabotos roko vizionieriaus fantazijos pavyzdys. Perkūniškai ilgas, bet niekaip nenusibostantis. Irgi į metų sąrašą?

Nils Frahm

All Melody

Tai yra skandalas! Tai yra žiauru! Tai lyg Bobas Dylanas, kadaise išdavęs visus folk muzikos gerbėjus ir paėmęs elektrinę gitarą! Vokiečių kompozitorius ir sintetinių garsų meistras Nilsas Frahmas buvo davęs žodį, buvo prisiekęs, kad niekada nedirbs su nė vienu vokalistu. Jam tai neįdomu, žmogaus balsai jo visiškai nejaudina. Sakė: „Na, nebent ne savo vardu ir pavarde kada nors pasirašyčiau.“ Jis, kaip ir jo bičiulis kompozitorius Ólafuras Arnaldsas, yra geriausi žinomi būtent dėl savo sintezatorinių „loopsų“ derinimo su minimalistiniais klasikinio fortepijono garsais.

O dabar? Kas čia dabar? Pirmas gabalas ir iškart balsai? Chorai? Paskui dar trimitas? NEEEE!!! Mano skaitytojams gerai žinomas (o ir šiaip melomanų mylimas) Frahmas teisinasi, kad neva įsirengė matai studiją naują Berlyne, neva matai norėjo kažką išbandyti, neva taip jau pati muzika padiktavo... Pasiteisinimai! Jų šiam albumui nereikia. Jis kosmiškai nuostabus, kerintis kaip NASA kosmoso nuotraukos. Ir viskas. Laisvas. Į metų albumus. (Beje, jei atsidurtum kada Elono Musko laive, tai būtent su tokia muzika.)

Khruangbin

Con Todo El Mundo

O dabar nieko įpareigojančio, nieko epinio. Tiesiog malonus klausymasis. „Khruangbin“ skamba paslaptingai ir tartum leidžia nuspėti, kad reikalų turėsime ne su vakarietiška, o greičiausiai su world muzika. Ne visai. Visų pirma tai Hiustone kuriančio amerikiečių instrumentinio trio pavadinimas, kuris išvertus iš tajų kalbos reiškia „lėktuvas“. Ir muzika atitinka pavadinimą – skraidina.

Kaip apibūdinti, ką groja „Khruangbin“? Pasakyčiau taip: keistas aštuntojo dešimtmečio funk, devintojo dešimtmečio disco, psichodelikos pagimdytas darinys, kurio centre – Karibų, Indijos, Artimųjų Rytų temos. Toks tarpkontinentinis garso takelis Quentino Tarantino filmams. Nė kiek nešaukiantis „Paklausyk, ką mes tau pasakysim!“, bet įrašytas ir pagamintas ypač kokybiškai.

No Age

Snares Like a Haircut

Maniau, kad jau aprašiau „Shame“, daugiau punk neimsiu. Na gerai, paklausysiu dar „No Age“. Seni, visai geri noise-punkeriai. Seni? Na kaip, penktas albumas jau. Groja jau daugiau nei 12 metų. Pala, o tai aš tada? Aš nesenas, kol mane užveža tokie albumai kaip „Snares Like a Haircut“. Mano skoniui tai be mažiausios oro gūsio nešamos dvejonės geriausias grupės darbas. Užkietėję fanai gali bambėti, kad popsiškiausias, kad nulengvėjo, kad tapo kažkokie sentimentalūs.

Taip, lengviau prieinami ir pasiekiami. Bet amerikiečių gitaristo Randy Randallo ir būgnininko vokalisto Deano Alleno Spunto duetas dar niekada neskambėjo taip paprastai ir... kabinamai? O mane gitarų koše užkabinti, patikėkite, nėra lengva. Už to turi kažkas būti. Šiuo atveju yra magiška substancija, taip gerai suklijavusi albumą, kad jo neišdalinsi gabalais, nerasi, kas čia stipriausia, kas – silpniausia. Beje, „Shame“ buvo labai britiškas, o „No Age“ ypač amerikietiškas darbas.

Xylouris White

Mother

Jūs tiesiog turite tai išgirsti. Nepaisant visų muzikinių skonių, šiame albume gyvena jėga. Pabandysiu sužadinti smalsumą. Giorgos Xylouris yra Kretos žvaigždė, folkloristas, senojo folkloro tyrinėtojas, šiame albume grojantis liutnia, lyra ir dainuojantis graikiškai. Jimas White'as groja Australijos instrumentinio post-rock grupėje „Dirty Three“, artimoje Nickui Cave'ui (ten pat groja N. Cave'o bendražygis Warrenas Ellisas). Jimas White'as yra vadinamas vienu geriausių Australijos perkusininkų. Palaukite, tai dar ne viskas. Nors pavadinime to nematyti, albume savo svarbų vaidmenį turi ir „Fugazi“ lyderis gitaristas Guy Picciotto. Tai, ką jie trise kuria, yra kažkas šamaniško, užburiančio, energiškai paveikaus ir nenuspėjamo. Koks čia žanras? Tamsus post-folk graikų kalba. Sužadinau smalsumą? Nerkite.

Django Django

Marble Skies

Labai labai keista, kad tai, ką groja britų kolektyvas „Django Django“, dabar yra sutartinai vadinama art rock. Patikėkite, tai neturi nieko bendra su tuo, ką mes su „Yes“ ir „Jethro Tull“ užaugę vadindavome art rock, nieko bendra su progresyvu. Na gerai, visai nieko bendra būti negali, šis tas yra, kai kurie gabalai atsiduoda „Supertramp“, bet dabar art rock krikštijama kitokia muzika (kaip ir hipsteriai šiais laikais nebeturi nieko bendra su Jack Kerouaco aprašytaisiais). Kokia? Klausykite „Django Django“.

Man asmeniškai tai norisi vadinti labiau alternatyviu pop ar art pop, bet tebūnie, grynųjų žanrų gamtoje nėra, ir vadinti beveik nesuklysdamas dabar gali ką tik nori pačiais įvairiausiais vardais. O albumas geras. Mano skoniui net labai. Gal dėl to, kad turi kažkokią labai aiškią liniją, paprastą, melancholiškai švelnią, kuri kabina tokius romantikus kaip aš. O jei tai išmaniai sustatyta ant paveikių ritmų, su kruopele sintezatorių... Beje, tai jau trečias londoniečių albumas.

A Grave With No Name

Passover

„By The Waters Edge“ man yra gražiausia sausio mėnesio daina. Visa kita nesvarbu. Žinote, net tokiems prastiems poetams kaip aš kartais pasitaiko kažkas gražaus. Nes ne nuo mūsų pačių tai priklauso. Lygiai taip pat net ir šiaip jau pilkokuose, ne tokiuose ir ryškiuose albumuose pasitaiko perlų, kurie išspaudžia ašarą. Ir ką tada? Nieko. Kūrinys gali ištraukti albumą, kaip viena eilutė gali ištraukti visą poezijos knygą. Nors geriau įsiklausius albumas nėra pilkas. Jis tiesiog labai ramus, lėtas, subtilus, melancholiškas, akustiškas ir pasimeta, neprasiskina kelio tarp pankų ir šamanų. Tyliai sau sėdi kamputyje.

„A Grave With No Name“ yra vieno žmogaus kūrinys. Tas žmogus – Londono multiinstrumentininkas Alexanderis Shieldsas. Kaip pasakytų radijo pranešėjas, albume lyrinio herojaus nagrinėjamos religijos, mirtingumo, šeimos ir pomirtinio gyvenimo temos. Rašydamas šias nesąmones supratau, kad ir „Wreath“ yra didi daina. Žinote, ką pagalvojau? Pagal nuotaiką, A. Shieldsas yra Londono Darius Žvirblis. Ir jau žinau, ką iš šito albumo vogsiu. Jau vagiu.

Johnny Jewel

Digital Rain

Beje, ar norite išgirsti, kaip skamba skaitmeninis lietus? Labai rekomenduoju albumą „Digital Rain“. Gyvenime neklausyčiau žmogaus, kuris pasivadina Johny Jewel, bet netyčia papuolė po ausimi. Ir dabar sėdžiu šlapias ir sušalęs. Visas albumas – vienas konceptualus bandymas pasitelkus sintezatorius sukurti šalto krentančio vandens įspūdį. Man patinka tokie garsiniai eksperimentai. Ypač kai jie pavyksta.

Beje, Johnny Jewelas, pasirodo, yra senos ir gerai žinomos amerikiečių synth-pop grupės „The Chromatics“ vienas lyderių. Dar daugiau, aš sugebėjau nepastebėti, kad jis pernai kartu su Davidu Lynchu ir Angelo Badalamenti dirbo prie istorinio, tiesiog unikalaus užmojo „Twin Peaks: The Return“ garso takelio! Štai ką reiškia išankstiniai nusistatymai... Nuo šiol jis mano radare. Beje, albumas gražiai susisieja su Emily A. Sprague irgi sausio mėnesį pasirodžiusiu darbu „Water Memory“, į kurį taip pat gali būti smalsu užmesti ausį. Ten vandens pasaulis kuriamas pačios menininkės sukonstruotu keistai skambančiu moduliniu sintezatoriumi.