Zervynų kaime. Brolių Černiauskų nuotr.

Sausio 2-oji

Visą dieną balkšvas rūkas glaudžiasi pamiškėse, supa mažus laukų miškelius, lengvomis bangomis slenka į upelių slėnius. Neišsisklaidanti migla šiandien viską suvienodina. Koštano Ravas prie Kreisos toks pat neaiškus, kaip ir Saladaunios raguva prie Krūčiaus. Šitokią dieną gal būtų geriau niekur toli nevaikščioti, bet Naujuosius metus norisi pradėti žingsniuojant nekasdienišku maršrutu ir tikintis ką nors nauja pamatyti.

Prie Bamblyno ežerėlio klausausi, ar nešvokščia nurudę viksvynai, ir visai netikėtai prasideda dulksna. Truputį atgyja niūrus, rudeniškas kraštovaizdis. Sublizga Ricielių kadagiai kairiajame Kreisos upelio krante, bežiūrint darosi žalesni, dabar jie glūdi tarsi užmigusi kariauna... Ir prisimenu, ką galvojau vakar, pirmąją prasidėjusių metų dieną, begilindamas apsauginę protaką prie mano prižiūrimos Krūčiaus atodangos: jeigu mūsų protėviai jautė ne linijinį, o ciklinį laiką, tai žiemą neturėtų būti didelių švenčių, nes tuo metu nėra žemdirbiams svarbių darbų. Pavasario, vasaros ir rudens šventės žymi kokius nors tikrai ypatingus darbus arba virsmus. Ir ganiavos pradžia, ir sėja, ir šienapjūtė bei javapjūtė žemdirbiškoms tautoms buvo egzistenciškai svarbūs įvykiai, prilyginami net esminiams pasaulio kūrimo darbams, už kuriuos buvo atsakingi dievai. Todėl pavasarį pirmą kartą išėjęs arti lauko artojas jautėsi kaip šventėje, jis įsivaizdavo esąs kūrėjas. O žiemą reikėjo ilgiau miegoti, tiesiog ilsėtis, belaukiant būsimų darbymečių ir su jais susijusių švenčių.

O Naujųjų metų pramogas, ko gero, kažkada bus išsigalvoję turtuoliai, norėdami paįvairinti rutininį dvarų ir bajorų gūžtų gyvenimą, kuris būtent žiemos periodu darydavosi tikrai nuobodus, juk pačiam nereikėdavo nei malkomis, nei gyvuliais pasirūpinti, nes visu tuo būdavo užsiėmę tarnai. Gal tik medžioklė šiek tiek prasklaidydavo kaimo dvarponių apsnūdimą. Tas kilmingųjų, didelius turtus paveldėjusių ponų ir ponių nuobodulys kartais galėdavo pasirodyti panašus į dvasinį skurdą, žinoma, nepamirštant ir jiems pataikaudavusių bei veidmainiaudavusių tarnų sielos skurdo.

Labai aiškiai vakar prisiminiau Aleksandro Ertelio romaną „Gardeninai“. Kiek daug ten tarnų ir tarnaičių saugo vienos Peterburgo generolo našlės rytmetinę ramybę. Viskas aprašyta labai vaizdingai, todėl tarnų daugybė lengvai atsimenama: kambarinės, auklės, virėjos, liokajai, vežikai, arklių šėrikai, durininkai, kiemsargiai. Visų jų funkcijos gana aiškios, bet nė vienas nedirba per daug, tik svarbu, kad visi kiekvieną minutę būtų pasiruošę patarnauti, jeigu generolo našlei staiga ko nors prireiktų. O dargi yra ir specialus liokajus išvykai, jei ponia užsigeistų išvažiuoti prie Nevos, ir jis būtinai turi būti su cilindru, livrėja ir skunso kalnieriumi.

Aiškios ne tiktai tarnų funkcijos, bet ir tam tikri rangai. Durininkas svarbesnis už kiemsargį, vežikas būtinai barzdotas ir turi atrodyti kur kas iškilmingiau už šėriką. Na o vasaros gyvenimas kaimo dvare skiriasi nuo miestietiškojo tik tiek, kad kaime tarnų yra dvigubai daugiau. Ponia skaito tuos pačius prancūziškus romanus, būdama visiškai abejinga dėl savo žemės, žirgyno ir parko, nes už viską atsako valdytojas ir jo parankiniai. Visą tą tuščią prabangą ponams uždirba valstiečiai.

Nežinau, kodėl šis Aleksandro Ertelio romanas dabar man pasirodė toks vertas dėmesio. Socialinei neteisybei autorius labai atidus – nors ir nebuvo socialistas, bet jautri jo užuojauta vargšams ypatinga, pagarbi. Panašiai galėjo jaustis ir Victoras Hugo kurdamas epopėją „Vargdieniai“. Beje, Aleksandro Ertelio senelis atėjo į Rusiją su Napoleono armija, pateko į nelaisvę, bet sąžiningu darbu pelnė pasitikėjimą, tapo pravoslavu. Kokie skirtingi mūsų Žemės žmonių likimai...

Užplūsta vakarykštės mintys, žvelgiant į mažą Bamblyno ežerėlį. Atsisuku į šiaurę, o už kadagynų ir pievų, iki pat Liškiavio ežero – dzūkiškoji tamsžalių pušynų karalija. Slepiasi ten vienkiemiai, į kuriuos visada malonu užsukti, iš Liškiavos ar Aušrinės bevažiuojant dviračiu į Ricielius. Ir labai gaila, kad vienoje sodyboje šią vasarą jau nebepamatysiu Eugenijos Kuliešienės, ji mirė praėjusį gruodį sulaukusi 88-erių. Sėdėdavo ji kieme, žvelgdavo į savo gėlyną, dailia tvorele aptvertą, ir visada džiaugdavosi sulaukusi kokio svečio. Ir vis ką nors papasakodavo.

O istoriją apie tai, kaip medžiotojai nušovė jos šunelį, panašų į mangutą, dažnai atsimenu su visomis smulkmenomis. Graudus tas pasakojimas, vis dėlto gerai, kad medžiotojai atsiprašė, jie patikėjo tokiu nuoširdžiu moters prisipažinimu: „Draugas jis man buvo, visur ėjom kartu, ir aš jam dažnai sakydavau: tu vargsti, šuneli, ir aš vargstu...“ Keletą kartų man pasakojo Eugenija Kuliešienė tą atsitikimą, ir būdavo nesunku pajausti, kad šitaip miško žmonės pasikalba ne vien tiktai su savo šuneliu. Šitaip jie atjaučia ir supranta visą aplinką. Kaip maldos žodį žino kiekvieną savojo kraštovaizdžio lapelį ar spyglelį. Tokia šių miško gyventojų pasaulėjauta.

Dulksna baigėsi. Nuprausė smulkus lietus Kreisos slėnio viksvynus ir kadagynus, žemė šiek tiek atgijo, bet dangus vis pilkas, nežinia ką pranašaujantis. Lyg ir nelinksma metų pradžia. Rūškanas antradienis. Bet graudūs prisiminimai ir liūdesingos mintys nėra naujametinės melancholijos padarinys. Vienkiemyje gyvenant nežiemiško sausio nuotaika, matyt, ir negali būti perdėm pakili. Tegu kasdien džiūgauja didmiesčių pramogautojai, kuriems niekada nieko bloga neatsitiko: iš kiemo nedingo joks gyvulėlis, bulvių lauko neužpuolė šernai, neužšalo šuliny vanduo, visai parai neišsijungė elektra.

Tik labai verta nepamiršti, kad iš perdėto džiūgavimo neretai ištrykšta fejerverkiška nesaikingo pramogavimo beprasmybė. Dabar girdžiu per radiją, kad vaikams būtinai reikalingos ir baisios pasakos, ir tų pasakų baisios iliustracijos. Vaikams dabar patinka tik monstrai, zombiai, vampyrai, ateiviai. Mano vaikystės metais niekas taip prikišamai nenurodinėjo ir neskatino žavėtis tokiais šiurpulingais dabartinio televizijos, interneto ar knygų pasaulio pasakų veikėjais, užteko pokaryje ir tikrų vaikiškų išgąsčių, ir didelių nelaimių.

Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotr.

Sausio 6-oji

Keturi laipsniai šilumos. Anksti rytą prie Liškiavio ežero klykauja gervės.

Po pietų keliauju prie Krūčiaus ir žvelgiu į gerokai paaugusius rausvus gražiai karpytus valerijonų ūglius. Želia ir vaistinės šventagaršvės, dygsta lenktagalviai, tuščialaiškiai, poriniai česnakai. Jau dideli žalčialunkių ir geltonųjų sedulų žiedpumpuriai. Ir tai dedasi Naujųjų metų pirmąjį savaitgalį.

Be to, dar tikra anomalija Vaikšnoro Ravo dešiniojoje raguvoje: stačiame šiauriniame šlaite atsirado dešimt šviežių lapės olų. Labai keista, nes lapės juk niekada nebuvo bendruomeniniai gyvūnai. O jeigu čia tik viena kuri laputė šitiek atsarginių urvų pati sau prirausė, tai gal jai pasirodė, kad Liškiavos apylinkes tuoj tuoj užpuls ufonautai. Tiesą sakant, tik valkataujantys Cecervinės šunėkai kartais čia teužklysta ir kiek pagainioja stirnas, o vietiniai medžioklėliai niekaip vis neiššaudo tų benamių šunėkų. Nesumedžioja jie ir lapių, kurių priviso per daug... Gamta visada gudresnė už šautuvą.

Dabar man truputį gaila, kad vakar neatėjome čia su svečiais iš Vilniaus etninės kultūros centro, nes vakaro prietemoje šitie Dzūkijos nacionalinio parko lapių urvai būtų atrodę labai etnografiški. Ir į juodalksnius besiraizgančios žalios gebenės tartum gyvi žalčiai tokią nelinksmą žiemą – irgi gana keistas gamtinės pasakos akcentas. O smarkiai pasviręs liaunas juodalksnis atrodo lyg beždžionių lieptas, vedantis iš vieno Krūčiaus upelio kranto į kitą. Gerai, kad Dainavos kraštui dėmesingi svečiai atvažiavo į Liškiavą jau vakarop, prieš tai aplankę Zervynas, Marcinkonis ir Česukus. Į mažo upelio slėnį sausio pradžioje greitai nusileidžia vakaras, ir tada viskas atrodo slaptingiau negu dieną. Deja, neišgirdome pelėdų ūbavimo – niekada nežinai, koks vakaras pelėdų gūdžiajam susiūbavimui labiau tinka. Bet vis tiek prisiminėme poeto Stasio Stacevičiaus eilutes: „Pelėdų balsais susiūbauja rytas su vakaru...“

Pusnės vienkiemis. Brolių Černiauskų nuotr.

Sausio 16-oji

Dvylika laipsnių šalčio ir stiprus pietryčių vėjas. Sušalo, sutvirtėjo Krūčiaus atodanga. „Šalčio pramonė“ upelį dabar reguliuoja labiau nei mano kastuvas. Bet visai netyčia apsauginiame kanalėlyje atrandu spūdinio vandens virduoklį. Bandau išsiaiškinti, kaip čia susidarė slėgis, keliantis vandenį aukštyn. Krūčiaus debitas, matyt, buvo sumažėjęs, tad srovė kanale sumenko, ir atsirado ledas. Bet kai debitas kažkodėl vėl padidėjo, virš to ledo ėmė srūti vanduo ir po kiek laiko taip pat užšalo. Susidarė dvi srovės ir dveji ledo šarvai.

Kai prakirtau kastuvu tuos ledus – smarkiai plūstelėjo burbuliuojantis vanduo. Išsiveržė lyg tikrame šaltinio virduoklyje, kai jis iš giliai, suspaustas dviejų tarpmoreninių sluoksnių, veržiasi į laisvę. Tokie spūdiniai, labai geležingi virduokliai žiemą vasarą savaime burbsi Krūčiaus žemupyje ir prie Nemuno, o čia taigi mano paties su kastuvu dirbtinai išraustas apsauginis griovys, nes nuolat specialiai stebiu ir prižiūriu savojo upelio tėkmę. Taip ir paaiškėja, kad paslaptingą hidrogeologinį reiškinį galima imituoti visai atsitiktinai, sakytum, smalsiai bežaidžiant prie įspūdingos upelio kranto atodangos, tai yra per dienas beeksperimentuojant. O juk begalę panašių pamokų Gamta seniausiai yra parodžiusi mūsų protėviams. Kadaise paukščiai išmokė žmogų iš liepų karnų pasidaryti plaušų virvėms, vapsvos parodė, kaip iš susmulkintos beržo medienos išgauti popierių. O štai dar viena Gamtos ir žmogaus darbų paralelė: šitas tegu ir laikinas ledų sukaustyto upelio burbuliavimas primena, kad visai įmanomas toks keistas gravitacinis vandentiekis.

Oras labai pasikeitė. Ateina jau tikresnė žiema, todėl pats laikas ruošti žieminius batus – impregnuoti naujus, ką tik iš sostinės Kalvarijų turgaus pro Varėną, Perloją, Merkinę tiesiai į Šalinių vienkiemį atkeliavusius kerzinius aulinius. Galima ištepti Musteikoje išgarinta, labai kvepiančia beržo tošies derva ir palaikyti prieš ugnį, kol įsigers, bet bus patikimiau, jeigu pirmiausia tą kerzo odą įšildysiu ir gerai įtrinsiu sakų, vaško bei taukų tepalu. Labai senas šis receptas. Prisimenu, kaip šitokį aromatingą ir viską gydantį, viskam tinkantį tepalą išvirdavo mano tėvas paprastoje skardinėje. Verdu ir aš, tiktai sakus gramdau ne nuo eglių, o nuo pušų, o taukus imu iš jautienos konservų, nors turėtų būti iš ką tik papjauto avino. Būtent avino riebalai labiausiai tinka, nes kiečiau sušąla ir patikimiau saugo vaško bei sakų lydinį. Tėvas pasakojo, kad šitokį senovinį receptą buvo radęs kažkokioje sodininkystės knygoje. Tuomet kitokių tepalų ir nebūdavo, tik savos gamybos. O dabar parduotuvėse atsiradę kuo įvairiausių, bet jie labai brangūs. Ir nežinia, ar būtų įmanoma juos naudojant visapusiškai įvertinti, suprantama, griežtai atsiribojus nuo reklamų.

Senovinis receptas kur kas patikimesnis, be to, jis sugrąžina mus į aną jau nutolusį laiką, kai natūrinis ūkis buvo ne tiktai žemdirbio veiklos pagrindas, ne tiktai sodininkystės, bitininkystės ir žūklės abėcėlė, bet ir pačiam sau be paliovos dirbančio žmogaus pasaulėjauta. Gododami senuosius darbo įrankius, prisimindami tradicinius receptus, mes priartėjame prie savo protėvių kaimiškosios būties ir buities, prie paprotinės teisės ir moralės, taip pat prie ano meto pasaulėjautos, kai sugebėjimas viską pačiam pasidaryti būdavo būtinybė, o kartu ir sielą džiuginanti kūryba.

Tai, be abejo, susiję ir su taupumu, su protingu visokių gėrybių tausojimu. Jei kas prisimena tokį senųjų sodiečių patarimą, kad gyvenime svarbu neužimti daug vietos, turbūt suvokia, kad tai nėra nei lėkštas kalambūras, nei koks šykštus minimalizmas. Tai šimtmečiais gludinta kaimo išmintis. Jeigu nori išgyventi savo pasirinktoje vietoje ir neprapulti, privalai viską pasidaryti pats ir savo rūpesčių neužkrauti kitam. Juk pasitaiko, kad to kito, lyg kokio tarno, šalia tiesiog nėra ir tenka viską ištverti vienam. Jei gali nueiti pėsčias, nekinkyk arklio, tegu tuo metu pailsi ir arklys, ir ratai. Jeigu vasarą prisidžiovinai žolelių, tai žiemą nereikės pėdinti pas felčerį. Jeigu žinai, kaip iš runkelių išsivirti sirupo, tai nereikės tau baimintis, kad gali pabrangti cukrus...

Žinoma, prisiminę ir atkūrę vieną kitą senovinį receptą, negalėtume tvirtinti, kad jau supratome savo protėvių gyvenimo būdą. Labai daug kas prapuolė be pėdsakų. Štai vartau nedidelę Musteikos kaimo šviesuolio Vinco Gaidžio knygelę „Musteikos pasaulis“, ir tiesiog gaila, kad mažų, jau prapuolusių šio krašto kaimelių bei viensėdžių gyvenimai čia aprašyti labai trumpai, tik lakoniškai. Apie Musteiką rašė ne vien Vincas Gaidys. Tačiau lieka neaišku, kaip išgyvendavo miško žmonės Zubrave, Ogorodiščėje, Berštuose, Zasodėje, Pagarendoje, Zamiene. Lieka neužrašyta. Beje, reikėtų paminėti, kad Vinco Gaidžio prisiminimus apie senąją Musteiką į knygelę sudėjo ir nuotraukomis iliustravo Domas Šniukas, o atkurti apylinkių vietovardžius padėjo Romas Norkūnas.

Žinoma, dar galime prisiminti, kad jotvingių palikuonių, įsikūrusių Katros, Berštų, taip pat Horiačij Bor ir kitose giriose, gyvenimą vaizdingai aprašė Eliza Ožeškienė, Marija Rodzevičuvna, Kazimieras Mošinskis, Tadeusz Kulesza, bet jie į šį paslaptingą sengirių ir raistų kraštą žvelgė vis dėlto iš Varšuvos pozicijų ir netgi vietovardžius užrašė su klaidomis, o kai kuriuos suslavino turbūt tendencingai, kad neišryškėtų tikroji jų prigimtis.

Ypač tai ryšku 1935 metais išleistoje lenkiškoje knygoje: „Tadeusz Kulesza. Druskieniki į okolice. Przewodnik turystyczny“. Nors šio autoriaus pavardė labai lietuviškai susisieja su Dzūkijoje dažna Kuliešiaus pavarde. Lietuvių etnografų ir tautosakininkų darbų apie nepaprastai savitus ir užmirštus jotvingijos šilų kaimus neturime. Net ir tada, kai Vilniaus kraštotyrininkų ekspedicijos, kurioms vadovavo Norbertas Vėlius, pagaliau aplankė Zervynas, Dubičius, Dieveniškes, Gervėčius, Pelesą, Punską ir netgi Čiorną Padiną Saratovo srityje, rytiniai Gudų girios pakraščiai liko užmiršti. Dabar jau per vėlu apie tai galvoti, gal tik sulaukėjusių vaismedžių tose kaimavietėse dar būtų galima surasti.

Drevinės bitininkystės ekspozicija Musteikos kaime. Brolių Černiauskų nuotr.

Sausio 25-oji

Žiema dzūkų krašte užtruko kol kas tiktai dvi savaites. Šiandien viduržiemis, o termometras rodo keturis laipsnius šilumos. Šilta diena ir šiltas vakaras.

Susirinkę Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje žiūrime druskininkiečio Romualdo Jarašausko filmą apie Krokšlio kaimą. Gražūs vasaros ir rudens vaizdai, kerpšilių drūtumėlėse tvirtai sėdintys baravykai, klampūs raistai, supantys sodžių, ir sodrūs sodiečių pasakojimai apie praeitį – apie karą ir pokarį, apie kasdienius darbus sodybose ir miškuose. Tame lėtajame senojo kaimo laike susikaupę pabuvome tiktai 40 minučių, o spėjome pajusti, koks ypatingas tas kraštas, kaip jis skiriasi ir nuo panemunės dzūkų, ir nuo gruntinių dzūkų gyvenimo. Ir netgi Zervynose ar Marcinkonyse šiliniai dzūkai gyvena kitaip nei Krokšlyje.

Šandien, žinoma, viskas jau šiek tiek suvienodėję, bet filmo herojai kalba apie praeitį. Jie prisimena, kiek pasitaikydavo tikrai vargingų metų, kai galvijams tekdavo duoti prastas, susmulkintas raistų viksvas, sumaišytas su šiaudais, kai net šilų viržius karvės gromuliuodavo kaip neblogą pašarą. Anuomet šiluose dirbdavo ir dideli, ir maži. Vasarą vaikai net pažuvauti Ūloje neturėdavo laiko, nes reikėjo rinkti mėlynes, lepeškas, paskui rauti baravykus ir tempti iš raistų spanguoles.

Bet visa tai šį vakarą senoliai dzūkai aptarinėja gana šviesiai, linksmai. Ir negalima jų širdingais žodžiais netikėti, nes tai jie patys, šitaip gyvai viską prisimindami, štai sėdi čia drauge su bibliotekos skaitytojais druskininkiečiais ir visą dėmesį sutelkę žiūri į savo kaimą, mirgantį ekrane...

Štai kaip paprastai pasitvirtina sena tiesa: istorijos reikia mokytis įsiklausant, ką susirinkę kaimo žmonės atvirai porina ir apie save, ir apie savo kaimynus, kai tie kaimynai sėdi šalia. Šitoks kalbėjimas yra tikras. Viskas tikra Romualdo Jarašausko filme apie Krokšlio kaimą. Taip tikra, kaip vaiko ūgis, užbrėžtas kaimo pirkios durų staktoje.