Vasario 10 d. minime šv. Skolastiką.

Skolastika (480-543), šv. Benedikto sesuo.

Gimę turtingoje italų šeimoje, Benediktas ir Skolastika kartu augo, kol Benediktas išvyko studijuoti į Romą.

Mažai žinoma apie Skolastikos ankstyvąjį gyvenimo periodą. Tik tiek, kad įkūrė moterų vienuolyną šalia Monte Cassino, netoli nuo tos vietos, kur Benediktas buvo įkūręs vyrų vienuolyną, ir tapo jo abate. Skolastika buvo nepaprastai pasišventusi maldai. Pasakojama, kad brolis ir sesuo susitikdavo tik vieną kartą per metus ir diskutuodavo apie dvasinius dalykus. Daugiau nieko tikro apie ją nežinoma, gal tik išskyrus pranešimą, randamą šv. Grigaliaus „Dialoguose“ apie paskutines jos gyvenimo dienas.

Pagal Grigaliaus „Dialogų“ aprašymą, brolis ir sesuo praleido paskutinį susitikimą melsdamiesi ir kalbėdamiesi. Skolastika, nujausdama mirtį, prašė Benedikto pasilikti su ja iki aušros ir pasakoti jai apie šventųjų laimę danguje, tačiau Benediktas atsisakė, nes nenorėjo nakvoti už savo vienuolyno sienų ir laužyti savo paties sukurtą taisyklę. Skolastika tuomet paprašiusi Dievo, kad jis leistų jos broliui pasilikti, prasidėjo smarki audra ir Benediktas bei jo vienuoliai negalėjo grįžti į savo abatiją. 

Benediktas sušuko: „Teatleidžia tau Dievas, sese. Ką tu padarei?“ Skolastika atsakiusi: „Aš prašiau tavęs ir tu atsisakei. Aš paprašiau Dievo ir jis atsiliepė“. Brolis ir sesuo išsiskyrė kitą rytą po ilgos diskusijos. Po trijų dienų Benediktas meldėsi savo vienuolyne, kai pamatė sesers sielą, pakylančią į dangų it baltas balandis. Benediktas pranešė vienuoliams apie Skolastikos mirtį ir vėliau palaidojo ją karste, kurį pats padarė.

Skolastika ir Benediktas visiškai atsidavė Dievui, kuris jiems buvo aukščiau visko. Jie stengėsi gilinti savo draugystę su juo per maldą; paaukojo kai kurias galimybes būti kartu kaip brolis ir sesuo tam, kad labiau išpildytų savo pašaukimus. Artėdami  Kristaus link, artėjo ir vienas prie kito. Pasirinkdami vienuolinį gyvenimą, jie nepamiršo savo šeimos, bet kartu atrado kitų brolių ir seserų.