Elena Favilli, Francesca Cavallo „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“. Vilnius: „Dvi Tylos“, 2017 m.

Ar ši knyga skirta tik mergaitėms? Drįsčiau suabejoti, tačiau pavadinime esanti dedikacija, be abejonės, sukels pagal amžių tikėtiną atmetimo reakciją dažnam berniukui. Tačiau ir jiems knygą perskaityti tikrai verta. Kaip ir dažnam apie feminizmą trafaretiškai mąstančiam žmogui arba tam, kuris galvoja, kad lyčių lygybė be problemų veikia tikrovėje.

Knygos turinys nusipelno išskirtinio dėmesio dėl keleto aspektų. Jau pratarmėje išryškėja didžiausia šios knygos vertė: kalbėti apie moteris ir merginas iš viso pasaulio, nepasidavusias nevilčiai ir nesėkmėms, apie jų stiprybę, atkaklumą, ryžtą veikti ir gebėjimą pasipriešinti įvairiausiomis formomis veikiančioms politinėms, patriarchalinėms, ekonominėms, kultūrinėms represijoms. Šis tekstas turėtų būti iškeltas į knygos viršelį ir pateiktas kaip pagrindinė informacija. Pratarmėje labai aiškiai nurodytos feministinės šios knygos sukūrimą lėmusios aplinkybės, kurios, žvelgiant paviršutiniškai, XXI a. gali stebinti dažną suaugusįjį. Juk galima galvoti, kad 3 feminizmo bangos jau praėjusios, ir ką čia kalbėti apie tas lygias teises, moterų padėtį ir panašias nuvalkiotas klišes? Tačiau ne viena knygoje pateikiama istorija rodo kardinaliai priešingą situaciją: kai moterų valdovių, mokslininkių vardai sąmoningai ištrinami iš istorijos, kai nepripažįstama teisė mąstyti ir elgtis savitai, kai moterims primetamos gyvenimo, savivokos klišės, kai joms draudžiama rinktis dominančią profesiją, siekti tobulėti ir apskritai laisvai mąstyti. Vaikams suvokiama kalba ir struktūra pateikiami feministinio mąstymo pagrindai: apie visuomenės spaudimą moteriai rinktis šeimą, vaikų priežiūrą ir suspenduoti savo siekius, troškimus ir svajones, derinti darbą ir šeimą, apie jos drąsą žengti į vyrų dominuojamas sritis, nebijoti iššūkių ir nesusitaikyti su žlugdančia kritika, pavydu ir patyčiomis.

Istorijos sukonstruotos atsižvelgiant į moterų veiklos sričių skirtingumą ir skirtingas epochas bei kultūras: įdomu sužinoti apie mažai girdėtus fenomenus, kaip sijonuotos alpinistės iš Bolivijos; seserys Mirabal; Seondeok iš Silos; Nenė iš Maronų, Žakota Delajė ir pan. Knygoje taip pat įtrauktos ir jau neblogai lietuviškame kontekste pažįstamos iškilios moterys: M. Montessori, M. Kalas, M. Tečer, K. Šanel ir kt.

Svarbiausia yra tai, kad moterų gyvenimų istorijos pateikiamos paprastai, neperkraunant nereikalingais faktais ir labiausiai akcentuojant tai, kas jas paskatino, įgalino siekti savo tikslo ir nepasiduoti. Pabrėžiamos ir pakartotinės jų nesėkmės bei minėtų moterų elgsena tokiu atveju, kai, atrodo, jau nieko nebegalima tikėtis: „<...>Margareta siekė, kad ją išrinktų į Didžiosios Britanijos parlamentą. Pirmą kartą jai nepavyko, taip pat antrą kartą, tačiau Margareta nepasidavė. <...> Atėjus kitiems rinkimams jos kandidatūra net nebuvo svarstoma, nes jos partijos nariai vyrai manė, kad jauna mama netinkama darbui parlamente. Galiausiai po kelerių metų <...> ji buvo išrinkta į Parlamentą. Moteris sparčiai kopė karjeros laiptais ir tapo Konservatorių partijos lydere.“

Itin vertinga tai, kad knygoje per pasakojimus apie įvairias moteris, jų gyvenimo patirtis skaitytojui pateikiami atsakymai, ką daryti ištikus tam tikromis situacijoms: pvz., užpuolus depresijai, kai kiti iš tavęs tyčiojasi, kai aplinkoje tavęs niekas nepalaiko, kai tavimi tiesiog netiki: „Kartą gyveno mergaitė, kuri svajojo tapti rimta teisininke. „Moteris teisininkė? – šaipydavosi iš jos žmonės. – Nebūk juokinga! Advokatais ir teisėjais visada būna tik vyrai.“ Apsidairiusi aplinkui Ruta pamatė, kad jie sako tiesą. „Bet tai gali pasikeisti“<...> Ji įstojo į Harvardo teisės mokyklą ir tapo viena protingiausių studenčių.“ Arba iš istorijos apie M. Montoją: „Matilda įstojo į Nacionalinę medicinos mokyklą ir tapo vienintele ten studijuojančia moterimi. Daug žmonių jai sakė, kad moteris negali būti gydytoja, bet mama ir dauguma draugų ją palaikė. <...> Pats prezidentas atvyko į universitetą pažiūrėti, kaip Matilda laikys baigiamąjį egzaminą. Tai buvo istorinė akimirka. Kitą dieną visi šalies laikraščiai rašė apie <...> pirmąją Meksikos moterį gydytoją.“

Paminint kelis minusus, didžiausias šešėlis krinta ant kalbos, vertimo, redagavimo niuansų. Knygos anotacijoje teigiama, kad tai yra „meninis negrožinės literatūros kūrinys“. Tad kyla logiškas klausimas, kaip kūrinys gali būti meninis, bet kartu ir negrožinis? Panašių abejonių sukelia ir raudoname priešlapyje užrašyta dedikacija: „O kai užklups abejonės, atmink, kad tu esi teisi.“ Ką gi iš tiesų galėtų reikšti tokie žodžiai: egoistiškumą, savirefleksijos stoką, betikslį karingumą? Sukirba mintis, kad gal čia vis dėlto yra vertimo niuansas. Nors knygos vertėja Mila Monk tėra nurodyta mažulytėmis raidėmis vos vieną kartą, tačiau kartais susidaro įspūdis, kad knyga yra versta kelių, sutelktinių vertėjų ir nesuvienodinus stiliaus publikuota lietuviškai. Tai turbūt didžiausia šios knygos yda. Esant galimybei, būtų idealu turėti ir anglišką, ir lietuvišką variantus per kelis puslapius. Gal taip netgi skatinant jaunuosius skaitytojus tobulinti užsienio kalbos žinias.

Tačiau teigiami aspektai neabejotinai nusveria neigiamus: knygą būtina perskaityti kiekvienam šiuolaikiniam pradinukui bei jo tėvams, globėjams, draugams. Tai yra svarbi lietuvių kalba pasirodžiusi knyga, skatinanti platesnio akiračio formavimąsi, refleksiją apie lyčių lygybę, moterų indėlio į pasaulio istoriją, mokslą, kultūrą įrodymas pateiktas vaikams suprantama trumpo pasakojimo, primenančio pasaką, forma. Kūrinio didžiausias privalumas: trumpai papasakotos istorijos ir problemų sprendimo būdų sintezė. Ši knyga kiekvienai mergaitei suteiks drąsos siekti užsibrėžtų tikslų, skatins suvokimą, jog niekada nereikia nuleisti rankų, kiekvienam vyrui atvers akis į beribes moterų pasaulio galimybes ir jų nepamainomą svarbą pasaulyje. Be to, visa knyga tiek jos tekstai, tiek iliustracijos, tiek dizainas yra sukurti moterų, tarsi byloja apie neišsemiamas moterų kūrybines galias, kurioms atsiskleisti tereikia suteikti tinkamą progą ir laisvę.