Realybės šou žvaigždės amerikietės Kim Kardashian ir reperio Kanye Westo prieš kelias dienas gimusios dukters čiulptukas kainavo brangiau, nei pora sumokėjo jų kūdikį išnešiojusiai pakaitinei motinai.“ Ši, TV antenoje paskelbta žinutė, daugiau kaip savaitę neduoda ramybės. Tam yra kelios priežastys. Pirmiausia kyla klausimas, kodėl ji mums transliuojama ir kokioms visuomenės grupėms taikoma. Antra, ką tuo norima pasakyti. Trečia, jei ji atrenkama kaip mums aktuali naujiena, ką tai pasako apie Lietuvos ir visos Vakarų visuomenės vertybines nuostatas.

Labiausiai jaudina santykis su pamatinėmis prigimtinėmis vertybėmis. Šiuo atveju – motinyste. Atrodo, jos vertė nekvestionuojama.  Tai nepajudinamas kertinis šeimos – vis dar svarbiausios pirminės visuomenės ląstelės – akmuo. Tačiau ar tikrai jos vertė tebėra stabili? Kyla klausimas, ką šiandieniniame pasaulyje apibrėžia motinystės sąvoka. Baugiai aišku darosi viena: prenatalinis laikas – motinystės pradžia ir pagrindas – nebetenka savo vertės ir svarbos. Luko evangelijoje Mergelė Marija šlovina Viešpatį, „nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 47). Ji pelno visų kartų pagarbą dėl „savo įsčių vaisiaus“, dėl to, kad buvo pasirinkta ir sutiko išnešioti ir pagimdyti Dievo Sūnų. Didžioji pasaulio dalis daugiau kaip du tūkstančius metų švenčia Kalėdas – Kristaus gimimo iš Mergelės Marijos šventę. Neatsiejama krikščioniškojo meno ikonografijos dalis – prie gimusio kūdikio palinkusi Dievo Motina.

Šiandien įsčios tėra pigiau už vaikišką čiulptuką nuperkama prekė. Pigesnė už ne pirmo būtinumo daiktą, kurio daugeliui kūdikių iš viso neprireikia. Dabar paplitusios prieraišiosios tėvystės principų besilaikančios šeimos, siekiančios giluminio vaikų ryšio su motina ir tėvu, kūdikiams jo sąmoningai neduoda. Daugelis mamų yra patyrusios, kaip kūdikiai pirmosiomis dienomis stumia čiulptuką iš burnos nesuprasdami, ką su juo daryti, o vyresni dažnai su piktumu meta lauk supratę, kad tai fikcija, atimanti iš jų motinos pieną. Dabar šiam daiktui skiriama daugiau dėmesio negu prenataliniam ateinančio kūdikio gyvenimo periodui. Negana to, jie lyginami finansine verte: bereikšmis, trumpalaikis daiktas sugretinamas su neįkainojamu žmogiškuoju santykiu. Šis santykis nuo šiol yra nuvertintas iki prekės lygmens.

Laikas iki gimimo, plačiai aprašomas kaip vienas esmingiausių etapų, lemiančių tolesnį dvasinį ir emocinį ryšį tarp kūdikio ir motinos, darantis didžiulę įtaką jų abiejų tolesniam gyvenimui, nubraukiamas tarsi būtų visiškai bevertis. Kokios tokio pasirinkimo pasekmės tolesniam kūdikio, iš kurio atimta galimybė patirti motinišką meilę iki gimimo, gyvenimui? Kas nutinka su motinomis, pardavusiomis savo įsčias? Tyrimais pagrįstų atsakymų į šiuos klausimus dar nėra. Tačiau juos kužda žmogiškoji patirtis. Kiek išgyvenimų patiria moteris nuo nuojautos apie tai, kad laukiasi kūdikio, iki jo gimimo. Pirmosios žinios jaudulys: su nerimu, o kartais ir baime sumišęs džiaugsmas. Pirmųjų mėnesių fiziniai sunkumai ir emociniai lūžiai. Pirmųjų judesių stebuklas. Palaimintas laikas nešiojant savyje naują gyvybę. Ar jis palaimintas moteriai, žinančiai, kad ji tėra paslaugos teikėja kūdikio geidžiančiai svetimai porai? Kokie jos išgyvenimai, patiriant laukimo sunkumus? Kokiais būdais įmanoma sutramdyti gamtos nulemtą meilės laukiamam kūdikiui jausmą? Ar tai nėra kova su pačiu žmogiškumu? O kūdikis? Ar vaisiaus raidai įsčiose neteikiama jokios reikšmės? Jo vertė staiga atsiranda tik gimus? O gal ji sukuriama vietoje motinos pieno naujagimiui įbrukus sunkiai suvokiamos finansinės vertės čiulptuką?

Baigiant norisi grįžti prie to, nuo ko pradėjau. Kas ir kokie mes esame arba kuo mus norima paversti skleidžiant tokią žinią. Sunku tarti atsakymą, nes jis atskleidžia mūsų žmogiškumo tirpsmą, ko gero, greitesnį negu Arkties ledynų…