Gytis Norvilas (Monikos Jasevičiūtės nuotr.)

Vasario 8 dienos vakare Vilniaus universiteto bibliotekos Č. Milošo skaitykloje vyko gyva ir aktuali diskusija, kurią surengė Vilniaus universiteto studentų istorikų korporacija „Tilia“ drauge su Filomatais.  Į pirmąjį susitikimų ciklo  su Lietuvos kultūrinės spaudos atstovais  renginį pakviestas „Literatūros ir meno“ redaktorius Gytis Norvilas. Išleidęs  tuščią, protestui prieš nuolat mažinamą kultūros leidinių finansavimą skirtą numerį, jo vyriausiasis redaktorius  sulaukė nemažo dėmesio.

G. Norvilas – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto alumnas. Kaip jis pats sako, redaktorium tapo gal ir atsitiktinai. Magistro studijų nebaigė, nes nebematė prasmės. Būsimasis redaktorius nuolat sėdėdavo bibliotekoje, vaidino Kiemo teatre, skaitydavo, diskutuodavo su kursiokais, kartais diskusijas pratęsdavo bare. Jam buvo vienodai svarbus  tiek tiesioginis bendravimas su kurso draugais, tiek ir pati akademinė aplinka. Po studijų septynerius metus dirbo vyriausiuoju archyvistu Lietuvos ypatingajame archyve. Atsibodo, ir pradėjo ten pat dirbti sargu. Išdirbo juo trejus ar ketverius metus, išvertė keletą knygų, rašė.  Pradėjo dirbti  „Literatūroje ir mene“, pradžioje kuravo rubriką „De profundis“, vėliau  gavo pasiūlymą dirbti vyriausiuoju redaktoriumi. „Tai buvo natūrali kaita, kažkam reikėjo būti, nors žinant visą virtuvę tai buvo ir nemenkas iššūkis. Kultūrinė spauda visada kariavo dėl finansavimo ir nebuvo globojama“, – pripažįsta G. Norvilas. Jis mano, kad kol yra energijos, reikia veikti, dirbti.

Poetas, vertėjas Gytis Norvilas vyriausiuoju leidinio redaktoriumi  dirba nuo 2014 metų. Šįmet jo poezijos knyga „Grimzdimas“ pretenduoja tapti metų poezijos knyga.

„Literatūros ir meno“ redaktoriaus virtuvė

Paklaustas apie redakcijos virtuvę, autoriams keliamus reikalavimus, tikslinę auditoriją, redaktorius pripažino, kad negali būti geras visiems:  vis mažiau atsiunčiama kokybiškų, raštingų tekstų, todėl atranka turi būti be nuolaidų. Jo nuomone, kai atlyginimai menki, nėra prasmės kompromisams. „Be idealizmo niekas nevyksta, kažkaip reikia atsilaikyti. Sau kaip priekaištą galiu pasakyti, kad yra daug jaunų žmonių, kurie atsiunčia gerus tekstus, bet jų dar negali publikuoti, o dirbti su jais nėra kada.  Svarbu parodyti klaidas, pamokyti. Aš ir pats rašyti pradėjau vėlokai.  Man svarbus žmogus buvo  Sigitas Geda. Gal negaliu jo pavadinti mokytoju,  daugiau autoritetu, bendraminčiu“, - pripažįsta G. Norvilas.  „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius pakvietė gabius žmones iš uždaros akademinės bendruomenės  skelbtis, rašyti,  nes čia esantis intelektualinis potencialas, jo manymu, neišeina į viešąją erdvę, vyrauja nuovargio atmosfera. „Kitaip buvimas, mokymasis – bergždžias. Reikia veiksmo“, – ragino bendruomenę redaktorius.

G. Norvilas tvirtina, kad keistis reikia kuo dažniau, reikia keisti ir redaktorius, kad neišsisemtų,  nes reikia naujos energijos, ypač matant menkstančio finansavimo tendenciją. Inercija tiek literatūroje, tiek kitur yra blogas dalykas.  Jo nuomone, sklandančios kalbos apie pajėgų sutelkimą ir vieno  kultūros leidinio leidimą yra nesąmonė. „Spalvų, ideologijų diapazonas yra reikalingas, turi būti konkurencija ir idėjų trintis, kitaip nebus gyvybės“, – įsitikinęs redaktorius.

Pašnekovo nuomone „Literatūros ir meno“ stiprybė  ta,   kad jis aprėpia visas kultūros sritis, nes išsiskaidymas, vienos srities aptarnavimas, nėra geras dalykas. Jam svarbu, kad leidinyje visos sritys susibėgtų, bendrautų, viena kitą papildytų. Paklaustas apie laikraščio sąsajas su Kristijonu Donelaičiu ir „Šūdvabalio“ premija   G. Norvilas pripažino, kad Donelaitis jam ideologiškai artimas, todėl ir sugalvojo premiją tokiu pavadinimu. „Pradžioje buvo mintis steigti premiją už neramų buvimą, kaip alternatyvą visoms esamoms premijoms. Iš Donelaičio pasakėčios atkeliavo šūdvabalis - atkakliai dirbantis savo darbą. Kai įteikėm premiją Gedimino kalnui, buvo juokinga, kaip sureagavo visa žiniasklaida, užkibusi ant pavadinimo, susidomėjo, ir iš to pabandė daryti sensaciją, šaunią antraštę, kuri generuoja pinigus. „Litmenio“ lankomumas tuoj pat šovė į viršų,  reiškia, tiek jiems ir rūpi kultūra. Jiems parūpo tik šūdvabalis“, – svarsto G.Norvilas.

Jis mato, kad vis daugiau veiksmo, diskusijų keliasi į socialinius tinklus. „Facebookas nutraukia daug kūrybinės energijos, o  žmonės dabar nori staigios šlovės, čia ir dabar, toks jau metas. Man gaila, kad daugybė puikių tekstų nepasiekia viešos erdvės,  neveikia, neįtakoja poslinkio, greit nuskęsta“, – apgailestauja G. Norvilas.

Jei negali būti pirmas

Svarbus leidinio aspektas – atvirumas pasauliui. „Tai labai svarbu, bet pajėgos neleidžia to  kokybiškai daryti, nors platesni  horizontai  būtini. Turime glaudesnių ryšių su kaimynais latviais, lenkais, bet nelabai žinome apie Vengrijos, Švedijos, Danijos  literatūrą.  Kultūrinės spaudos kokybė vis tik susijusi ir su finansinėmis galimybėmis“, – mano G. Norvilas. 

Taupydama pinigus, redakcija  leidiniui pasirinko tokį paprastą popierių, nes, anot Sigito  Gedos „Jei negali būti pirmas, atsilik tiek, kad būtum pirmas“.

Grėsmė tapti statybininkų ir slaugių tauta

Numeris tuščiais puslapiais – desperatiškas bandymas atkreipti dėmesį į menkstantį finansavimą ir skurstančią kultūrą neliko nepastebėtas, bet  redaktorius  nelabai tikisi, kad kažkas keisis. Anot pašnekovo, nuolat deklaruojamas dėmesys kultūrai nieko ypatingo nereiškia ir nekeičia. Randama šimtai argumentų, kodėl galima mažinti finansavimą, kiekvienai valdžiai reikia kultūros poreikį  aiškinti iš naujo. „Visa kultūrinė spauda kovoja dėl išlikimo jau daug metų. Gal  slapta svajojau apie tuščią numerį, bet nesitikėjau tokios reakcijos. Suveikė. Planavau parengti pranešimą spaudai su paaiškinimu, bet iš pasipylusių skambučių supratau, kad nebereikia jokio pranešimo. Numeris tapo deficitiniu, visiems jo prireikė. Suprantu tai kaip solidarumą. Tai įkvepia,“ – sako jis.  

G. Norvilas pripažįsta, jog  kultūrinė spauda niekada nebus tokia populiari, taip yra visame pasaulyje. Reikia reaguoti į pokyčius. „Bet į kultūrą reikia investuoti, vertinti intelektualinį darbą, nes galime tapti statybininkų ir slaugių tauta“, – teigia redaktorius. Jis patyrė, jog užkabinti jauną žmogų, sudominti  kultūrine spauda, literatūra,  reikia darbo, o toks poreikis turi atsirasti dar mokykloje.