Kauno slaugos ligoninės direktorė Rita Kabašinskienė/Vytauto Raškausko nuotr.

Čia yra vieta mirštančiajam gyventi“, – taip Kauno slaugos ligoninę pristato jos direktorė Rita Kabašinskienė.

Daliai čia gulinčių ligonių nebėra vilties pasveikti, todėl ligoninės darbuotojų misija kiek kitokia, nei įprasta gydymo įstaigose – kiek įmanoma sumažinti sunkiai sergančiųjų kančias, praskaidrinti ir įprasminti jų kasdienybę, taip pat padėti dvasiškai ir psichologiškai pasirengti tam, kas neišvengiama.

Apie gyvenimą ir mirtį paliatyvios slaugos ligoninėje pasakoja R. Kabašinskienė.

Dirbti su mirties patale gulinčiais ir vienas po kito pasaulį paliekančiais žmonėmis turėtų būti labai sunku visomis prasmėmis, o ypač – emociškai.

Labai natūralu, kad mirtis nėra eilinis įvykis – taip pasibaigia vieno žmogaus istorija. Bet mirtis visada priverčia susimąstyti ir apie savą gyvenimo kelią, ir šiuo atžvilgiu tai yra savotiška dovana – nuolat matant mirtį pats pradedi visai kitaip žiūrėti į gyvenimą. Užuot bėgęs – stabteli ir vis pamąstai, kodėl vienaip ar kitaip renkiesi gyventi. Mirtis visada sukuria tą stabtelėjimą.

Kai numiršta vyresnio amžiaus žmogus, lengviau su tuo apsiprasti, nes suprantame, kad tai yra natūralu ir net tą liūdesio akimirką jam mirus, vis tiek neapleidžia ramybė, kad žmogus išėjo be skausmų, apsuptas dėmesio ir jau tam pasiruošęs. Tokia mirtis taip labai nežeidžia, bet visai kitaip dažniausiai būna, kai žmogus miršta jaunas ir namiškiai nesugeba susitaikyti su netektimi. Jų skausmas labai sužeidžia ir mus, esančius netoliese.

Kartais atrodo, jog visi mes galvojame, kad gyvensime amžinai. Arba visai apie tai negalvojame. O reikėtų, ypač tikinčiam žmogui, kuris turi ieškoti susitaikymo su neišvengiamybe – daryti viską, ką gali padaryti, bet ir mokytis priimi tai, kas vyksta. Mokėjimas priimti duotybę dovanoja visai kitą gyvenimo kokybę.

Kokios pagalbos reikia nepagydomiems ligoniams?

Kiekvieno žmogaus ligos ir gyvenimo pabaigos kelias yra skirtingas – gali būti, kad visai nedaug tereikia, o gali reikėti milžiniškų mūsų pastangų.

Neseniai mirė gydytoja, kuriai reikėjo nepaprastai daug padėti: išgyveno daugybę klinikinių simptomų, su kuriais nelengva buvo kovoti, reikėjo chirurginės intervencijos, patyrė didžiulius skausmus, kuriems numalšinti leidome apie 40 morfijaus ampulių per parą, maitinama buvo tik per venas, nes žarnynas nebeveikė. Darėme viską, kad moteris nekentėtų – tai yra svarbiausias mūsų uždavinys.

Be medicininės pagalbos dar teikiame ir socialinę, psichologinę, dvasinę. Paliatyvi pagalba – tai pasirūpinti visais žmogaus poreikiais, apgaubti rūpesčiu visokeriopai. Pats žodis „paliatyvi“ kildinamas iš „palio“ – apsiausti.

Labai lengva čia dirbant suvokti, kad svarbu ne vien tabletės ir injekcijos, bet ir buvimas šalia, stengiantis ligonį suprasti. Kiekvienam žmogui to supratimo labai reikia, o ypač sunkiai sergančiam. Toks žmogus turi aiškiai žinoti, kad šalia jo yra profesionalas, kuriam tikrai rūpi, ir kuris pajėgus ne tik išgirsti, bet ir sureaguoti taip, kaip ligoniui norisi.

Man šita medicinos sritis yra nepaprastai graži. Tai yra reabilitacija į amžinybę. Kitaip sakant, mes stengiamės padėti žmogui jai pasiruošti – kad jis išeitų kiek įmanoma mažiau kamuojamas varginančių ligos simptomų ir susitaikęs su savimi, artimaisiais, Dievu.

Nuotraukų knygelė „Palaiminti...“, išleista Kauno slaugos ligoninės įkūrimo 20-mečio proga, sudaryta iš ligonių nuotraukų/Vytauto Raškausko nuotr.

Papasakokite apie savo ligonius. Ar visuomet pavyksta rasti bendrą kalbą?

Ligoninėje guli jaunas vyras, nejudinantis nei rankų, nei kojų ir negalintis kalbėti. Jis maitinamas per pilvo sienelę, o kvėpuoja per kakle įstatytą vamzdelį. Jis yra sąmoningas, ir mes susikalbame jam judinant lūpas. Kai tik pradėjo darbą mūsų dvasinė asistentė, jis atsisakė bendrauti, nenorėjo nieko girdėti apie Dievą ir amžinybę, sakė, kad Dievas jį apleido. Bet po kurio laiko jis atsileido, asistentė pradėjo kartą per savaitę jam skaityti knygas. Ji skaito, o jis klauso, atidžiai seka. Ryšys su ligoniu kartais užsimezga labai pamažu.

Turėjome pacientą, kurio veidą visai buvo sugraužęs vėžys – nebeliko visos apatinės veido dalies, plika akimi matėsi raumenys, žmogus nebegalėjo kalbėti – liko iš jo veido tik akys. Net ir visko mačiusiam gydytojui sunku tokį vaizdą matyti, tačiau slaugytoja kiekvieną dieną ateidavo jo nuprausti, perrišti. Ligonis buvo visuomet tvarkingas, ir tai yra nuostabu – ateinu, būdavo, pas tą žmogų, sakau: laba diena, Ričardai! O jis man akimis nusišypso.

Gulėjo pas mus vyras, kurio liga labai sparčiai progresavo, bet jo žmona mūsų prašė jokiu būdu neužsiminti apie kunigą, nes tai vyrui primins apie mirtį ir jį išgąsdins. Ligai jau beveik žmogų nugalėjus, mes visgi kunigą pasiūlėme. Kaip tik paskutinę mirštančiojo gyvenimo dieną pas mus buvo aukojamos kassavaitinės Mišios, ir kunigas dar atėjo pas žmogų pasimelsti. Po kiek laiko, kai jau rašiau mirties liudijimą, jo žmona man papasakojo, kad po Mišių tas jau visai silpnai kalbantis žmogus atsimerkė ir pasakė: dabar aš laimingas.

Nedažnai taip nutinka, tačiau tokios darbo akimirkos pačios tolubiausios. Jeigu bent vienam kenčiančiam žmogui pavyksta padėti – tai man yra tikrų tikriausias stebuklas.

Ar sunku patekti į šią slaugos ligoninę?

Eilės yra. Nors taip pat ir slaugome, visgi prioritetą teikiame tiems, kuriems reikia paliatyvios pagalbos. Todėl didesnioji dalis mūsų pacientų yra sunkūs ligoniai – mažai turime vaikštančių, bendraujančių.

Dvasinė asistentė kiekvieną ketvirtadienį visus pajėgiančius ir norinčius suburia kartu gerti arbatą. Daugelį atvežame su vežimėliais. Matyti, kaip jie bendrauja ir vieni kitus džiugina, man yra tikras stebuklas.

Viena ligonė pas mus atvyko labai nusiminusi, praradusi viltį, sakydama, jog nori greičiau viską baigti ir kad kas nors jai padėtų numirti. Praėjus kiek laiko jau mačiau ją linksmą ir besišypsančią viename tų ketvirtadieninių susitikimų. Nedažnai tokių akivaizdžių pokyčių pasitaiko, bet dabar ši moteris visai kitokia, ir man tai atrodo stebuklinga.

Kauno slaugos ligoninė/Vytauto Raškausko nuotr.

Jeigu reikėtų apibendrinti darbo ligoninėje ilgametę patirtį – ko čia dirbdama išmokote?

Išmokau džiaugtis gyvenimu, būti dėkinga, kad gyvenu. Išmokau sau dažniau pasakyti: man gera gyventi.

Nepaisant to, kad aplinkui tiek kančios?

Džiaugiuosi, kad galiu vaikščioti, matyti, dirbti. Aš taip suprantu kokybišką gyvenimą – tai galėjimas atlikti savo pareigas, padėti silpnesniems, kuriems reikia pagalbos, aplink save stengtis kurti gerus santykius. Svarbu pasaulį į gera keisti pradedant nuo savęs.

Noriu geriau suprasti, kodėl pasirinkote būtent tokį gyvenimą ir tokį darbą, ir niekuomet jo neatsisakėte. Kokia jūsų motyvacija čia būti?

Tai, kad atėjau dirbti į būtent šitą vietą – tai jau, matyt, Dievo planas. Pamenu, atvažiavau į Kauną, nuėjau į ligoninę, kur buvau anksčiau dirbusi, bet tuo metu kaip tik nebuvo ten laisvų darbo vietų. Kaip tik galvojau, kur reikės pasidėti, kai pamačiau konkursą į šią vietą. Atėjau ir pasilikau.

Prieš tai dirbau visai kitoje srityje – buvau kardiologė ir rūpinausi žmonėmis po kardiochirurginių operacijų. Sritis kita, bet iš tikrųjų ten pirmąsyk ir susidūriau su paliatyvia medicina, pati dar tiksliai nežinodama, kas tai yra.

Tie žmonės, kuriuos mačiau laukiančius širdies operacijų, jau būdavo praktiškai pasmerkti baigti gyvenimą – bet tada juos išoperuodavo, ir staiga jie vėl gaudavo teisę gyventi. Mačiau jų patiriamą laimę, kad jie gali gyventi, kad nebedūsta ir gali vaikščioti, mačiau, kaip jie moka džiaugtis ir kaip vertina gyvenimą.

Apskritai, kuo skiriasi jūsų požiūris į žmogų nuo to, kuriuo vadovaujamasi bet kurioje įprastoje ligoninėje?

Ši vieta yra skirta ne numirti, bet mirštančiam gyventi. Įsisąmonintas šitas pasakymas keičia viską. Mes čia ne tam, kad numarintume, o kad ligonis gyventų šią jam dar vieną duotą dieną taip, kaip gali gražiausiai.

Mes puoselėjame požiūrį, kad didžiausia vertybė šioje žemėje yra gyvybė. Kita vertus, labai sąmoningai ir aiškiai suvokiame gyvybės trapumą ir mokomės tai priimti.

Bet kuri klinikinė ligoninė siekia diagnozuoti, gydyti, o pagijusį pacientą išleisti namo, grąžinti į gyvenimą. Mūsų tikslas kitas: padėti ligoniams gyventi, žinant, kad jie nebegali pagyti. Tai gyvenimas gyvenimo pabaigoj.