Nuotraukos autorius - Dainius Dirgėla

Lietuvos centrinis valstybės archyvas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pristato naują projektą „Pokalbis archyve“. Šio projekto metu mokslininkai, archyvo skaitytojai, bičiuliai ar bendruomenės atstovai papasakos apie jų atrastus įdomius, įvairių temų archyvinius dokumentus, saugomus Lietuvos centriniame valstybės archyve. Dažniausiai viešinami ir daugiausia visuomenės dėmesio sulaukia politinio gyvenimo dokumentai: sutartys, notos, oficialūs pareiškimai. Šiuo projektu bus siekiama atkreipti dėmesį į kultūros, socialinės bei asmeninių istorijų ir su jomis susijusių dokumentų svarbą.

Interviu ciklą pradedame pokalbiu su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektoriumi, dr. Tomu Vaiseta, kuris tyrinėja vėlyvojo sovietmečio laikotarpio asmenų skundus Lietuvos psichiatrinių ligoninių vadovybėms. Skundai saugomi Lietuvos centrinio valstybės archyvo Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos fonde. Archyve sukaupti sovietmečio įstaigų dokumentai atskleidžia dar mažai pažintas ir tyrinėtas sovietinio gyvenimo sferas.

Gal galėtumėte pristatyti savo mokslinių interesų sritis?

Domiuosi ir tyrinėju sovietinės okupacijos laikotarpį skirtingais aspektais, tačiau daugiausia telkiuosi į kultūros, socialinę ir kasdienybės istoriją. Podoktorantūros stažuotės metu tyriau ir rašiau Vilniaus Vasaros gatvėje esančios psichiatrijos ligoninės istoriją sovietiniu periodu. Tuomet teko susipažinti ir analizuoti visą sovietinės psichiatrijos ir bendriau sveikatos apsaugos sritį – nuo politikos iki kasdienės praktikos. Dabar su kolegomis iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto užsiimame tyrimu, kurio pagrindinis klausimas – ar XX amžiaus Lietuvoje įvyko tai, kas paprastai vadinama „seksualine revoliucija“, t. y. aiškinamės, kokie praėjusiame amžiuje vyko visuomenės seksualinės elgsenos pokyčiai, kada ir kas jiems darė įtakos ar juos nulėmė, ir ar tuos pokyčius galima vadinti „revoliucija“. Čia vėlgi asmeniškai užsiimu sovietmečio tarpsniu.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Kuo kasdienybės istorija gali sudominti, kuo ji patraukė jus?

Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos sovietinės okupacijos laikotarpis dėl suprantamų priežasčių ilgą laiką buvo tiriamas kaip politinės istorijos objektas, vėliau vis daugiau pradėta domėtis sovietine ir sovietmečio kultūra. Tačiau labai aiškiai matyti, kad be socialinės ir kasdienybės istorijos sovietinio laikotarpio pažinimas yra nevisavertiškas – mes pastebime svarbius, gal net svarbiausius procesus, bet bendram vaizdui vis tiek trūksta reikšmingų dalių ir yra supratimo skylių. Mikrosocialinė ir kasdienybės istorija nuleidžia istoriko žvilgsnį į pačią visuomenės apačią ir suteikia galimybę pamatyti pačius įprasčiausius, kasdieniškiausius, rutiniškiausius, mūsų tarsi nematomus ar bent jau visiškai nureikšminamus veiksmus, kasdienį mąstymo būdą, gyvenimo ir išgyvenimo strategijas. Tik nusileidę į šį kasdienybės lygmenį pamatome tikrąją visuomenės ir konkrečių žmonių gyvenimo įvairovę, sudėtingumą, didžiųjų politinių ir socialinių procesų poveikį žmonėms ir priešingai – o tai dar svarbiau – žmonių gebėjimą tuos procesus savaip interpretuoti, jais pasinaudoti ar net jų išvengti. Būtent šita kasdienybėje matoma įvairovė, kuri labai sunkiai pasiduoda (ir neturėtų pasiduoti) dideliems moksliniams apibendrinimams, yra tai, kas labiausiai traukia, nes savaip priartina prie istorinės tikrovės.

Kokių įdomių skundų aptikote Lietuvos centriniame valstybės archyve? Kaip jie siejasi su jūsų moksliniais interesais, darbais? Kuo jus sudomino skundai?

Skundais pirmą kartą susidomėjau rašydamas disertaciją, kurios objektas ir buvo vėlyvojo sovietmečio kasdienybė ir kaip joje reiškėsi sovietinė ideologija. Ieškojau šaltinių, kurie man leistų išgirsti vadinamuosius „paprastus žmones“ – nepriklausančius politiniam ar kultūriniam elitui, gyvenusius gyvenimus, kurie retai buvo fiksuojami ar kuriais kas nors domėtųsi. Vienas iš būdų su tokiais žmonėmis susidurti – dabar imti iš jų interviu. Bet tuomet išlieka laiko distancijos problema. O štai kitas būdas – surasti dokumentus, kuriuose būtų užfiksuotas jų tuometinis kalbėjimas. Skundai yra vienas iš tokių šaltinių. Vėliau, tyrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, vėl ieškojau šaltinių, kuriuose galėčiau išgirsti kalbant psichiatrijos ligoninių pacientus, sovietmečiu apskritai neturėjusius teisės viešai kalbėti. Čia ir vėl grįžau prie skundų. Tiesa, juos surasti nebuvo lengva. Archyve turėjau peržiūrėti kelis šimtus Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos fonde esančių bylų – užtrukau kelias savaites, kas dieną nuo ryto iki vakaro (archyvo darbo laiko pabaigos) vartydamas tas bylas ir iš jų išrankiodamas su psichiatrija susijusius skundus.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Kuo šie skundai buvo svarbūs? Kas buvo netikėta? Gal pakomentuotumėte darbo su skundais specifiką?

Juos rašė patys pacientai, jų artimieji, netgi ligoninės darbuotojai. Pradėjus domėtis skundais, žinoma, pribloškia jų gausa: rašyta apie viską – nuo asmeninio intymaus gyvenimo detalių iki pasaulinio lygio problemų. Skundų apie psichiatrijos ligonines palyginti buvo mažai (suskaičiavau vos keletą šimtų), tačiau jų reikšmė mano tyrimui ir supratimui, kas tuo metu vyko psichiatrijos ligoninėse, sakyčiau, buvo milžiniška. Be šių skundų, skaitant kitus, daugiausia oficialius psichiatrijos ligoninių ir ministerijų dokumentus, galėtum susidaryti gana šviesų to meto psichiatrinės sistemos vaizdą – tarsi pasitaiko problemų, bet sėkmingai žengiama į šviesų rytojų.

Tačiau skundai atskleidžia visai kitą psichiatrijos ligoninių kasdienio gyvenimo pusę – troškiose palatose po du ar tris į vieną lovą suguldyti ligoniai, maisto ir elementarios higienos stoka, nuolatinis smurtas prieš pacientus ir t. t. Aišku, kad į skundus, kaip ir į bet kokius kitus šaltinius, reikia žiūrėti kritiškai, reikia suprasti, ką ir kodėl jie sako. Bet drįsčiau teigti, kad, atradęs psichiatrijos ligoninių pacientų skundus, galėjau patirti unikalų reiškinį – psichikos ligoniai pirmą kartą per modernios Lietuvos istoriją prabilo savu balsu. Pateikiu vieno tokio skundo pavyzdį – galima abejoti, ar jame pateikti faktai yra teisingi (nors pasikartojantys motyvai liudytų, kad esama daug tiesos), tačiau daug svarbiau pamatyti, kaip save suvokia ir kaip psichiatrijos ligoninėse jausdavosi žmonės.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo informacija

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka