Vasario 12 d. minime šv. Benediktą iš Aniano (750 m.,Prancūzija - 821 m., Vokietija).

Pirmasis „didis germaniškos kilmės monastinio gyvenimo tėvas“ gimė 750 m. pietų Prancūzijoje galingoje visigotų šeimoje ir gavo vardą Witizia. Išsiunčiamas mokytis į frankų karaliaus Pipino III dvarą. Vėliau įstoja į Karolio Didžiojo kariuomenę, Italijoje kovoja prieš longobardus. Ten rizikuodamas gyvybe, išgelbėjo savo brolį, įkritusį į Tičino upę. šis įvykis buvo lemtingas. Grižo į Prancūziją ir ir įstojo į Šv. Sekvano vienuolyną, netoli Didžiono. Vėliau tapo jo abatu,tačiau broliai nepritarė  tokiam griežtam gyvenimo būdui. Tuomet jis paliko brolius ir įkūrė savo vienuolyną Aniane, netoli Montpeljero, paremtą šv. Benedikto regula.

Bendruomenė greitai išaugo. Po Karlio Didžiojo mirties Benediktas buvo pakviestas tapti Liudviko Pamaldžiojo patarėju. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Indeno abatijoje, netoli imperatoriškųjų rūmų Akvisgranoje, kur ir mirė 821 m. Iš ten 817 m. padiktavo vieną iš dokumentų, kokius šiandien vadiname Konstitucijomis. Tai yra - surašė vienuoliams prideramo gyvenimo taisyklų sąvadą.

Benediktui, turinčiam tvirtą valią ir rodančiam savo pavyzdį, nepavyko įgyvendinti svajonės – įsteigti itin griežtas ir laisvas bendruomenes. Tačiau sugebėjo pristabdyti atsipalaidavimo dvasią bei užkirsti kelią visiems pavojams, kuriuos ji atneša. Jo pradėta liturginio atsinaujinimo veikla padėjo pamatus vėlesnei Kliuni reformai.